Igbai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Igbai
Igbai ir „Mergelės dvasia“ (XX a. pr.)
Igbai ir „Mergelės dvasia“ (XX a. pr.)
Gyventojų skaičius ~34 mln.
Populiacija šalyse Nigerijos vėliava Nigerija: ~32 mln.

Kamerūno vėliava Kamerūnas: 1000tūkst.

Kalba (-os) igbų
Religijos krikščionybė, prigimtinė tikyba
Giminingos etninės grupės ibibijai, efikai, anangai, ogoniai ir kt.
Commons-logo.svg Vikiteka: IgbaiVikiteka

Igbai (sav. Ṇ́dị́ Ìgbò) – Vakarų Afrikos tauta, gyvenanti pietryčių Nigerijoje, taip vadiname Igbolande (Anambros, Imo, iš dalies Riverso, Kros Riverio, Bendelo valstijose). Taip pat yra gyvenančių kaimyninėse Kamerūno srityse, išeivijoje (JAV, Ganoje ir kt.). Tai viena gausiausių Nigerijos tautų, sudaranti ~19 % šalies gyventojų (gausumu nedaug nusileidžia jorubams ir hausams).

Igbai skirstosi į daug (nuo 40 iki 220) potaučių, genčių ir sąjungų: šiaurinius igbus arba oničus (abadžai, elugai, nri aukai), pietinius igbus arba overius (ikveriai, isomai, oratai), vakarinius igbus (ikai, ogbai, ekpejai, egbemai), rytinius igbus (arai, adai, afikpai) ir šiaurės rytinius igbus (ogu ukai, iziai, ikvai-mgbai). Igbų kalba priklauso Nigerio-Kongo kalbų šeimai, Atlanto-Kongo pošeimiui. Jos pagrindinės tarmės yra oničų (literatūrinė tarmė) bei overių. 1915 m. misionieriai oničų, overių, bonių, ingvanų, aročukų tarmių pagrindu sukūrė „bendrinę igbų kalbą“. Didesnioji igbų dalis esti krikščionys (protestantai ir katalikai), kiti laikosi tradicinės religijos.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Igbolandas.

Igbų kilmė neaiški. Yra hipotezių apie jų atėjimą iš Egipto. Etnogenetinės legendos byloja apie senus ūkinius-kultūrinius ryšius su jorubais, ibibijais, biniais, igalais ir kt. 19671970 m. igbai buvo paskelbę savo valstybę Biafrą, bet po Nigerijos pilietinio karo ji buvo panaikinta, o igbai grąžinti į Nigerijos sudėtį.

Ūkis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Verčiasi daugiausia kapline žemdirbyste (augina jamsus, kukurūzus, manijokus, daržoves ir kt., Oničos ir Overio rajonuose taip pat ryžius). Pietiniuose rajonuose svarbiausia auginama kultūra yra aliejinė palmė, kurios aliejus yra svarbiausia eksportinė Overio rajono prekė. Taip pat užsiima miškų kirtimu ir prekyba brangiąja mediena, žvejoja, prekiauja, rankioja laukinių augalų vaisius, uogas, vaistažoles. Gyvulininkystė nepaplitusi dėl musės cėcė nešamos miegligės. Stambieji raguočiai igbų labai vertinami ir turi svarbią apeiginę reikšmę. Amatai: kalvystė, puodininkystė, audimas, pynimas, medžio drožyba ir apdirbimas. Dauguma nriaukų vyrų užsiima kalvyste. Daug igbų dabar dirba samdomus darbus.

Igbų gyvenvietę sudaro daug ūkių, stovinčių gana atokiai vienas nuo kito. Ūkiai jungiasi į stambius, iki 8000 gyventojų turinčius kaimus. Vietomis kaimai išsitęsę keletą kilometrų. Ūkį sudaro keletas trobesių, apjuostų moline tvora. Trobesių skaičius priklauso nuo šeimos narių skaičiaus ir šeimininko turtingumo. Tradicinis būstas stačiakampio arba apskrito plano, moliu aplipdytomis vytelių sienomis, iš palmių lapų, žolės ar gofruotos geležies dengtu stogu (dvišlaičiu arba keturšlaičiu). Vietomis laukujės sienos puošiamos kriauklių, lėkščių šukių mozaikomis. Dabar paplitę stačiakampio plano namai su durimis ir langais, keliomis patalpomis.

Vyrai vilki marškinius, ant jų – platų apsiaustą; moterys – koftas, medžiagos juostas ant juosmens. Dabar (ypač miestuose) paplitus vakarietiška apranga.

Igbų maistas daugiausia augalinis – jamsai, manijokai, kukurūzai, daržovės (ruošia košes, sriubas, papločius). Taip pat valgo žuvį. Maisto gamybai naudoja palmių aliejų, aštrius prieskonius.

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Igbų tradicinėje sanklodoje svarbiausios yra gimininiai institutai, kastinės visuomenės ir kaimų bendruomenės, sudarytos iš didžiųjų šeimų. Giminės linijai vadovauja senolis (okpara), laikomas tarpininkų tarp gyvųjų ir mirusiųjų šeimos narių. Bendruomenes valdo tokių senolių tarybos. Santuoka dažniausiai išperkamoji, nuotaka gyvena pas sutuoktinį. Šiaurės, rytų ir pietų igbai rengia paauglių įšventinimo apeigas į vyrų ir moterų būrius. Seniau veikė slaptosios draugijos (Mmvo, Ekpe, Akang, Obon, Okonkon – ypač pas pietų igbus), laikyti vergai.

Daug igbų laikosi savo prigimtinės religijos. Pagrindinis dievas vadinamas Čuku („didžiąja dvasia“), jo vaikai – Anjahu („saulė“), Iva („dangus“), Alė („žemė“). Būdingas protėvių kultas, gerbiamos vandenų, vaisingumo dvasios, paplitęs raganavimas, magija.

Igbai taiko kūno skarifikaciją, vyrų ir moterų apipjaustymą. Seniau baimindavosi dvynių ir juos marindavo.

Išlaikę įvairias liaudies šventes, įvairiausią tautosaką. Gamina apeigines kaukes (abstrakčias, antropomorfines, dviveides), toteminius stulpus (ikeng), molines ir medines skulptūras.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Игбо,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.