Heraklio žygdarbiai

Šis straipsnis dėl savo svarbos, redagavimo karų ar dažnų atakų yra iš dalies užrakintas. Jo negali redaguoti neregistruoti ir neseniai registruoti dalyviai; gali redaguoti automatiškai patvirtinti naudotojai.

Heraklio žygdarbiai – dvylika Dzeuso sūnaus Heraklio atliktų žygdarbių, siekiant tapti nemirtingu.

Pitijos lūpomis Lėtonės sūnus išpranašavo Herakliui, jog jis taps nemirtingu, jei atliks Euristėjo įsakymu dvylika žygdarbių. Heraklis nuvyko pas Euristėją – Mikėnų karalių – tarnauti ir turėjo atlikti 12 žygdarbių.

Žygdarbiai

Heraklis atliko šiuos žygdarbius:

Pirmas žygdarbis – Nemėjos liūtas

Euristėjas liepė Herakliui užmušti Nemėjos liūtą ir atnešti jo kailį. Heraklis iškeliavo. Nemėjoje jis patykojo liūtą ir tiksliai iššovė strėlę, tačiau ši pabaisos nesužeidė. Tada ėmė vytis žvėrį su kuoka, bet liūtas pasislėpė oloje su dviem angomis. Vieną angą Heraklis užvertė, o pro kitą įlindo į olą, čiupo liūtą už gerklės ir pasmaugė (pagal kitą versiją sukišęs ranką liūtui į nasrus uždusino). Jis užsimetė liūtą ant nugaros ir po kurio laiko sugrįžo į Mikėnus. Heraklis praleido ilgas valandas mėgindamas nudirti Nemėjos liūto kailį, tačiau jam vis nepavykdavo ir jau buvo bemanąs, kad jam nepavyks atlikti pirmosios užduoties. Tačiau pasirodė deivė Atėnė, užsimaskavusi sene, ir padėjo jam suprasti, kad vienintelis įnagis, kuriuo galima nudirti liūto kailį, yra jo paties nagai. Padedamas dievų Heraklis įvykdė pirmąjį žygdarbį. Nuo tol Heraklis dėvėjo neįveikiamą Nemėjos liūto kailį kaip šarvus. Karalius Euristėjas taip išsigando Heraklio išvaizdos, kad kitas užduotis jam skyrė per pasiuntinį, o pats Herakliui atvykus slėpėsi bronziniame inde.

Antras žygdarbis – Lernos hidra

Euristėjo pasiuntinys liepė Herakliui užmušti Lernos hidrą. Ši pabaisa gyveno Lernos pelkėje, o išlindusi iš pelkės nuniokodavo apylinkes. Lernos hidra turėjo devynias galvas, iš kurių aštuonios buvo mirtingos, o vidurinė galva, devintoji – nemirtinga. Heraklis sėdo į kovos vežimą ir kartu su giminaičiu Jolaju išvažiavo. Suradęs hidros urvą, ugnies strėlėmis privertė hidrą išlįsti ir puolė ją su kuoka. Kad ir kiek besistengė, bet jam nepavyko įveikti hidros. Kai tik numušdavo vieną galvą, tuoj vietoj jos atsirasdavo dvi galvos. Hidrai padėti atropojo milžiniškas vėžlys. Heraklis įveikė vėžlį. Tada pasikvietė į pagalbą Jolają. Jolajas padegė mišką ir nuodėguliais uždegino hidrai tas vietas, kur galvos buvo numuštos. Taip galvos nebegalėjo ataugti. Liko tik nemirtingoji galva, kurią Heraklis numušė ir užkasė bei užritino ant tos vietos uolą. Hidrą sukapojo, suvilgė jos tulžyje (kai kur nurodoma, kad suvilgė hidros kraujyje) savo strėles. Nuo to laiko kiekvienas Heraklio šūvis darė neišgydomas žaizdas.

