Kanemas–Bornu

Sahelio regionas Kanem-Bornu
Šalis	šiaurės rytų Nigerija, pietryčių Čadas, šiaurės Kamerūnas
Tautos	kanuriai, bagarai, bagirmiai ir kt.
Valstybės	Kanemas, Bornu
Sahelio civilizacijos regionai: Senegambija (1), Vakarų Sahelis (2), Mosiai (4), Hausalandas (5), Kanem-Bornu (6), Adamava (9), Darfūras (7)

Kanemas-Bornu – istorinis Sahelio civilizacijos regionas aplink Čado ežerą ir ties Šari upe. Šis regionas yra dabartinių Nigerijos (Borno valstija), Čado (Ežero, Kanemo, Hadžero-Lamiso, Šario-Bagirmio regionų), Nigerio (Difos departamentas) ir Kamerūno (Tolimosios Šiaurės regionas) teritorijose.

Jo pavadinimas yra kilęs iš dviejų stipriausių čia egzistavusių valstybių: Kanemo ir Bornu.

Gamta ir geografija

Čado ežeras

Regionas dar vadinamas Centriniu Sudanu, yra įsiterpęs tarp Hausalando vakaruose ir Darfūro rytuose. Rytuose jis atsiremia į Guera masyvą, o vakaruose – į Mandaros kalnus. Šiaurėje nuo regiono driekiasi dykuminiai regionai, o pietuose – savana (Adamavos istorinis regionas).

Kanemas-Bornu užima didelę Čado lygumą, kurios centre telkšo Čado ežeras, istoriškai nuolat keitęs savo teritoriją. Svarbiausios krašto upės priklauso Čado baseinui: Šaris ir Logonė (pietryčiuose), Ngada (pietvakariuose), Komadugu Jobė (vakaruose), Bahr al Gazalis (rytuose). Svarbiausi dabartiniai regiono miestai yra Ndžamena, Maiduguris, Kuseris, Bama, Difa.

Pietinė regiono dalis savo gamta stipriai skiriasi nuo šiaurinės. Jai būdingos derlingos ir molingos dirvos, vadinamos firki, o dėl vandeningų Šario ir Logonės upių yra daug drėgmės. Šiaurinėje dalyje, kur beveik nėra upių, vyrauja sahelinis sausas klimatas.

Etninė sudėtis

Kanurių kalbos aplink Čado ežerą

Regionui būdinga didžiulė etninė įvairovė, kuri susiformavo dėl daugkartinių migracijų, vykusių į šį regioną. Čia susimaišę gyvena gyventojai, priklausantys trims kalbinėms grupėms. Manoma, kad seniausias etninis substratas buvo čadinėmis kalbomis (Semitų-chamitų šeima) kalbantys gyventojai, tarp kurių vėliau apsigyveno Centrinio Sudano grupės ir Sacharos kalbinės grupės atstovai (Nilo-Sacharos kalbos).

Didžiausia regiono grupė yra kanuriai (kalbantys viena Sacharos kalbų) ir jų etninės subgrupės kanembu, tumariai. Į pietus nuo ežero daug bagarų (arabų). Pietryčiuose didelė etninė grupė yra bagirmiai (Centrinio Sudano kalba). Pietinėje regiono dalyje, susimaišę su aukščiau minėtomis tautomis, gyvena smulkios čadinėmis kalbomis kalbančios tautelės: kotokai, budumai, musgumai ir kt.

Istorija

Centrinio Sudano istorija yra viena mažiausiai žinomų ir tyrinėtų Sahelyje, todėl kol kas keliama daug klausimų. Pradedant Halocenu, visa dabar sausringa Kanem-Bornu teritorija buvo padengta milžiniško ežero (Mega-Čado, 350 tūkst. kv. km.), kuris išsilaikė iki pat I tūkst. pr. m. e. vidurio, ir nuo tada pradėjo mažėti. Slūgstant ežerui į dumblingas ir derlingas teritorijas ėmė keltis žmonės. Tai buvo semitai-chamitai, dabartinių čadinių tautelių protėviai. Jie tapo seniausiais krašto gyventojais.

Sao civilizacija

Sao civilizacijos keramika

Apie XVIII a. pr. m. e. į pietus nuo Čado ežero, molingose firki lygumose ėmė formuotis seniausia žinoma regiono archeologinė kultūra Gadžigana. Jos kūrėjai jau statė įtvirtintas gyvenvietes.

Iš šios kultūros V a. pr. m. e. išaugo gerokai pažangesnė aukštą žemdirbių kultūrą sukūrusi Sao civilizacija. Jos atstovai statė mūrines įtvirtintas gyvenvietes, gamino dailią keramiką, bronzos dirbinius, lydė geležį. Išlikę mitai pasakoja apie migracijas per dykumą iš šiaurės, kas leidžia daryti prielaidas apie egzistavusius senovinius kontaktus per dykumą su Šiaurės Afrikos pakrante ir netgi Azija.

Kanemas

Kanemas XIII a.

Apie VII a. į regiono šiaurinę dalį iš dykumų migravo klajokliai zaghava, kurie kalbėjo Sacharos grupės kalba ir palengva asimiliavo vietos gyventojus. Jie įkūrė pirmąją savo dinastiją Duguva ir kartu Kanemo valstybę. Šioje valstybėje formavosi kanembu etnosas.

