Drohičinas (Lenkija)

Šis straipsnis apie apie Lenkijos miestą. Apie Baltarusijos miestą skaitykite straipsnyje Drohičinas.

Drohičinas lenk. Drohiczyn
Kosciuškos skveras
Drohičinas 52°24′00″ š. pl. 22°39′00″ r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė	Lenkija
Vaivadija	Palenkės vaivadija
Apskritis	Semiatyčių apskritis
Gyventojų (2008)	2 075
Plotas	15,69 km²
Tankumas (2008)	132 žm./km²
Pašto kodas	PL 17-312
Tinklalapis	www.drohiczyn.pl

Drohi̇̀činas (lenk. Drohiczyn) – miestas rytų Lenkijoje, 40 km į pietvakarius nuo Bielsko, Bugo dešiniajame krante, Drohičino aukštumoje. Yra Aukštoji kunigų seminarija. Mieste įsikūręs Drohičino dekanatas ir Drohičino vyskupija. Mieste veikia nedidelės medienos ir žemės ūkio produktų apdirbimo įmonės. Kasmet vyksta Drohičino miesto dienos.

Pilies kalnas prie Vakarinio Bugo upės

Drohičino katedra

Istorija

Iki XIII a.

Nuo V a. pr. m. e. iki XI a. šiose vietovėse gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai. Dabartinio miesto vietoje jau VI a. buvo gyvenvietė. Manoma, kad apie 1038 m. buvo pastatyta pilis. 1044–1046 m. iš kunigaikščio Kazimiero I Atnaujintojo mainais už karinę pagalbą gyvenvietę perėmė kunigaikštis Jaroslavas Išmintingasis. Pirmą kartą gyvenvietė paminėta 1060 m. kaip jotvingių sostinė, prekybos centras. 1142 m. gyvenvietė atiteko kunigaikščiui Vsevolodui II. 1194 m. įvyko Drohičino mūšis tarp Mazovijos ir Kijevo Rusios bei jotvingių.

XIII a.

Nuo XIII a.–XIV a. iki 1513 m. priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Trakų vaivadijai, nuo 1513 m. iki 1569 m. Liublino unijos Palenkės vaivadijai. XIII a. iki 1238 m. priklausė Haličo-Volynės kunigaikštystės, Berestijos kraštui. XIII a. įkurta Drohičino Šv. Trejybės parapija. 1209–1227 m. priklausė Lešekui Baltajam. Nuo 1230 m. priklausė Konradui I Mazoviečiui, kuris 1247 m. čia įkurdino Dobrynės ordiną. 1241 m. gyvenvietę sudegino Batijaus kariuomenė. Nuo 1238 m. Danieliaus Haličiečio rezidencija, jis 1254 m. rugpjūčio 6 d. gyvenvietėje ir karūnavosi. 1248 m. gyvenvietę užpuolė jotvingiai. 1260 m. gyvenvietę nusiaubė totoriai vadovaujami vado Burundajaus. 1264 m. gyvenvietė atiteko Levui Danilovičiui. 1274 m. gyvenvietė atiteko Ldk Traideniui.

XIV a.

1357 m. kunigaikštis Algirdas perdavė gyvenvietę kunigaikščiui Kęstučiui. 1380 m. miestą nusiaubė kryžiuočiai. 1382 m. gyvenvietę užėmė Mazovijos kunigaikštis Janušas I Senasis. 1384 m. kunigaikštis Jogaila perdavė gyvenvietę kunigaikščiui Vytautui Didžiajam. 1390 m. Jogaila atėmė gyvenvietę iš Vytauto Didžiojo ir perdavė ją Janušui I Senajam, kuriam ji priklausė iki 1392 metų. 1392 m. Jogaila finansavo pirmosios medinės bažnyčios statybas. 1394 m. kryžiuočiai nusiaubė gyvenvietę ir jos apylinkes.

XV a.

1405 m. gyvenvietė vėl atiteko Vytautui Didžiajam. 1432 m. atiteko Švitrigailai. 1436–1520 m. apskrities centras. 1440 m. po Žygimanto Kęstutaičio mirties gyvenvietė atiteko Boleslavui IV Varšuviečiui. 1444 m. Kazimieras Jogailaitis nusipirko gyvenvietę už 6,000 grošių. 1494 m. lapkričio 23 d. karalius Aleksandras Jogailaitis davė leidimą Šv. Barboros cerkvės statyboms. 1498 m. spalio 4 d. karalius Aleksandras Jogailaitis suteikė gyvenvietei miesto teises ir Drohičino miesto herbą.

