Angolos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kongas-orn.png
Kongo civilizacija
Bantu migracija
Kongo imperija (nuo XIII a.)
Atsiskyrusios valstybės (XV-XIX a.):
Ndongo, Matamba, Loangas, Kakongas, Ngojas, Sojas, Teke, Ovimbundu
Kolonijos XVIII-XX a.:
Portugalų Vakarų Af., Portugalijos Kongas, Belgijos Kongas, Prancūzijos Kongas
XX-XXI a. karai:
Angolos, Kongo I, Kongo II
Nepriklausomybė:
Angola, Kongo Respublika, KDR

Angolos istorija - Angolos teritorijoje egzistavusių etninių grupių ir valstybių istorija nuo seniausių laikų iki dabarties.

Dabartinė Angolos teritorija susiformavo tik XIX a. pabaigoje, ją kolonizavus Portugalijai ir nustačius dabartines sienas. Iki tol ši teritorija kartu su Kongo respublikos ir Kongo Demokratinės Respublikos teritorija buvo Kongo civilizacijos dalis, ir joje egzistavo atskiros vietinių tautų valstybės.

Angola iki XIII a.[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Bantų migracijos.

Seniausiais Angolos teritorijos gyventojais yra laikomi bušmenai ir pigmėjai.

I mūsų eros tūkstantmetyje į teritoriją migravo bantų kalbomis kalbančios gentys, kurios atsinešė pažangesnes technologijas: bantai jau vartojo geležį, užsiėmė žemdirbyste, gamino keramiką. Su savimi jie platino ir žemės ūkio kultūras, tokias kaip jamsas, aliejinė palmė. Atsikėlėliai buvo viena iš dviejų pagrindinių bantų grupių, taip vadinamieji vakariniai bantai, kurie migravo iš šiaurės per Kongo džiungles ir apgyvendino plačią pajūrio juostą piečiau džiunglių: nuo dab. Gabono šiaurėje iki Angolos pietinių teritorijų.

Šie bantai išstūmė arba asimiliavo vietos gyventojus. Dalis senųjų bušmenų išliko pietinėje Angoloje.

Ikikolonijinė Angola[taisyti | redaguoti kodą]

Ikilonijinės Angolos istoriniai regionai
Pagrindiniai straipsniai – Kongo imperija, Mbundu, ir Ovimbundu.

Nuo XIII a. vakarinė Angolos teritorija vystėsi veikiama Kongo civilizacijos, kurią sukūrė bantu. Civilizacijos židinys buvo šiaurinėje Angoloje, kur susiformavo didelė Kongo imperija, egzistavo imperijos sostinė Mbanza Kongo. Didžiausio klestėjimo laikais imperija valdė ne tik šiaurinę Angolą (į šiaurę nuo Bijės plynaukštės), bet ir vakarinę KDR dalį ir pietinę Kongo Respublikos dalį.

XV a. portugalai pasiekė šias Afrikos pakrantes, užmezgė ryšius su Kongo imperija. Portugalai siekė skleisti krikščionybę. Iš pradžių Kongo ir Portugalijos santykiai buvo labai draugiški: valdovai apsikeisdavo diplomatiniais atstovais, laiškais. Kongas siekė priimti pažangesnę vakarų kultūrą, dėl ko ilgainiui valdovai (manikongai) ėmė vadintis portugališkais vardais, priėmė krikščionybę, kuri ilgainiui sumišo su vietinėmis afrikinėmis religijomis.

Nuo XVI a. II pusės Kongo ir Portugalijos santykiai įgijo vis didesnę įtampą. Augant Afrikos vergų prekybai, portugalai ėmė masiškai gabenti vietos gyventojus kaip vergus į Brazilijos koloniją, o manikongams atsisakant pildyti Portugalijos norus, prasidėjo atviri susidūrimai. Portugalai kišosi į valstybės reikalus, siekdami ją suskaldyti, naudojosi laukinėmis gentimis, gyvenusiomis Kongo imperijos pietiniame bei rytiniame pasieniuose.

