Agadiro krizė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Agadiro krizė arba Antroji Maroko krizėtarptautinis konfliktas, vykęs nuo 1911 m. liepos 1 d. iki 1911 m. lapkričio 4 d. Konfliktas vyko kai Vokietijos karo laivas „Pantera“ (SMS Panther) įplaukė į Agadiro uostą.

Šią tarptautinę santykių krizę, Pirmo pasaulinio karo išvakarėse, išprovokavo 1911 m. balandžio 24 d. Prancūzija, okupavusi Maroko sostinę Fesą. Vokietija į Maroko uostą Agadirą pasiuntė savo karinį laivą „Pantera“ ir 1911 m. liepos 1 d. paskelbė apie savo ketinimus įkurti čia karinę bazę. Toks Vokietijos žingsnis Prancūzijoje sukėlė sąmyšį ir kilo karo su Vokietija grėsmė. Antantės sąjungininkės Anglijos premjeras Deividas Loidas Džordžas pareiškė savo paramą Prancūzijai. Susidariusios aplinkybės privertė Vokietiją atsitraukti ir 1912 m. kovo 30 d. pasirašyti Feso susitarimą, pagal kurį Vokietija pripažino Prancūzijos ir Ispanijos teritorijas Maroke, o Vokietija gavo dalį Prancūzijos Kongo.

Vokietijos diplomatijos priemonė – Konvojus „Pantera“

Įvykių chronologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1911 m. balandžio 26 d. Marokas, Fesas. Prancūzija okupavo Maroko sostinę Fesą, kad apgintų ją nuo berberų antpuolių.
  • 1911 m. birželio 21 d. Vokietija, Bad Kisengenas. Susitiko Prancūzijos pasiuntinys su Vokietijos užsienio reikalų ministru Kiderlinu (Alfred von Kiderlen-Waechter). Prancūzija pasiūlė kompensaciją mainais už nesipriešinimą Maroko okupacijai.
  • 1911 m. liepos 1 d. Marokas, Agadiras. Į Agadiro uostą įplaukė Vokietijos karo laivas konvojus „Pantera“. Paskui jį Maroko krantų link plaukė lengvasis kreiseris „Berlynas“. Fese Vokietijos pasiuntinys Maroke pareiškė, kad tokiu būdu bus užtikrinti Vokietijos interesai Maroke. Prasidėjo antroji Maroko krizė.
  • 1911 m. liepos 9 d. Vokietija, Berlynas. Susitiko Prancūzijos pasiuntinys ir Vokietijos užsienio reikalų ministras Kiderlinas. Prasideda derybos dėl kompensacijų.
  • 1911 m. liepos 10 d. Rusija, Sankt Peterburgas. Vokietijos pasiuntiniui įteikta užsienio reikalų ministerijos nota, kurioje pažymėta, kad Maroko krizėje Rusija palaiko Prancūziją.
  • 1911 m. liepos 15 d. Vokietija, Berlynas. Eiliniame Prancūzijos ir Vokietijos susitikime Kiderlinas pareiškė, kad už Maroką Vokietija turi gauti Prancūzijos Kongą.
  • 1911 m. liepos 21 d. Anglija, Londonas. Premjeras D. Loidas Džordžas viešai pareiškė, kad Anglija neleis spręsti šio klausimo be jos dalyvavimo. Aš pasiruošęs didžiai aukai, kad būtų išsaugota taika…. Bet jei mums bus primesta situacija, kurioje taiką pasaulyje bus galima išsaugoti atsisakius tokios reikšmingos ir geradariškos rolės, kurią Anglija išsikovojo per šimtmečius, jei Anglija klausimuose, liečiančiuose jos gyvybiškus interesus, bus nuošalyje, lyg ji daugiau nebebūtų reikšminga tautų šeimoje, tada aš pabrėžiu, – taika, nupirkta tokia kaina, būtų pažeminimas, nepakeliamas tokiai didingai šaliai kaip Anglija.
  • 1911 m. liepos 24 d. Vokietija. Prasidėjo didelės armijos ir jūrų laivyno pratybos.
  • 1911 m. rugpjūčio 8 d. Prancūzija, Paryžius. Vokietijos pasiuntiniui įteiktas perspėjimas, kad Prancūzija ir Anglija išsiųs savo karinius laivus į Agadirą, jei per 8 dienas nebus matyti krizės sureguliavimo progreso.
  • 1911 m. rugpjūčio 21 d. Vokietija, Hamburgas. Kaizeris Vilhelmas II savo kalboje pasakė, kad Vokietijai „vietą po Saule“ turi užkariauti jos karinis laivynas.
  • 1911 m. rugpjūčio 31 d. Prancūzija, Paryžius. Prancūzija ir Rusija vedė derybas kariniais klausimais.
  • 1911 m. rugsėjo 13 d. Rusija. Kijevo karinėje apygardoje prasidėjo karinės pratybos.
  • 1911 m. spalio 9 d. Anglija, Portsmutas. Į vandenį nuleistas didžiausias linijinis laivas „Karalius Džordžas V“.[1]
  • 1911 m. spalio 9 d. Anglija, Londonas. Pasikeitimai vyriausybėje. Vadovauti karo jūrų laivynui paskirtas Vinstonas Čerčilis, o vidaus reikalų ministru – Redžinaldas Makena (Reginald McKenna).
  • 1911 m. lapkričio 4 d. Prancūzija, Paryžius. Pasirašytas susitarimas tarp Vokietijos ir Prancūzijos dėl Agadiro krizės išsprendimo. Vokietija gavo 275 000 km² Prancūzijos Kongo teritorijos.

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1912 m. kovo 30 d. Marokas formaliai prarado nepriklausomybę ir tapo Prancūzijos ir Ispanijos protektoratu.
  • Krizės metu Anglijos parama Prancūzijai sustiprino abiejų šalių santykius, tuo pačiu Anglijos – Vokietijos santykiai atšalo.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]