XVI–XVII a.

1514 m. gautas leidimas statyti tiltą per Bugo upę. 1520 m. miestas tapo Abiejų Tautų respublikos, Palenkės vaivadijos sostine. Čia plėtoti amatai, pastatytas uostas. Nuo 1569 m. iki 1795 m. buvo Abiejų Tautų Respublikos Mažosios Lenkijos provincijos Palenkės vaivadijos valdose. 1580 m. buvo 320 namų ir 2,000 gyventojų. 1601 m., 1631 m., 1637 m. mieste buvo kilę gaisrai. Nuo XVII a. švietimo centras, čia įsteigta jėzuitų kolegija ir kt. mokyklos. Apie 1626 m. įkurta Drohičino Šv. Mykolo parapija. Švedų tvano metu 1656 m. miestą nusiaubė totoriai, 1657 m. Transilvanijos kunigaikščio Jurgio II Rakočio kariuomenė, miestas smuko ir nebeatsigavo bei prarado 68% miesto gyventojų. Iš 380 namų liko tik 80. 1661 m. jėzuitai įkūrė mokyklą. 1662 m. mieste gyveno 680 gyventojų.

XVIII–XIX a.

1709 m. pastatyta Drohičino Šv. Trejybės katedros bazilika. 1747 m. pastatyta nauja jėzuitų mokykla. 1775 m. mieste gyveno 2000 gyventojų. 1795 m. miestas padalytas: dešiniakrantė dalis atiteko Prūsijai, kairiakrantė – Austrijai. Nuo 1795 m. iki 1807 m. priklausė Prūsijos karalystės Naujosios Rytų Prūsijos Balstogės departamentui. 1792 m. pastatyta Drohičino Šv. Mykolo cerkvė. 1799 m. mieste gyveno 984 žmonės, iš kurių 37 žydai. 1805 m. gegužės 27 d. mieste kilo gaisras, kurio metu sudegė 175 namai, rotušė ir bazilijonų bažnyčia. 1807–1842 m. priklausė Rusijos imperijos, Balstogės sričiai, 1842–1914 m. Gardino gubernijai. 1808–1842 m. miestas buvo Balstogės srities centras. 1844 m. kairiakrantėje miesto pusėje buvo tik 30 namų. 1857 m. buvo 835 gyventojai. 1863 m. kairiakrantė miesto dalis prarado miesto teises. XIX a. pabaigoje Drohičinas priklausė Bielsko apskričiai.

XX a.

Nuo 1914 m. iki 1919 m. priklausė Vokietijos imperijos Oberosto sričiai. 1919–1939 m. priklausė Lenkijos tarpukario Balstogės vaivadijai. 1919 m., atsikūrus Lenkijos valstybei, miestas vėl sujungtas. 1939 m. rugsėjo 27 d. miestą užėmė Tarybų Sąjunga. 1939–1941 m. priklausė Tarybų Sąjungos, Baltarusijos TSR. 1940 m. sovietai nugriovė visus pastatus, kurie buvo 800 m pločio ruože nuo Bugo upės. 1941–1944 m. priklausė Trečiojo reicho, Balstogės sričiai. 1944 m. rugpjūčio 1 d. miestą užėmė Raudonoji armija. Nuo 1945 m. priklauso Lenkijai. 1945–1999 m. priklausė Balstogės vaivadijai. Nuo 1991 m. vyskupijos centras. 1999 m. birželio 10 d. mieste lankėsi popiežius Jonas Paulius II.

Gyventojai

Tautinė sudėtis

1921 m. gyveno 1 972 žmonės: Lenkai – 59% (1 165); Žydai – 34,8% (687); Gudai – 5,7% (114); Kiti – 0,3% (6).

1897 m. gyveno 1 707 žmonės: Žydai – 45,9% (784); Lenkai – 45,8% (783); Rusai – 7,9% (136); Vokiečiai – 0,17% (3); Rumunai – 0,05% (1).

