Afrikos padalijimas

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
1913 m. Afrikos padalijimas: Belgijos kolonijos nuspalvintos geltonai, Britų imperijos – rožine spalva, Prancūzijos – mėlynai, Vokietijoa – turkio spalva, Italijos – žaliai, Portugalijos – purpurine spalva, Ispanijos – alyvų.

Afrikos padalijimas, dar vadinamas Afrikos užkariavimu, buvo septynių Vakarų Europos valstybių įvykdyta invazija, aneksija, padalijimas ir kolonizavimas didžiojoje Afrikos žemyno dalyje per trumpą laiko tarpą (1881–1914 m.), žinomą kaip Naujojo imperializmo laikotarpis. 1870 m. europiečiai formaliai kontroliavo 10 % Afrikos žemyno, o 1914 m. – jau beveik 90 %. Nekolonizuotos liko tik Etiopija (vadinta Abisinija) ir Liberija, nors vėliau Etiopiją užpuls ir penkerius metus, nuo 1936 iki 1941 m., okupuos Italijos karalystė.[1]

Paprastai Afrikos padalijimo pradžia laikoma 1884 m. Berlyno konferencija, reglamentavusi Europos kolonizaciją ir prekybą Afrikoje.[2] Paskutiniame XIX amžiaus ketvirtyje Europos žemyno imperijų viduje buvo daug nesutarimų ir neramumų, dėl to Afrikos žemynas buvo pasidalintas be karų tarp kolonizuojančių Europos tautų.[3] Pačioje XIX a. pab. pereita nuo taip vadinamo „neformalaus imperializmo“ – karinės įtakos ir ekonominio dominavimo – prie tiesioginio valdymo.[4]

Afriką Vakarų Europos valstybės kolonizavo dėl šių dingsčių: norėdamos „civilizuoti“ žemyną („baltųjų našta“ nešti civilizaciją[5]), siekdamos išnaikinti ar suvaldyti žemyne paplitusias ligas[6] ir norėdamos užtikrinti, kad paisoma vergijos draudimo. Vis dėlto pagrindinėmis priežastimis galima laikyti Vakarų Europos valstybių norą naudoti kolonijas kaip svertą konkuruojant vienai su kita ir patogus priėjimas prie specifinių medžiagų – dramblio kaulo, gumos, palmių aliejaus, kakavos, deimantų, arbatos ir aliuminio.

Eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki 1879 m. 10 % teritorijų Afrikoje buvo kolonizuota, tarp jų Portugalijos kolonizuoti Angola ir Mozambikas, Didžiajai Britanijai priklausanti Kapo kolonija ir Prancūzijos užimtas Alžyras.

XIX a. antrojoje pusėje pirmoji Afriką dalintis pradėjo Britų imperija, pradėję karą prieš Zulų karalystę Pietų Afrikoje ir 1879 m. ją padalinę. 1881 m. ja pasekė Prancūzija, okupuodama Tunisą. Kadangi į Tunisą pretenzijas buvo reiškusi Italija, tai ją paskatino prisijungti prie Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos 1879 m. suformuoto gynybinio aljanso, suformuojant Trilypę sąjungą.[7] XIX a. devintojo dešimtmečio pr. prancūzų keliautojas Pjeras Savornjanas de Braca Kongo baseiną išžvalgė dar XIX a. devintojo dešimtmečio pradžioje, – panašiu metu žvalgybą Belgijos karaliui Leopoldui II vykdė Henris Mortonos Stenlis.[8] 1882 m. ir 1885 m. buvo įkurtos atitinkamai Prancūzų Kongo ir Kongo laisvosios valstybės kolonijos.

1881 m. Didžioji Britanija okupavo Egiptą (autonominę valstybę, priesaika susaistyta su Osmanų imperija) ir taip kartu įgijo Egipto valdomą Sudaną bei dalį Čado, Eritrėjos ir Somalijos žemių. 1871 m. suvienijusi žemes į vieną valstybę, Vokietija taip pat prisidėjo prie Afrikos žemių dalybų 1884 m. paskelbusi Togolandą, Kamerūną ir Pietvakarių Afriką jos saugomomis teritorijomis.[9] Tais pačiais metais Prancūzija okupavo Gvinėją. 1895 m. įkurta Prancūzijos Vakarų Afrika, 1910 m. – Prancūzijos Pusiaujo Afrika.[10][11] 1889 m. prie Europos kolonizatorių mėgino prisijungti ir Rusijos imperija – Tereko kazokai buvo trumpąm užėmę Prancūzijos Somalilende esantį Sagalą.[12]

Italija savo pirmąją koloniją Afrikoje įsteigė Eritrėjoje, po karo 1889 m. konsolidavusi valdžią. 1894 m. Ispanija užkariavo Šiaurės Maroke esančią Melilją.

