Čado istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Saheluzrasas.PNG
Sahelio civilizacija
Valstybės IX-XIII a.
Vagadu, Tekrūras, Kanemas
Valstybės XIII-XVIII a.
Džolofas, Malis, Songajus, Bamara, Mosių valstybės, Hausų valstybės, Bornu, Bagirmi, Vadajus, Darfūras
Fulbių džihadas (XVIII-XIX a.)
Futa Džalonas, Futa Toro, Sokoto kalifatas, Masina, Tukuleras, Vasulu, Adamava
Kolonijos Sahelyje (XIX-XX a.)
Britų Nigerija, Prancūzijos Vakarų Afrika, Prancūzijos Pusiaujo Afrika, Sudanas
Nepriklausomybė (XX-XXI a.)
Senegalas, Mauritanija, Gvinėja, Malis, Dramblio Kaulo Krantas, Burkina Faso, Nigeris, Nigerija, Čadas, CAR, Sudanas
Sahelio regionai
Senegambija, Vakarų Sahelis, Mosiai, Hausalandas, Kanem-Bornu, Adamava, Darfūras

Čado istorija apima laikotarpį nuo senovės iki dabartinių laikų.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Čade gausu archeologinių radimviečių.[1] 2002 m. Michel Brunet Borku regione rado 7 mln. metų senumo hominido, pavadinto Sahelanthropus tchadensis, kaukolę. 1996 m. jis atkasė Australopithecus bahrelghazali žandikaulį ir jį praminė Abeliu. Jis 3,6 mln. metų senumo.

VII tūkst. pr. m. e. šiaurės Čadas buvo palankus žmonių apgyvendinimui. Endenyje rasti uolų piešiniai yra dar senesni ir yra seniausi neolito ženklai Sacharoje. Endenio puodai ir kiti radiniai netgi senesni už Nilo slėnio rytuose.[1]

Priešistoriniu laikotarpiu Čadas buvo drėgnesnis. Tai rodo Tibesčio ir Borku regionų uolų piešiniai, vaizduojantys stambius žinduolius.[1]

Lingvistiniai įrodymai leidžia manyti, kad visos kalbos į pietus nuo Sacharos išskyrus Koisanų atsirado tarp Čado ežero ir Nilo slėnio (Semitų-chamitų kalbos, Nilo-Sacharos kalbos, Nigerio-Kongo kalbos). Tiksli Čado žmonių kilmė nežinoma.

Imperijų laikotarpis (900–1900 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

X a. Sahelyje pradėjo formuotis valstybės. Kitą tūkstantmetį tos valstybės, jų tarpusavio santykiai ir ryšiai su nevalstybinėmis bendruomenėmis pakraščiuose dominavo Čado politinę istoriją. Dabar manoma, kad daugumą valstybių įkūrė vietiniai afrikiečiai. Tačiau arabai ir islamas suvaidino svarbų vaidmenį šių valstybių raidoje.[2]

Dauguma valstybių prasidėjo kaip karalystės, kur karalius buvo laikomas dievišku ir turėjo dvasines ir žemiškas galias. Visos valstybės buvo militaristinės (arba ilgai neegzistavo), bet jos negalėjo plėstis į pietų Čadą, nes miškai ir musė cėcė ribojo kavalerijos naudojimą. Transsacharinės prekybos kontrolė buvo ekonominis valstybių pagrindas. Iš tų valstybių svarbiausios buvo Kanemas, Bagirmi, Vadajus.[2]

Kanemas–Bornu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Kanemas–Bornu.
Kanemo kariai

Kanemo imperija atsirado X a. į šiaurės rytus nuo Čado ežero. XI a. pabaigoje karalius Humajus iš Saifavos dinastijos atsivertė į islamą. Kitą šimtmetį buvo užimtas Kanemo regionas ir čia pastatyta pirmoji sostinė Nidžimis. Imperijos galios viršūnė buvo Dunamos Dabalemio valdymas (apie 12211259 m.).

XIV a. vidinės rietenos ir išoriniai antpuoliai padalino Kanemo imperiją. Galiausiai apie 1396 m. Bulala klajokliai privertė karalių Umar Idrismį palikti Nidžimį ir persikelti į vakarinį Čado krantą. Ten susimaišius bornu ir kanembu tautoms atsirado kanuriai, kurie įkūrė naują sostinę Ngazargamu.