XVI a. pradžioje Kongo pietinės provincijos, apgyvendintos mbundu etninės grupės, atskilo ir įkūrė savo valstybes Matambą ir Ndongą. Amžiaus pabaigoje mbundu pakrantėje portugalai įkūrė Luandos miestą, kuris ilgainiui tapo svarbiausiu atsparos tašku vykdant portugalų kolonijinę ekspansiją. Kitas svarbus portugalų pajūrio miestas piečiau buvo Bengela.

Karalienė Nzinga taikos derybose su Portugalais

XVII a. portugalai plėtė interesus Ndongo karalystėje ir pradėjo su šia valstybe atvirą karą. Vienu metu Ndongo karalienei Nzingai pavyko suvienyti mbundu į bendrą kovą prieš portugalus, tačiau nepaisant to, 1670 m. portugalai užėmė Ndongą, ir jis tapo pirmąja Vakarų kolonizatorių užgrobta didele valstybe Afrikoje. Kadangi šios valstybės valdovai tituluodavosi ngola, ilgainiui šis žodis prigijo visai šaliai, virsdamas Angola.

Per XVII-XVIII a. portugalai skverbėsi vis giliau į žemyną, prekiaudami su ovimbundais, kurie įkūrė valstybes centrinėje Angoloje ir tapo tarpininkais tarp europiečių ir valstybių žemyno gilumoje, ypač Lundos, Alujanos imperijų.

Nors iki XIX a. pabaigos portugalai neturėjo politinės įtakos didžiojoje Angolos dalyje (išskyrus pajūrio teritorijas ir senąsias Ndongo žemes), jų kultūrinė įtaka buvo stipri, ir įtakojo vietos gyventojų papročius, religiją, kalbą. Luandos miestas buvo vienas labiausiai klestinčių Portugalijos imperijos miestų, kuris sėkmingai eksportavo afrikines prekes: palmių aliejų, vašką, juodmedį, dramblio kaulą, medvilnę, kavą, kakavą.

Kolonijinė Angola[taisyti | redaguoti kodą]

Kolonijinis herbas
Pagrindinis straipsnis – Portugalijos Vakarų Afrika.

Nuo XIX a. vidurio stipriai keitėsi nusistovėjęs Afrikos ekonomikos pagrindas: uždraudus vergų prekybą, tradicinės visuomenės prarado svarbiausią pajamų šaltinį. Nors kai kurios etninės grupės bandė persiorientuoti, perimdamos kaučiuko, kavos prekybą, pokyčiai buvo labai stiprūs. 1855 m. prasidėjus Kongo įpėdinystės karui, portugalai kišosi į šios valstybės vidaus reikalus, galiausiai paversdami Kongą savo vasalu.

1885 m., per Berlyno konferenciją, buvo nustatytos Portugalijos Vakarų Afrikos šiaurinės ribos, kurios ir tapo dabartinės Angolos teritorija. Konferencijos metu Portugalijos Vakarų Afrikai atiteko ne tik mbundu ir ovimbundu gyvenamos sritys, bet ir, panaikinus Kongo imperiją, pietinės jos teritorijos su istorine sostine. Portugalija prisijungė ir Kakongo, Ngojo valstybėles, kurios vėliau tapo Kabindos eksklavu.

Rytinės sienos buvo nustatytos 1891 m., sutartimi su Britanija, kuri užgrobė Barotselandą. Tokiu būdu Portugalija užvaldė toliau žemyne buvusias čokvių, nganguela etninių grupių sritis, dalį istorinės Lundos karalystės. Nustačius pietines sienas su Vokietijos Pietvakarių Afrika, Angolai atiteko dykumingos teritorijos pietuose, apgyvendintos hererų ir bušmenų.

Portugalai pradėjo šalies ekonomikos vystymą, buvo tiesiami geležinkeliai, keliai. Tačiau pagrindinis turtas kaupėsi pajūrio miestuose ir atvykėlių portugalų rankose, tuo tarpu didelė dalis vietos gyventojų liko diskriminuojami, ir jų gyvenimas negerėjo.