Žymūs žmonės

• Aleksandras Butleris – Drohičino ir Prienų seniūnas;
• Aleksandras Motiejus Osolinskis (1725–1804) – Lietuvos didysis ginklininkas, Drohičino seniūnas;
• Ivanas Bagdanovičius Sapiega (1486–1546) – Vitebsko vaivada, Palenkės vaivada, Drohičino seniūnas;
• Janas Anupras Osolinskis (1760–1812) – ATR politinis veikėjas, Drohičino seniūnas;
• Janas Stanislavas Osolinskis (1689–1770) – karūnos genrolas, Drohičino seniūnas;
• Janas Stečkovičius Dolubovskis (?–1541) – Lietuvos krašto maršalka, Drohičino seniūnas;
• Jokūbas Osolinskis (?–1712) – Mielniko vėliavininkas, Drohičino seniūnas;
• Mykolas Hlebavičius (?–1514) – Slanimo ir Drohičino seniūnas;
• Pranciškus Maksimilijanas Osolinskis (1676–1756) – ATR Seimo maršalka, Karūnos didysis iždininkas, Drohičino seniūnas;
• Jonas Radvila I (1474–1522) – Lietuvos didysis maršalka, Trakų kaštelionas, Drohičino seniūnas.

Architektūra

Šv. Trejybės bažnyčia

• Drohičino pilies griuvėsiai;
• Barokinis pijorų vienuolynas (1729–1744 m., perstatytas 1994 m.) su Švč. Trejybės bažnyčia (1696–1709 m., dab. katedra) ir kolegija (1751 m., archit. V. Racheti)
• Barokinis pranciškonų vienuolynas (1751 m., perstatytas 1889 m.) su parapine Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (1682–1715 m.) ir vėlyvojo baroko varpine (1770 m., archit. F. Kamienskis)
• Benediktinų vienuolynas (1960 m., perstatytas 1992 m., archit. H. Kosmolska) su barokine Visų Šventųjų bažnyčia (1738 m., archit. J. Fontana)
• Klasicistinė Drohičino Šv. Mykolo cerkvė (1798 m., perstatyta 1848 m.).
• Drohičino žydų kapinės.

• 
  Šv. Mergelės Marijos bažnyčia
• 
  Pranciškonų vienuolynas
• 
  Šv. Mykolo cerkvė
• 
  Jėzuitų vienuolyno varpinė

Galerija

• 
  Miesto panorama
• 
  Vyskupijos centras
• 
  Sovietų bunkeris
• 
  Vakarinio Bugo upė
• 
  Miesto panorama
• 

Nuorodos

• Miesto tinklalapis (lenk.)
• Regioninio muziejaus tinklalapis (lenk.)
• Sakralinio muziejaus tinklalapis (lenk.)
• Miesto žydų istorija (lenk.) Archyvuota kopija 2010-09-03 iš Wayback Machine projekto.
• Miesto nuotraukos
• Aprašymas apie miestą (lenk.)
• Drohičino vyskupijos tinklalapis (lenk.)
• Vaizdinė medžiaga apie miestą (lenk.) Archyvuota kopija 2014-04-29 iš Wayback Machine projekto.
• Drohičino mokslo draugija (lenk.) Archyvuota kopija 2008-07-03 iš Wayback Machine projekto.
• Drohičinas – istorija, paminklai, nuotraukos

Literatūra

• Piotr Bunar, Stanisław A.Sroka „Słownik Wojen, Bitew i Potyczek w Średniowiecznej Polsce”, wyd. Uniwersitas, Kraków 2004, s. 42.
• K. Kwiatkowski, Drohiczyn n. Bugiem jako miejsce stykania się wpływów rusko-bałtyjsko-polskich (XII–XIV w.), [w:] Zeszyty Naukowe Studenckiego Koła Naukowego Historyków Uniwersytetu w Białymstoku, red. R. Poniat, Białystok 2003, s. 71.
• Stanisław Szczur „Historia Polski”, Wyd. Literackie, Kraków 2002, s. 243.
• J. K. Kochanowski, Codex diplomaticus et commemorationum Masoviae generalis, Warszawa 1919, s. 421–422.
• Nowy Kodeks Dyplomatyczny Mazowsza, t. II, dokumenty z lat 1248–1355, opr. S. Kuraś i I. Sułkowska-Kurasiowa, Wrocław 1989, s. 252.
• M. Radoch, W sprawie daty nadania przez Władysława Jagiełłę ziemi drohickiej księciu mazowieckiemu Januszowi I, [w:] Szkice z dziejów kolonizacji Podlasia i Grodzieńszczyzny od XIV do XVI wieku, Olsztyn 2002, s. 11-20.
• T. J. Lubomirski, Kodeks Dyplomatyczny Księstwa Mazowieckiego, Warszawa 1863, s. 111–113; Biblioteka PAN Kórnik, rkp. 203, k. 178-178v.
• Kronika Wiganda z Marburga, wyd. E. Raczyński, Poznań 1842, s. 353.
• Rachuba A., Konfederacja Kmicicowska i Związek Braterski wojska litewskiego w latach 1660–1663, Warszawa 1989