Kanemo–Bornu zenitas buvo karaliaus Idrio Alumos valdymas (apie 15711603 m.). Aluma atsimenamas dėl karinių sugebėjimų, administracinių reformų ir pamaldumo. XVII a. viduryje valstybė pradėjo silpti. XIX a. pradžioje imperija buvo gilioje krizėje ir Sokoto kalifatas užėmė Ngazargamu. Valstybė atsilaikė, bet Saifavos dinastija baigėsi 1846 m., o valstybė išnyko 1893 m.

Bagirmi ir Vadajus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai straipsniai – Bagirmi ir Vadajus.
Bagirmi karys, Dixon Denham piešinys, 1823 m.

Baguirmi atsirado į šiaurės rytus nuo Kanemo–Bornu XVI a. Priėmus islamą valstybė tapo sultonatu. Prijungtas prie Kanemo–Bornu, Baguirmi atsiskyrė XVII a., bet XVIII a. vidury vėl pradėjo mokėti duoklę. XIX a. pradžioje Baguirmi patyrė krizę, grėsmę jam kėlė Vadajus. Baguirmi sutiko mokėti duoklę Vadajui, kai šis padėjo numalšinti vidinius neramumus. Kai sostinė buvo sudeginta 1893 m. sultonas prašė prancūzų pagalbos ir gavo protektorato statusą.[3]

Į šiaurės rytus nuo Baguirmi Vadajus atsirado kaip nemusulmoniška karalystė, atskilusi nuo Darfūro. XVII a. pradžioje Abd al-Karim Sabunas nuvertė tundžurų dinastiją ir padarė Vadajų sultonatu. XVIII a. Vadajus priešinosi prijungimui prie Darfūro.[3]

1804 m. valdant Sabunui Vadajus pradėjo plėstis. Atradus prekybos kelią į šiaurę, jis pradėjo ten siųsti savo karavanus ir importuoti šarvus, ginklus ir karinius patarėjus iš Šiaurės Afrikos. Darfūras pasinaudojo Sabuno įpėdinių nesutarimais ir 1838 m. į sostą pasodino savo kandidatą, bet Muhamadas Šarifas atsikratė Darfūro įtakos ir tapo nepriklausomu. Taip jis gavo įvairių Vadajaus grupuočių paramą ir tapo valstybės geriausiu valdovu. Šarifas užėmė visas karalystes iki Šario upės. Vadajus priešinosi prancūzams iki XX a.[3]

Kolonizacija (1900–1940 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Majoro Lamio mirtis, 1900 m.

Prancūzai pirmąkart atvyko į Čadą 1891 m., kai jų karinė ekspedicija kovojo su musulmonų valstybėmis. Lemiamas kolonijinis mūšis dėl Čado įvyko 1900 m. balandžio 22 d. tarp prancūzų majoro Amédée-François Lamy ir Sudano karo vado Rabih az-Zubayr. Abu vadai žuvo mūšyje.


1905 m. Čado administracija buvo patikėta generolui-gubernatoriui Brazavilyje, Prancūzijos Pusiaujo Afrikos sostinėje. Čadas atskira kolonija tapo tik 1920 m., kai jį pradėjo valdyti generolas-gubernatorius iš Fort Lamio (dabar Ndžamena).[4]

Čado kolonizaciją dominavo dvi temos: Čado suvienijimo politikos trūkumas ir labai lėta modernizacija. Prancūzijos kolonijinės politikos prioritetų sąraše Čadas buvo pabaigoje. Prancūzai žiūrėjo į Čadą kaip neapdirbtos medvilonės ir netreniruotos darbo jėgos šaltinį produktyvesnioms pietinėms kolonijoms.

Kolonijiniu laikotarpiu prancūzai praktiškai nevaldė Čado: šiaurėje keletas karininkų buvo paprastai palikę gyventojus ramybėje, centre administracija reiškėsi labiau ir tik pietuose prancūzai tvirtai laikė valdžią savo rankose.

Dekolonizacija (1940–1960 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gabriel Lisette Nazarete 1960 m.

Per Antrą pasaulinį karą Čadas tapo pirma prancūzų kolonija, perėjusia į Sąjungininkų pusę 1940 m. rugpjūčio 26 d. po Prancūzijos kapituliacijos Vokietijai. Valdant Félix Éboué, pirmam Prancūzijos juodaodžiui gubernatoriui, Čadas pasiuntė karius į šiaurę ir su britais užėmė Kufrą Libijoje.