Tuo pat metu Kanemo pietinė kaimynė Sao civilizacija sulaukė didžiausio savo suklestėjimo, pasiekė klasikinį laikotarpį ir klestėjo ekonomiškai. Jos kultūrinė įtaka nebeapsiribojo tik derlingomis pietinio Čado lygumomis, bet plito į šiaurę. Todėl naujai atsiradusi Kanemo valstybė daug kultūros pasiekimų perėmė iš jų ir ėmė kurti pažangią Afrikos kultūrą. Tuo pat metu Kanemas per Transsacharinę prekybą palaikė aktyvius ryšius su šiaure, iš kur plito islamo idėjos. XI a. Kanemo diduomenė priėmė šią naują religiją, nors didžioji dalis krašto gyventojų išlaikė vietinius afrikinius tikėjimus.

XIII a. Kanemas pasiekė didžiausią klestėjimą, savo karine jėga pralenkė savo pietinę kaimynę ir ją nukariavo. Tuo metu valstybė kontroliavo ne tik Čado lygumą, bet ir dideles dykumos teritorijas šiaurėje.

Sao kultūra klestėjo iki XV a. Spėjama, kad ją sunaikino iš rytų įsiveržę klajokliai bagarai ir užgožė Kanemo karalystė.

Dezintegracija ir Bornu

XIV a. Kanemo kontroliuojamame regone prasidėjo istoriniai kataklizmai, kurie pirmiausia reiškėsi kaip klajoklių tautų puldinėjimai. Svarbiausia grėsmė tuo metu buvo centrinio Sudano kalbomis kalbančių tautelių invazijos iš pietryčių. Jie migravo iš savo protėvynės dab. pietvakariniame Pietų Sudane ir plito į vakarus, apgyvendindami Bahr al Gazalio, Logonės ir Šari upių baseinus. Vieni iš grėsmingiausių Kanemo imperijos kaimynų buvo bilalai, kurie įsikūrė prie Fitri ežero regiono rytuose. Jie ne kartą įsiveržė į nusilpusį Kanemą ir nužudė ne vieną jo valdovą. XIV a. pabaigoje bilalų antpuoliai privertė paskutinįjį Kanemo valdovą palikti sostinę ir išsikelti į vakarus, t. y. vakarines Čado pakrantes. Ten buvo įkurta nauja valstybė Bornu.

Šis įvykis sukėlė politinį vakuumą regione, kurio metu suklestėjo vietinės kultūros. Bornu valdė pietvakarines regiono teritorijas ir galiausiai įsitvirtino Ngazargamu mieste. Joje asimiliuojant vietines tauteles formavosi atskiras kanurių subetnosas. Į pietus nuo Čado smulkias karalystes sukūrė kotokai ir musgumai, kurie laikė save tiesioginiais Sao civilizacijos palikuonimis. Tokiais save laiko ir Čado ežero salose gyvenantys budumai.

Atsikėlėliai klajokliai gana greitai perėmė vietos civilizacijos pasiekimus. Bilalai Fitri ežero regione sukūrė Jao sultonatą. Kita svarbi centrinio Sudano tauta buvo bagirmiai, kurie konsolidavo valdžią Čado ežero pietryčiuose ir čia sukūrė Bagirmio valstybę.

Iš šių visų valstybių pati stipriausia buvo Bornu, kurios dinastija toliau kildino save iš Kanemo. XVI a. pradžioje, valdant Ali Gaji (1497–1515), Bornu ėmė atkariauti prarastas sritis ir užėmė Jao sultonatą. Valdant Idris Aluma (1571–1603), Bornu klestėjimas pasiekė savo apogėjų, suvienydamas visą Kanem-Bornu regioną, įjungdamas Bagirmi ir kitas smulkesnes valstybes.

Arabai ir fulbiai

Regiono valstybės 1810 m.

Nuo XVII a. regionas vėl patyrė klajoklių tautų invazijas, kurios nusilpnino Bornu valstybę ir kadaise klestėjusią afrikinę civilizaciją. Pirmiausia prie Čado ežero ėmė keltis šuva arabai, kurie plito iš rytų (dab. Sudanas) ir nešė savo kalbą bei kultūrą po visą Sahelio civilizaciją. Jie sustiprino islamo įtaką vietos tautų tarpe. Dėl jų atnpuolių Bornu valstybė vėl dezintegravosi, o atskiros provincijos įgijo autonomiją.

Didžiausias kataklizmas regiono istorijoje įvyko XIX a. pradžioje. 1808 m. regioną užėmė fulbiai, vykdantys fulbių džihadą, kurie per Sahelio zoną migravo iš vakarų. Jie sugriovė ilgalaikę Bornu sostinę Ngazargamu ir vertė vietos gyventojus atsiversti į ortodoksinį islamą. Vienas Bornu lyderis įsitvirtino naujoje sostinėje Kukavoje ir 1846 m. į Bornu sostą sėdo jo sūnus Umaras.

Nuo tada Bornu reiškėsi nuolatinis silpimas, ir XIX a. pabaigoje regionas neatlaikė augančios rytinio kaimyno Vadajaus konkurencijos. Atsikūrusi Bagirmio valstybė buvo priversta pripažinti Vadajaus valdžią.

1893 m. iš Sudano kilęs karvedys Rabih az-Zybayir užkariavo Bagirmi ir Bornu. Tai paskatino greitą šių valstybių kolonizaciją ir padalinimą tarp Vakarų kolonijinių valstybių. Regionas buvo padalintas tarp trijų kolonijinių valstybių. Jo vakarinę dalį gavo Britų šiaurės Nigerija, rytinę - Prancūzijos Ekvatorinė Afrika, o pietinę - Vokietijos Kamerūnas. Šis padalinimas išlieka iki šiol.