Aleksandras Mykolas Sapiega

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Aleksandras Mykolas Sapiega
Alaksandar Michał Sapieha. Аляксандар Міхал Сапега (J. Lampi, 1790).jpg
Sapiegos
Herbas „Lis“
Herbas „Lis“
Gimė 1730 m. rugsėjo 12 d.
Vysokoje
Mirė 1793 m. gegužės 28 d. (62 metai)
Varšuva
Tėvas Kazimieras Leonas Sapiega
Motina Karolina Tereza Radvilaitė
Sutuoktinis (-ė) Magdalena Agnieška Liubomirskaitė
Vaikai Kazimieras Sapiega,
Pranciškus Sapiega,
Ana Teofilė Sapiegaitė,
Karolina Sapiegaitė,
Mariana Sapiegaitė,
Emilija Sapiegaitė,
Žymūs apdovanojimai
Baltojo Erelio ordinas
Šv. Huberto ordinas (Bavarija)
Commons-logo.svg Vikiteka Aleksandras Mykolas SapiegaVikiteka

Aleksandras Mykolas Sapiega (lenk. Aleksander Michał Sapieha; 1730 m. rugsėjo 12 d. Vysokoje- 1793 m. gegužės 28 d. Varšuva) – LDK valstybinis ir karinis veikėjas, Lietuvos lauko etmonas (17621775 m.), Polocko vaivada (1754–1775 m.), Nuolatinės tarybos narys (1773–1775 m.), Lietuvos didysis kancleris nuo 1775 metų, Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo maršalka (1789 m.), Targovicos konfederacijos maršalka, Lietuvos dvaro paiždininkis.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aleksandro Mykolo Sapiegos dvaras Derečine

Bresto vaivados Kazimiero Leono Sapiegos ir Karolinos Teresės Radvilaitės sūnus. Jam priklausė Vysokoje, Druja, Zelva, Senasis ir Naujasis Bychavas. Lunoje, ir kitos vietovės Lietuvoje ir Baltarusijoje. Mokėsi Liubartuvo jėzuitų kolegijoje. Po tėvo mirties Aleksandrą Mykolą Sapiegą globojo jo dėdė Juozapas Stanislovas Sapiega. 1746 m. jis buvo išrinktas pasiuntiniu į Abiejų Tautų Respublikos Seimą.

1747 m. kunigaikštis Aleksandras Mykolas Sapiega paskirtas Lietuvos didžiuoju stovyklininku. 1750 m. gavo Lietuvos armijos generolo-majoro laipsnį. 1753 m. gavo Baltojo erelio ordiną. 1754 m. Aleksandras Mykolas Sapiega paskirtas Polocko vaivada. 1762 m. paskirtas Lietuvos lauko etmonu.

1763–1764 m. A. M. Sapiega palaikė Karolį Stanislovą Radvilą ir pasisakė prieš Stanislovo Augusto Poniatovskio kandidatūrą į ATR valdovo sostą. Po Stanislovo Augusto Poniatovskio karūnavimo perėjo į „Familijos“ pusę, o jo žmona Magdalena užmezgė romaną su naujuoju karaliumi. Baro konfederacijos metu A. M. Sapiega palaikė konfederatus, todėl dalis lietuvių įgulų perėjo į jų pusę.

1771 metais A. M. Sapiega iškviestas į Varšuvą, kur paskelbė Stanislovui Augustui Poniatovskiui apie LDK kariuomenės lojalumą Lenkijai. 1775 m. remiamas Rusijos pasiuntinio Oto Magnuso fon Štakelbergo gavo Lietuvos didžiojo kanclerio pareigybę. 1788 m. išrinktas į Ketverių metų seimą, o 1789 m. tapo Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo maršalka. 1791 m. A. M. Sapiega pasisakė prieš gegužės trečiosios konstituciją. 1792 m. palaikė Targovicos konfederaciją ir buvo išrinktas LDK konfederatų maršalka.

1753 metais apdovanotas Baltojo erelio ordinu[1], 1765 metais – Šv. Stanislovo ordinu[2], 1776 metais – Šv. Aleksandro Neviškio ordinu[3].

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aleksandro Mykolo Sapiegos žmona Magdalena Agnieška Liubomirskaitė

1756 m. gruodžio 27 d. Aleksandras Mykolas Sapiega vedė Magdaleną Agniešką Liubomirskaitę (1739–1780), Karūnos didžiojo ginklininko Antonijaus Benedikto Liubomirskio ir Anos Sofijos Ožarovskaitės dukterį. Vaikai:

  • Kazimieras Sapiega (1757–1758)
  • Pranciškus Sapiega (1772–1829), Lietuvos artilerijos generolas (1793)
  • Ana Teofilė Sapiegaitė (1758–1813), 1-mas vyras nuo 1774 metų kunigaikštis Jeronimas Jonušas Sanguška (1743–1812), 2-ras vyras nuo 1786 metų Severinas Potockis (1762–1829)
  • Karolina Sapiegaitė (1759–1814), 1-mas vyras nuo 1775 metų Teodoras Potockis (m. 1812), 2-ras vyras Karūnos didysis pastalininkis Stanislovas Soltykas
  • Mariana Sapiegaitė, 1-mas vyras Jonas Sologubas, 2-ras vyras kunigaikštis Ignotas Puzyna
  • Emilija Sapiegaitė, Starodubo pakamario Pranciškaus Jelskio žmona.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kawalerowie i statuty Orderu Orła Białego 1705–2008, 2008, s.216.
  2. Zbigniew Dunin-Wilczyński, Order Św. Stanisława, Warszawa 2006 s. 177.
  3. Бантыш-Каменский Н. Н. Списки кавалерам российских императорских орденов Св. Андрея Первозванного, Св. Екатерины, Св. Александра Невского и Св. Анны с учреждения до установления в 1797 году орденского капитула, 2005, с. 154.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Вялікае княства Літоўскае: Энцыклапедыя. У 3 т. / рэд. Г. П. Пашкоў і інш. Т. 2: Кадэцкі корпус – Яцкевіч. – Мінск: Беларуская Энцыклапедыя, 2005. – 788 с.: іл. ISBN 985-11-0378-0.
  • Энцыклапедыя гісторыі Беларусі. У 6 т. Т. 6. Кн. 1: Пузыны – Усая / Беларус. Энцыкл.; Рэдкал.: Г. П. Пашкоў (галоўны рэд.) і інш.; Маст. Э. Э. Жакевіч. – Мн.: БелЭн, 2001. – 591 с.: іл. ISBN 985-11-0214-8.


Politinis postas
Prieš tai:
Ignotas Sapiega
Podskarbi 1.PNG
Lietuvos dvaro paiždininkis

1750
Po to:
Juozapas Adrijonas Masalskis
Prieš tai:
Stanislovas Ernestas Denhofas
POL województwo połockie IRP COA.svg
Polocko vaivada

17541775
Po to:
Juozapas Sosnovskis