Po karo Čade atsirado vietinės partijos. Pirmoji įkurta 1947 m. vasarį buvo radikali Čado Progresyvi Partija, kurią įkūrė Panamoje gimęs Gabriel Lisette, bet nuo 1959 m. jai vadovavo François Tombalbaye. 1947 m. lapkritį atsirado konservatyvesnė Čado Demokratinė Sąjunga, kuri atstovavo Prancūzijos ekonominiams interesams ir daliai Vadajaus musulmonų kilmingųjų. Pirmoji partija atstovavo krikščioniškiems ir animalistiniams Pietums, antroji - musulmoniškai Šiaurei.

1957 m. gegužę Lisette laimėjo rinkimus ir vadovavo Teritorinei Asamblėjai iki 1959 m. vasario 11 d., kai pralaimėjo balsavimą dėl pasitikėjimo. Po referendumo dėl autonomijos 1958 m. rugsėjo 28 d. Pusiaujo Afrika buvo panaikinta, o Gabonas, Kongo Respublika, Centrinės Afrikos Respublika ir Čadas tapo autonominiais Prancūzų Bendruomenės nariais lapkričio 28 d. Po Lisette žlugimo opozicijos vadai Gontchome Sahoulba ir Ahmed Koulamallah nesugebėjo suformuoti stabilios vyriausybės, tad Čado Progresyvi Partija vėl buvo paprašyta vadovauti šaliai. Naujas partijos vadas François Tombalbaye suformavo vyriausybę 1959 m. kovo 26 d. Prancūzija sutiko duoti Čadui nepriklausomybę 1960 m. liepos 12 d. ir Čadas gavo nepriklausomu rugpjūčio 11 d., o François Tombalbaye tapo pirmuoju jo prezidentu.

Tombalbaye laikotarpis (1960–1975 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

François Tombalbaye

Svarbiausi Tombalbaye valdymo bruožai buvo autoritarizmas ir nepasitikėjimas demokratija. Jau 1962 m. sausį jis uždraudė visas partijas išskyrus savo ir pradėjo kaupti politinę galią. Tombalbaye užpildė kalėjimus tūkstančiais politinių kalinių.

Blogiausia, buvo tai, kad Tombalbaye diskriminavo Šiaurę, kur vyriausybė buvo laikoma arogantiška ir nekompetetinga. Šis pasipiktinimas sprogo sukilimu dėl mokesčių Geros prefektūroje, kur 1965 m. lapkričio 1 d. žuvo 500 žmonių. Po metų Sudane buvo įkurtas Nacionalinio išsivadavimo frontas (FROLINAT), kurio tikslas buvo išvyti pietiečius iš Šiaurės Čado. Tai buvo kruvino pilietinio karo pradžia.

Tombalbaye paprašė prancūzų karių pagalbos, kurie kovojo sėkmingai, bet nesugebėjo iki galo užgniaužti sukilimo. Sėkmingesnis žingsnis buvo nutraukti ryšius su Prancūzija ir susidėti su Libijos diktatoriumi Muammar al-Gaddafi, kuris buvo pagrindinis sukilėlių rėmėjas.

Nors jis teigė, kad kova su sukilėliais sėkminga, Tombalbaye pradėjo elgtis brutualiai ir neprotingai, piktindamas pietiečių elitą, kuris užėmė svarbiausias pozicijas armijoje, partijoje ir vyriausybėje. 1975 m. balandžio 13 d. sostinėje kariai užmušė Tombalbaye per perversmą.

Karinis režimas (1975–1978 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Perversmas susilaukė didelio palaikymo sostinėje. Generolas Félix Malloum tapo chuntos vadu. Armija ilgai neišlaikė populiarumo. Malloum nesugebėjo susitvarkyti su FROLINAT, tad nusprendė vieną iš sukilimo vadų Hissène Habré 1978 m. padaryti premjeru.

Pilietinis karas (1979-1982 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hissène Habré

Dėl nesutarimų vyriausybėje Hissène Habré pasiuntė savo karius į sostinę 1979 m. vasarį. Félix Malloum buvo nuverstas, bet kilo plataus masto pilietinis karas tarp 11 frakcijų. Tuomet nusprendė įsikišti kitos Afrikos vyriausybės.

Lagose buvo surengtos keturios tarptautinės konferencijos remiant Nigerijai ir Afrikos vienybės sąjungai, siekiant sujungti Čado frakcijas. Buvo pasirašytas Lagoso susitarimas ir suformuota laikinoji vyriausybė rinkimams organizuoti. Šiaurietis Goukouni Oueddei tapo prezidentu, pietietis Kamougué viceprezidentu, o Habré Gynybos ministru. Koalicija buvo trumpalaikė: 1980 m. sausį Goukouni ir Habré kariai pradėjo kautis tarpusavyje. Remiamas Libijos Goukouni užėmė sostinę ir kitus miestus. Bet po 1981 m. sausį įvykusio Goukouni pareiškimo, kad Libija ir Čadas sieks susijungimo, jis patyrė labai stiprų tarptautinį spaudimą ir buvo priverstas išprašyti užsienio karius iš Čado.