Afrikos kolonijos pagal kolonizatorių[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Belgija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prancūzija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokietija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare Vokietijos valdos buvo padalytos tarp Didžiosios Britanijos (gavo dalį vakarų Kamerūno, Tanzaniją, vakarų Togą ir Namibiją), Prancūzijos (gavo didžiąją Kamerūno ir rytų Togo dalį) ir Belgijos (gavo Ruandą ir Burundį).

Italija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1936 m. Fašistinė Italija užėmė Etiopija ir prijungusi ją prie Italijos Eritrėjos ir Italijos Somalilando suformavo Italijos Rytų Afriką.

Portugalija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ispanija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jungtinė Karalystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Britai pirmiausia buvo suinteresuoti išlaikyti efektyvų susisiekimą su Indija, todėl iš pradžių susidomėjo Egiptu ir Pietų Afrika. Šias sritis užėmus, britų kolonistai, tokie kaip Cecil Rhodes, ketino sukurti Kairo kyšulio geležinkelį ir eksploatuoti mineralinius bei žemės ūkio išteklius. Nilo kontrolė buvo vertinama kaip strateginis pranašumas prekyboje.

Nepriklausomos valstybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liberija savo nepriklausomybę kolonializmo laikotarpiu išlaikė, nes Europos šalys ją laikė JAV kolonija arba protektoratu.[13] Liberiją įkūrė, kolonizavo, įsteigė ir kontroliavo Amerikos kolonizacijos draugija, privati organizacija, įsteigta siekiant perkelti iš vergijos išvaduotus afroamerikiečius ir Karibų jūros vergus iš JAV ir Karibų jūros salų 1822 m.[14] Liberija paskelbė savo nepriklausomybę nuo Amerikos kolonizacijos draugijos 1847 m. liepos 26 d.,[15] tapdama seniausia Afrikos respublika ir antra pagal senumą juodaodžių respublika pasaulyje (po Haičio).

Tuo tarpu Etiopija buvo laikoma Italijos protektoratu, nors šalis su tokiu statusu niekuomet nesutiko, o jos nepriklausomybė nuo Italijos buvo pripažinta po Advos mūšio ir po jo sekusios 1896 m. sudarytos Adis Abebos sutarties. Šalį Benito Musolinio karinės pajėgos buvo okupavusios 1936–1941 m. Etiopija yra seniausia nepriklausoma Afrikos valstybė.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Daly, Samuel Fury Childs (2019-05-04). „From Crime to Coercion: Policing Dissent in Abeokuta, Nigeria, 1900–1940“. The Journal of Imperial and Commonwealth History 47 (3): 474–489. ISSN 0308-6534. doi:10.1080/03086534.2019.1576833. 
  2. Brantlinger, Patrick (1985). „Victorians and Africans: The Genealogy of the Myth of the Dark Continent“. Critical Inquiry 12 (1): 166–203. JSTOR 1343467. doi:10.1086/448326. 
  3. R. Robinson, J. Gallagher and A. Denny, Africa and the Victorians, London, 1965, p. 175.
  4. Shillington, 2005, p. 301
  5. H.R. Cowie, Imperialism and Race Relations. Revised edition, Nelson Publishing, Vol. 5, 1982.
  6. Conquest and Disease or Colonialism and Health? Archyvuota kopija 2008-12-07 iš Wayback Machine projekto., Gresham College | Lectures and Events.
  7. Khanna, V. N. (2013). International Relations (5th ed.). India: Vikas Publishing House. p. 55. ISBN 9789325968363. 
  8. Hochschild, Adam (1999). King Leopold's Ghost: A Story of Greed, Terror, and Heroism in Colonial Africa. New York: Mariner Books. p. 281. ISBN 0-358-21250-2. OCLC 1105149367. 
  9. Smitha, Frank E. „Africa and Empire in the 1880s and '90s“. www.fsmitha.com. Nuoroda tikrinta 2019-12-19. 
  10. Thomas Pakenham, The Scramble for Africa: White Man’s Conquest of the Dark Continent from 1876 to 1912 (1991).
  11. Robert Aldrich, Greater France: A history of French overseas expansion (1996).
  12. Borrero, Mauricio (2009). Russia: A Reference Guide from the Renaissance to the Present (anglų). Infobase Publishing. pp. 69–70. ISBN 978-0-8160-7475-4. 
  13. Allan Forbes, Edgar (September 1910). „Notes on the Only American Colony in the World“. National Geographic Magazine. 1910 m. rugsėjis – via JSTOR. 
  14. „Colonization - The African-American Mosaic Exhibition | Exhibitions (Library of Congress)“. www.loc.gov. 2010-07-23. Nuoroda tikrinta 2019-12-25. 
  15. Constitution of the Republic of Liberia: July 26, 1847 as Amended to May 1955. M. Nijhoff. 1965. 


Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.