Melnikas (Palenkė)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Mielnikas)
Jump to navigation Jump to search
Melnikas
lenk. Mielnik
   POL gmina Mielnik COA.svg   
Mielnik panorama ze wzgórza.JPG
Mielniko kaimas

Melnikas
52°19′38″ š. pl. 23°02′55″ r. ilg. / 52.32722°š. pl. 23.04861°r. ilg. / 52.32722; 23.04861 (Melnikas (Palenkė))Koordinatės: 52°19′38″ š. pl. 23°02′55″ r. ilg. / 52.32722°š. pl. 23.04861°r. ilg. / 52.32722; 23.04861 (Melnikas (Palenkė))
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė Lenkijos vėliava Lenkija
Vaivadija Palenkės vaivadija Palenkės vaivadija
Apskritis Semiatičės apskritis
Valsčius Mielniko valsčius
Gyventojų () 980
Pašto kodas PL 17-307
Tinklalapis www.mielnik.com.pl/
Commons-logo.svg Vikiteka MelnikasVikiteka

Melnikas (lenk. Mielnik, ukr. Мельник, Melnyk) – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Mielniko valsčiuje, Semiatičės apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Kaimas yra apie 17 km į pietryčius nuo Semiatičės ir apie 88 km į pietus nuo vaivadijos centro Balstogės. Šalia kaimo teka Vakarinio Bugo upė. Kaime įsikūrusi Mielniko Mergelės Marijos Gimimo parapija.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo V a. pr. m. e. iki X a. šiose vietovėse gyveno lietuviams artima baltų gentis - jotvingiai.[1][2] Nuo XIII a.-XIV a. iki 1513 m. priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Trakų vaivadijai, nuo 1513 m. iki 1569 m. Liublino unijos Palenkės vaivadijai. 1323-1324 m. šias vietoves prie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės prijungė kunigaikštis Gediminas. Lietuvos pilietinio karo metu 1382 m., kai kunigaikščiai Kęstutis ir Jogaila kovojo dėl valdžios, Mazovijos kunigaikštis Janušas I Senasis užėmė šią gyvenvietę. 1383 m. Jogaila gyvenvietę atsiemė. 1420 m. kunigaikštis Vytautas Didysis finansavo pirmosios Šv. Kristaus Kūno bažnyčios statybas ir įkūrė Mielniko Viešpaties Atsimainymo parapiją. 1430-1444 m. gyvenvietė priklausė Boleslavui IV Varšuviečiui. 1440 m. rugsėjo 22 d. gyvenvietei suteikta Kulmo teisė. 1444 m. miestą nusipirko Kazimieras Jogailaitis. 1501 m. spalio 3 d. mieste pasirašytas Melniko aktas ir spalio 25 d. patvirtinta Mielniko privilegija. 1501 m. spalio 27 d. miestui suteikta Magdeburgo teisė. 1569-1795 m. buvo Abiejų Tautų Respublikos Mažosios Lenkijos provincijos Palenkės vaivadijos valdose.[3][4] 1580 m. mieste gyveno 1500 gyventojų. Švedų tvano metu miestas neteko 68 % gyventojų, daugelis pastatų sudegė ir liko tik apie 450 gyventojų. Nuo 1795 m. iki 1807 m. priklausė Prūsijos karalystės Naujosios Rytų Prūsijos Balstogės departamentui. 1807-1842 m. priklausė Rusijos imperijos, Balstogės sričiai, 1842-1914 m. Gardino gubernijai. XIX a. įkurtos Mielniko žydų kapinės. 1825 m. pastatyta Mielniko Mergelės Marijos Gimimo cerkvė. Nuo 1914 m. iki 1919 m. priklausė Vokietijos imperijos Oberosto sričiai. 1919-1939 m. priklausė Lenkijos tarpukario Balstogės vaivadijai. 1934 m. gyvenvietė neteko miesto teisių. 1939-1941 m. priklausė Tarybų Sąjungos, Baltarusijos TSR, Bresto srities, Semiatičės rajonui. 1941-1944 m. priklausė Trečiojo reicho, Balstogės sričiai. Nuo 1945 m. priklauso Lenkijai. 1945-1999 m. priklausė Balstogės vaivadijai.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tautinė sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1921 m. gyveno 1 091 žmonės:[5]

1897 m. gyveno 1 485 žmonės:[6]

Paminklai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]