Habré laikotarpis (1982-1990 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Libijos atsitraukimas į Auzu ruožą leido Habré užimti sostinę birželį. Prancūzai ir afrikiečių taikdariai liko neutralūs per konfliktą.

Habré dažnai susidurdavo su ginkluota opozicija, tad kankinimais ir žudynėmis įtvirtino valdžią. 1983 m. Čado šiaurėje ir rytuose kilo Libijos remiamas sukilimas. Prancūzai ir zairiečiai stojo į Habré pusę ir nustūmė sukilėlius į šiaurę. 1984 m. rugsėjį Prancūzija ir Libija sutarė patraukti savo karius iš Čado. Metų pabaigoje Prancūzija ir Zairas patraukė savo karius, bet Libija toliau okupavo šiaurinį Čado trečdalį.

1984 m. Habré išžudė sukilėlių grupuotes pietuose ir 1985 m. trumpai susitaikė su savo priešininkais. Su Goukouni parama Habré išvijo Libiją beveik iš viso Čado. Paliaubos tarp Libijos ir Čado 1987-1988 m. taikos derybos lėmė, kad 1994 m. Auzu ruožas buvo atiduotas Čadui.

Déby laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Idriss Déby

1989 m. Idriss Déby, vienas svarbiausių Habré generolų, pabėgo į Darfūrą ir iš ten pradėjo puldinėti Habré pajėgas. 1990 m. gruodį su Libijos parama ir be prancūzų pasipriešinimo Déby užėmė sostinę, o 1991 m. vasario 28 d. tapo prezidentu. Per kitus dvejus metus bent dukart buvo bandoma jį nuversti, formavosi įvairios opozicinės partijos ir karinės grupuotės.

Derybos su politiniais priešininkais 1996 m., bet Déby laimėjo prezidento rinkimus su opozicijos lyderio Kebzabo parama. Nepaisant kovų su sukilėliais jis atstatė vyriausybės funkcijas, susitarė su Pasaulio Banku ir Tarptautinis valiutos fondu dėl ekonominių reformų. 2000 m. birželį Dobos regione pradėta kasti nafta ir per Kamerūną gabenti į Gvinėjos įlanką.

2001 m. Déby laimėjo rinkimus pirmame ture su 63%. Šeši opozicijos kandidatai buvo suimti, kai apkaltino jį sukčiavimu. Opozicijos reikalavimai streikuoti ir rengti demonstracijas nesulaukė atsako. Nepaisant demokratinių reformų valdžia liko šiauriečių oligarchijos rankose.

2003 m. į Čadą pradėjo bėgti 200 tūkst. pabėgelių iš Darfūro.

2005 m. gruodžio 23 d. Čadas pradėjo mobilizuoti karius kovai su Sudanu. 2006 m. balandžio 13 d. Čadas atrėmė sostinės puolimą. Lapkričio 25 d. buvo užimta Abešė, iš kur buvo teikiama tarptautinė parama Darfūrui, ir Biltinė. Kita dieną Čado vyriausybė pareiškė, kad atgavo abu miestus iš Sudano remiamų sukilėlių.

2008 m. vasario 1 d. buvęs gynybos ministras Mahamat Nouri ir Déby sūnėnas Timane Erdimi užpuolė sostinę. Déby apsigynė, jis gavo ginklų iš prancūzų, bet ne karių. JTO teigė, kad 20 tūkst. žmonių pabėgo į Kamerūną ir Nigeriją. Sukilėliai apkaltino prezidentą korupciją ir naftos pinigų vagyste. Nors čadiečiai sutinka su kaltinimais, tikima, kad tai konfliktas tarp ilgai Čadą valdžiusių elito narių.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Collier, John L., ed. (1990), "Historical Setting", Chad : A Country Study, Library of Congress Country Studies (2nd ed.), Washington, D.C.: Library of Congress, p. 13, ISBN 0-16-024770-5, <http://lcweb2.loc.gov/frd/cs/tdtoc.html>. Retrieved on 8 vasario 2011 
  2. 2,0 2,1 Collier 1990 p.14
  3. 3,0 3,1 3,2 Collier 1990 p. 16
  4. Collier 1990 p. 17