Dimstipatis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Baltų religija
Baltų religijaRomuvos simbolis.jpg
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Dimstipatis – lietuvių mitologinė būtybė, namų sergėtojas, ugnies globėjas. Vardas kilęs iš žodžių dimsti̇̀s („sodyba, kiemas, ūkis“) ir pats („valdovas“).

Paminėjimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmą kartą minimas (kaip Dimstipan) 1583 m. jėzuito Jokūbo Lavinskio. Jis rašė, kad Dimstipatį garbinę aukštaičiai, jam atlikdavę aukojimus[1]. 1604 ir 1605 m. Dimstipatis minimas jėzuitų ataskaitose. XVIII a. Dimstipatį paminėjo kunigas Stanislovas Rostovskis. Šiuose šaltiniuose teigiama, kad Dimstipačiui buvo aukojamos įvairios aukos. Žmonės kartą per metus keldavo puotą ir šiam dievui aukodavo dvi juodas vištas, kurias suvalgydavo, o kas likdavo – kaulus, paplavas, išplovus puotos indus – supildavo į židinį ir sudegindavo. Kiti laiko jį šeimininkių dievu, kuriam pačios šeimininkės aukoja kiaulaitę: ją laiko moterys, stovėdamos ratu, o paskerdžia vyriausioji, po to kiaulaitės mėsą suvalgo.[2]

Interpretacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vilhelmas Manhartas Dimstipatį apibūdino kaip sodybos globėją. Jonas Basanavičius, Jonas Balys laikė namų ugnies, vaisingumo, šeimininkių globėju. Jis esąs ugnies dievas, kuris rūpinosi visais trobesiais ir saugojo juos nuo gaisro. Tai galėjęs būti visų namų dvasių valdovas. Algirdas Julius Greimas tapatino su dievais Žemėpačiu ir Nunadieviu.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Gintaras Beresnevičius. „Laukpatis ir Dimstipatis (lauko ir namų dievai)“. Žmogus ir jo gyvenamoji aplinka: konferencijos medžiaga, Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2007, p. 31–37.
  2. Gintaras Beresnevičius. Lietuvių religija ir mitologija
  3. Dimstipatis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003