Nepriklausomybės ir pilietinis karai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Angolos pilietinis karas.

Portugalijos kolonijoje stiprėjant diskriminacijai, taip pat centralizacijai iš Portugalijos pusės (kolonija 1951 m. buvo pradėta administruoti kaip viena iš Portugalijos provincijų), prasidėjo vietinių tautų judėjimai, kurie 1961 m. išaugo į Angolos nepriklausomybės karą. Karą inspiravo ir tai, kad tuo metu kitos bakongų sritys tapo nepriklausomos nuo Belgijos ir Prancūzijos.

Prasidėjusio karo metu tapo aišku, kad sukilėlių pajėgos nevieningos. Etninių grupių pagrindu formavosi trys pagrindinės politinės jėgos: Angolos liaudies judėjimo už išsivadavimą (MPLA) šalininkai daugiausia buvo kimbundu kalbantys žmonės (mbundu) ir multirasinė Luandos inteligentija, Nacionalinio Angolos išlaisvinimo fronto (FNLA) šaknys buvo Bakongo etninė grupė šalies šiaurėje, o Nacionalinės sąjungos visiškai Angolos nepriklausomybei pasiekti (UNITA) etninis ir regioninis pagrindas buvo ovimbundu tauta, gyvenanti Angolos centrinėje dalyje.

1975 m., įvykus perversmui pačioje Portugalijoje, Angola gavo nepriklausomybę, tačiau kai jau buvo žinoma, jog Portugalijos valdymo organai ir kariuomenė paliks Angolos teritoriją ir perduos valdžią nacionalistinėms grupėms, prasidėjo masinis civilių Portugalijos piliečių išvykimas. Nepriklausomybės karo metu susiformavusios etninės-politinės grupuotės nesutarė tarpusavyje ir pradėjo naują - Angolos pilietinį karą (1975 - 2002).

Šis karas tapo Šaltojo karo dalimi, kadangi atskiros politinės grupuotės buvo remiamos dviejų pasaulio supergalybių. MPLA šalininkus rėmė Sovietų Sąjunga, Kuba ir Mozambikas, o FNLA buvo remiamas Jungtinių Amerikos Valstijų, Kinijos Liaudies Respublikos ir Mobutu vyriausybės Zaire. Jungtinės Amerikos Valstijos, Pietų Afrikos Respublika ir keletas kitų Afrikos valstybių taip pat rėmė Jonas Savimbi vadovaujamą UNITA.

MPLA lyderis ir šalies prezidentas José Eduardo dos Santos

Angolos pilietinis karas vienas didžiausių ir kruviniausių šaltojo karo konfliktų kilo iškart po nepriklausomybės suteikimo ir truko 27 metus nuniokodamas ekonomiką, socialinę santvarką ir žlugdydamas naujai gavusios nepriklausomybę šalies stabilumą. Dėl valdžios tarpusavyje kovojant trims didelėms ir dar kelioms mažesnėms grupuotėms žuvo daugiau kaip 500 000 žmonių. Milijonai Angolos pabėgėlių buvo priversti išvykti iš šalies arba persikraustyti į kitus regionus Angoloje.

Pokarinis laikotarpis[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Portugalijos Vakarų Afrika.

2002 metais karą laimėjo MPLA, kuomet buvo nužudytas UNITA lyderis Jonas Savimbi. Dabar - tai vyraujanti politinė jėga Angoloje, nors visos konflikto pusės yra aktyvios politiškai.

Karą pabaigus prasidėjo šalies atstatymo darbai, pabėgėlių grąžinimas. 2006 m. baigtas ilgai trukęs Kabindos konfliktas. 2008 m. šalyje įvyko visuotiniai rinkimai, kurie stebėtojų įvertinti kaip turėję daug pažeidimų ir politinės laisvė suvaržymų. Po rinkimų MPLA išliko vadovaujančia partija Angoloje.

Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.