Trojos karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Helenė (Evelyn de Morgan, 1898)
„Elena ir Paris“, Jacques-Louis David paveikslas (1788 m.)
Homero Graikija

Trojos karas – dešimt metų trukęs legendinis karas, vienas iš pagrindinių įvykių graikų mitologijoje, turėjęs didelę įtaką antikinei kultūrai (literatūra, dramaturgija). Homero „Iliadoje“ aprašomi pagrindiniai karo epizodai graikams (vadinamiems achajais) apgulus Trojos miestą, nors joje atpasakojamos tik paskutinė 51 diena iš dešimt metų trukusio karo. Trojos karas minimas ir „Odisėjoje“, o vėliau – Vergilijaus „Eneidoje“. „Odisėjoje“ aprašoma vieno iš graikų kariuomenės vadų – Odisėjo – kelionė namo.

Trojos karo istoriškumas[taisyti | redaguoti kodą]

Antikos autoriai karą laikė tikru istoriniu įvykiu ir manė jį vykus 10 kartų iki dorėnų įsiveržimo į Graikiją, tai yra apie 13341135 m. pr. m. e. Eratostenas nurodo dažniausiai minimą datą – 1184 m. pr. m. e. Sakoma, kad miestas buvo prie Dardanelų sąsiaurio.

Naujaisiais laikais prancūzų keliautojas Lechevalier 1791 m. nusprendė, kad Troja stovėjusi dabartinio Bunarbašio kaimo, kurio pavadinimas reiškia „šaltinių aukštuma“, vietoje, nes „Iliadoje“ kalbama, kad Troja stovi tarp dviejų upių, kurių vandenys teka į Skamandro upę. Vienos upės vanduo visada karštas, garuoja, o kitos – ledinis, šaltas.

Šiose vietose vykdęs kasinėjimus Henrikas Šlymanas 1870 m. atrado, kaip jis spėjo, Trojos griuvėsius. Šis atradimas atnaujino debatus dėl Homero aprašytų įvykių istoriškumo.

Vienas iš archeologinių sluoksnių rodo miesto sunaikinimą. Tai galėjo įvykti bronzos amžiuje, Mikėnų kultūros klestėjimo laikotarpiu. Laikas nustatytas pagal keramiką ir kitus radinius. Archeologiniai kasinėjimai rodoTroją buvus dideliu prekybos centru, ypač prieš spėjamą karą. Tiesioginis karo siejimas su rastais griuvėsiais yra abejotinas. Laiko nustatymas yra labai ginčytinas, nes toje pačioje vietoje yra rastos bent kelios gyvenvietės, ir patikimų archeologinių duomenų, rodančių, kad toks karas išties vyko, nėra.

Daugelis tyrinėtojų teigia, kad Homero Trojos kare supinami įvairūs Graikijos ir jos kaimynų nesutarimai dėl teisės valdyti Dardanelus. Neatmetama tikimybė, kad Homeras savo pasakojimą galėjęs grįsti iš tiesų vykusiu karu, nors jo laiką - labai sudėtingas.

Karo apžvalga[taisyti | redaguoti kodą]

Sarkofagas, ant kurio vaizduojamas mūšis prie laivų Trojos karo metu

Karą sukėlė Spartos karaliaus Menelajo žmonos Helenės, arba Elenos, pagrobimas. Helenę pagrobė Paris, nes jam ją buvo pažadėjusi Afroditė. Per jūrų Deivės Tetidės ir karaliaus Pelėjo vestuves nesantaikos deivė Eiridė prie durų paliko obuolį su užrašu „Gražiausiajai“. Dėl obuolio susiginčijo trys deivės: Afroditė, Hera ir Atėnė. Dzeusas teisėju paskyrė Trojos karalaitį Parį ir Hermiui liepė tris deives palydėti į Troją. Kiekviena deivė stengėsi palenkti Parį į savo pusę, žadėdama jį gausiai apdovanoti. Paris galėjo rinktis viena iš trijų: viešpatavimą visoje Azijoje ir jos turtus, išmintį ir nenugalimumą arba Spartos karaliaus Menelajo žmoną Helenę – gražiausią pasaulio moterį. Paris pasirinko Afroditės siūlytą apdovanojimą ir taip sukėlė Trojos karą.

Pagrobus Menelajo žmoną, šis į pagalbą pasišaukė savo brolį Argo ir Mikėnų karalių Agamemnoną, kurio vadovaujami achajai susivienijo ir pakilo į karą, siekdami sugriauti Troją ir grąžinti Menelajui žmoną.

Prie žygio, kuriam buvo parengtas milžiniškas laivynas, prisijungė daugelis Graikijos didvyrių, tarp jų ir Achilas bei Odisėjas, o Agamemnonas įsakė į Troją siųsti milžinišką laivyną, t. y. 1000 kareivinių laivų. Apsupę Troją, Menelajas ir Odisėjas siūlė Trojos karaliui Pariui grąžinti Helenę, tačiau trojėnai atsisakė. Pirmą mūšį pralaimėjo graikai, kitos dienos rytą Patroklas vedė savo pusbrolio Achilo kariuomenę į mūšį, kuriame žuvo: Patroklą nukovė (perpjovė jam gerklę) vyriausiasis Priamo sūnus Hektoras ir dėl to Achilas vėliau nužudė jį bei jo tėvo sąjungininkus – amazonių karalienę Pentesilėją ir Etiopijos karalių Memnoną.

Po dvylikos metų apsiausties Troja buvo užimta. Tam pasitarnavo Odisėjo patarimu sukonstruotas milžiniškas arklys, kurį achajai pastatė neva kaip auką Atėnei. Apsimetę, kad pasitraukia, graikai išplaukė su visu savo laivynu, pajūryje palikę arklį. Švęsdami pergalę trojėnai nepaisė žynio Laokoono perspėjimų ir arklį įsivežė į Troją, o jo viduje pasislėpę graikai naktį atvėrė vartus ir įleido grįžusią graikų kariuomenę. Troja buvo sugriauta, jos karališkoji šeima buvo pabėgusi, išžudyta arba paimta į vergovę.

Graikų didvyrių grįžimas namo buvo ilgas ir kupinas įvairių nuotykių. Odisėjo grįžimą Homeras aprašo „Odisėjoje“.

Trojos karo dalyviai[taisyti | redaguoti kodą]

Achajus ir trojėnus palaikė skirtingos dievų grupės:

Achajų pusėje Trojos pusėje
  1. Asklepijas
  2. Atėnė
  3. Hesas
  4. Hera
  5. Hermis
  6. Poseidonas
  1. Afroditė
  2. Arėjas
  3. Artemidė
  4. Apolonas
  5. Leto
  6. Skamandras


Commons-logo.svg Vikiteka: Trojos karas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Graikų mitologija
Sandro Botticelli - La nascita di Venere - Google Art Project - edited.jpg

Pirmapradžiai dievai - Olimpo dievai - Titanai - Mūzos - Nimfos - Fantastinės būtybės
Pusdieviai - Trojos karas

Graikų mitologija
Sandro Botticelli - La nascita di Venere - Google Art Project - edited.jpg
Didvyriai

Pirmapradžiai dievai - Olimpo dievai - Titanai - Mūzos - Nimfos - Fantastinės būtybės
Pusdieviai - Trojos karas