Trečias žygdarbis – Kerinėjos danielius

Heraklis turėjo pagauti Kerinėjos auksaragį danielių ir gyvą atvesti į Mikėnus. (Kai kur nurodoma, kad pagauti Kerinėjos danielių, tai ketvirtas žygdarbis, o trečias žygdarbis – išgaudyti Stimfalo variakojus paukščius) Arkadijoje gyveno danielius, kurį deivė Artemidė atsiuntė žmonėms nubausti – šis niokodavo žmonių laukus. Tas danielius buvo neapsakomo grožio: auksiniais ragais, varinėmis kojomis. Jis tarytum vėjas lakstė laukais ir slėniais. Heraklis vaikėsi danielių ištisus metus. Net ir po tokių gaudynių gyvulys nepavargo. Heraklis, netekęs vilties paėmė savo taikliąją strėlę ir lengvai sužeidė danielių į koją, užsivertė gyvulį ant pečių ir patraukė į Mikėnus. Pakeliui deivė Artemidė norėjo atimti danielių, kuris buvo jos šventas gyvūnas. Heraklis pradėjo teisintis, jog ne savo noru šį šventą gyvūną persekiojo. Atlėgo Artemidė ir leido gyvą danielių nugabenti į Mikėnus.

Ketvirtas žygdarbis – Erimanto šernas

Euristėjas įsakė atnešti gyvą Erimanto šerną. (Kitur šis žygdarbis yra penktas). Šernas niokojo Psofidės apylinkes. Pakeliui Heraklis svečiavosi pas kentaurą Folą. Jie vaišinosi, o kai sumanė išgerti vyno, jį užuodę susirinko kiti kentaurai, kadangi jie supyko ant Folo, kuris vynu, priklausančiu ir kitiems kentaurams, vaišino svečią. Kentaurai užpuolė Folą ir Heraklį. Heraklis juos išvaikė, mėtydamas į juos rūkstančius nuodėgulius. Kentaurai rado prieglobstį Cheirono namuose. Paskui juos į Cheirono būstą nuskubėjo ir Heraklis. Ten Heraklis sužeidė nemirtingąjį Cheironą – savo bičiulį strėle, suvilgyta hidros tulžimi. Neišgydoma žaizda ir nepakeliamas skausmas kankino Cheironą, ir šis troško mirties. Mirti galėjo tada, kai Dzeusas iškvietė iš požemio pasaulio Prometėją, o jo vieton pasiuntė Cheironą. Kiti kentaurai išsilakstė. Heraklis grįžo pas Folą. Šis, apžiūrinėdamas strėlę, netyčia susižeidė ir mirė. Heraklis jį palaidojo ir iškeliavo. Baisiu triukšmu jis išgąsdino Erimanto šerną, užvijo jį ant sniego ir vaikė, kol šis nukeipo. Tada Heraklis pasiėmė šerną ir nugabeno į Mikėnus.

Penktas žygdarbis – Augėjo tvartai

Herakliui reikėjo per dieną išmėžti Augėjo tvartus. (Kitur tai šeštas žygdarbis). Augėjo galvijų bandos buvo didžiulės. Jis turėjo 300 jaučių baltomis kaip sniegas kojomis, 200 jaučių, žalų kaip Sidono purpuras, 12 baltų tarytum gulbės, skirtų dievui Helijui, ir vieną jautį, kuris buvo nepaprastai gražus ir švytėjo tarsi žvaigždė. Heraklis pasisiūlė Augėjui per vieną dieną išmėžti visus jo tvartus, jei šis jam atiduos dešimtadalį galvijų. Augėjas sutiko, nes netikėjo, jog tokį darbą įmanoma atlikti per vieną dieną. Heraklis sugriovė sieną, kuri iš dviejų pusių juosė tvartus ir atvedė Alfėjo ir Penėjo upių vandenis, o vandens srovė išplovė Augėjo tvartus. Heraklis vėl sumūrijo sienas ir už darbą norėjo gauti atlyginimą iš Augėjo, bet šis nesumokėjo. Po kelerių metų Heraklis jam baisiai atkeršijo už netesėtą žodį.

Šeštas žygdarbis – Stimfalo paukščiai

Heraklis turėjo išmušti variasnapius, variakojus paukščius Stimfalo pelkėse. (Kitur tai trečias žygdarbis). Šitie paukščiai Arkadijos apylinkes pavertė beveik dykuma. Jie puldavo žmones, gyvulius, sudraskydavo juos variniais nagais bei snapais, o pakilę į orą, jie galėjo mėtyti žemyn į užpuoliką savo plunksnas kaip strėles. Jam padėjo Atėnė, davusi Herakliui dvi varines tarškynes. Su jomis Heraklis, užkopęs ant kalvos, kur suko lizdus baisūs paukščiai, sukėlė baisų triukšmą – paukščiai išsigando. Kai jie pakilo, į žemę tarsi lietus pasipylė jų aštrios plunksnos, bet nekliudė ant kalvos stovėjusio Heraklio. Heraklis į juos laidė mirtį nešančias strėles. Iš baimės paukščiai pakilo virš debesų ir išskrido toli. Daugiau jie negrįžo į šias apylinkes.

Septintas žygdarbis – Kretos jautis

Dabar Herakliui buvo liepta atvesti į Mikėnus Kretos jautį, kurį buvo pasiuntęs Poseidonas. Herakliui teko išvykti į Kretos salą. Jautį Kretos salos karaliui buvo atsiuntęs Poseidonas, o Minas turėjo jautį paaukoti Euristėjui. Tačiau jis nepanoro tokį gražų gyvulį aukoti ir tam parinko kitą jautį. Už nepaklusnumą ir godumą Poseidonas nubaudė Kretos karalių Miną, užleisdamas jaučiui pasiutimą. Po visą salą lakstė jautis, naikindamas savo kelyje visa, kas gyva. Heraklis atėjo pas Miną prašyti, kad šis duotų jam vestis jautį. Minas leido, ir Heraklis sučiupo jautį ir jį sutramdė. Jis atsisėdo ant plačios jaučio nugaros ir perplaukė vandenis. Parvedė jautį į Mikėnus, parodė Euristėjui ir tuoj pat paleido laisvėn, nes Euristėjas pabūgo laikyti Poseidono jautį savo bandoje.

Aštuntas žygdarbis – Diomedo arkliai

Heraklis turėjo atvesti Euristėjui arklius – žmogėdras (žr. Diomedo arkliai), kuriuos augino Trakijos karalius Diomedas. Karalius Diomedas laikė arklius, prikaustytus geležinėmis grandinėmis prie gardų, nes jokie pančiai negalėjo jų sulaikyti. Karalius šėrė žirgus žmonių mėsa. Toks buvo visų svetimšalių, patekusių į miestą, likimas. Pas Trakijos karalių ir atvyko Heraklis su savo palydovais. Jis pagrobė Diomedo žirgus ir nuvedė į laivą. Netoli jūros prisivijo Diomedas, kur jį ir įveikė Heraklis su savo palydovais. Jis pargabeno arklius Euristėjui, šis juos paleido į laisvę, o laukiniai žvėrys arklius sudraskė Olimpo šlaituose.

Devintas žygdarbis – Hipolitės juosta

Heraklis turėjo parnešti amazonių karalienės Hipolitės juostą, nes Euristėjo duktė labai norėjo ją turėti. Tą juostą karalienė buvo gavusi iš karo dievo Arėjo. Amazonių gentis gyveno Skitijoje. Heraklis išplaukė laivu su keliais draugais į Skitiją. Deivė Hera, nemėgusi Heraklio, pasivertė amazone ir paleido gandą, kad svetimšalių tikslas – pagrobti karalienę ir atiduoti vergijon. Prasidėjo kova. Heraklis nužudė karalienę bei pasiėmė juostą ir, šiek tiek užtrukęs Trojoje, grįžo pas Euristėją ir atidavė juostą.

Dešimtas žygdarbis – Geriono karvės

Heraklis privalėjo parvaryti Geriono purpurines karves. Pats Gerionas buvo milžinas su trim liemenimis. Jis gyveno Eritrėjos saloje. Karves saugojo dvigalvis šuo Ortas, o ganė piemuo Euritionas. Heraklis atplaukė į salą, susirado nakvynę Abo kalne. Šuo Ortas jį pamatė ir pradėjo loti. Heraklis kuoka užmušė šunį, susidorojo su piemeniu ir nusivarė bandą. Gerionas, tai sužinojęs, atsivijo Heraklį, bet neišvengė jo strėlės. Buvo daug kliūčių kelyje, ir vėl klastingoji Hera pasistengė pakenkti, užleisdama bandai pasiutimą. Heraklis vos galėjo suvaldyti bandą. Pagaliau jis atvedė bandą Euristėjui, o šis paaukojo ją Herai.

Vienuoliktas žygdarbis – Hesperidžių obuoliai

Heraklis privalėjo atnešti Euristėjui tris aukso obuolius iš hesperidžių sodo. (Kitur tai dvyliktas žygdarbis) Kažkada auksinę obelį Gaja buvo padovanojusi Herai vestuvių proga. Hera patikėjo obuolius saugoti keturioms hesperidėms: Eglei, Eritėjai, Hesperijai ir Aretuzei. Jos pasodino obuolius savo sode, o iš jų išaugo nuostabūs medžiai. Medžius saugojo šimtagalvis slibinas. Sunku buvo rasti hesperidžių sodą, esantį žemės pakraštyje. Bet Heraklis, nimfų patarimu, sužinojo kelią iš Nerėjo. Daug sunkumų teko jam įveikti, kol jis pasiekė hiperborėjų žemę: jis turėjo nugalėti Libijos karalių Artėją, pereiti Egiptą, kur vos nebuvo paaukotas Dzeusui, pabuvoti Kaukaze, kur sutiko nubaustąjį Prometėją ir jį išvadavo. O Prometėjas jam davė gerų patarimų, kaip gauti obuolius. Heraklis paprašė hesperidžių tėvo Atlanto nuraškyti obuolius ir atnešti. Kol Atlantas skynė obuolius, Heraklis jį pavadavo ir ant savo pečių laikė dangaus skliautą. O Atlantas ir neketino vėl užsikrauti seną naštą. Tada Heraklis Prometėjo patarimu paprašė Atlantą palaikyti skliautą, kol jis pasidarys pagalvę iš plaušų ir užsidės ant galvos, kad galėtų užsivožti dangaus skliautą. Atlantas nebuvo gudrus ir su tuo sutiko, o atgavęs laisvę Heraklis, nuėjo savo keliu. Euristėjas padovanojo obuolius Herakliui, o Heraklis padovanojo obuolius Atėnei. Atėnė grąžino obuolius hesperidėms.

Dvyliktas žygdarbis – Cerberis

Heraklis privalėjo atvesti trigalvį šunį Cerberį iš požemio pasaulio. (Kitur tai vienuoliktas žygdarbis). Jis nusileido į Hado karalystę. Heraklį pamatę mirusiųjų vėlės išsilakstė. Jis sutiko prie angos į požemio pasaulį savo draugus Tesėją ir Piritoją, kurie buvo Hado belaisviais. Herakliui buvo lemta išvaduoti tik Tesėją. Jam dar teko susigrumti su požemio pasaulio piemeniu. Pagaliau laimingai nusileido į požemį, kur paprašė Hadą atiduoti Cerberį. Hadas sutiko. Kai kuriose versijose Heraklis buvo priverstas pašauti Hadą strėle. Heraklis rado šunį prie vartų. Jis griebė Cerberį už gerklės ir išsinešė (ar išsitempė). Tempdamas šunį iš Hado (vietos), jis praėjo didelį urvą Acherusiją. Heraklis parodė Cerberį Euristėjui ir po to jį sugrąžino į senąją vietą.

Atlikus dvyliktą žygdarbį, Heraklio tarnyba pas Euristėją baigėsi.