Italijos Šiaurės Afrika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Libia Italiana / ليبيا الإيطالية
Italijos Šiaurės Afrika
nebėra
1911 – 1947 Flag of the United Kingdom.svg
 
Flag of Fezzan-Ghadames.svg
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of
Sostinė Bengazis/Tripolis
Valdymo forma kolonija
Era Imperializmas
Plotas
 - 1939 1 759 541 km² (679 363 sq mi)
Gyventojai
 - 1939 893 774 
     Gyventojų tankumas 0,5 /km²  (1,3 /sq mi)
Valiuta Italijos lira
Prieš
Po
Flag of Tripoli 18th century.svg Osmanų Tripolitanija
Flag of Egypt (1922–1958).svg Egipto karalystė
Flag of France (1794–1815, 1830–1958).svg Prancūzijos Alžyras
Flag of France (1794–1815, 1830–1958).svg Prancūzijos Vakarų Afrika
Flag of France (1794–1815, 1830–1958).svg Prancūzijos Pusiaujo Afrika
Flag of the Governor-General of the Anglo-Egyptian Sudan.svg Anglų-Egipto Sudanas
Britų Libija Flag of the United Kingdom.svg
Fesano teritorija Flag of Fezzan-Ghadames.svg

Italijos Šiaurės Afrika arba Italijos Libija (it. Libia Italiana, Africa Settentrionale Italiana, arab. ليبيا الإيطالية = Lībyā al-Īṭālīya) – teritorijos Šiaurės Afrikoje, kurias užėmė ir kolonizavo italai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Osmanų valdymo laikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVI a. viduryje Šiaurės Afriką ir Libiją užėmė Osmanų imperija. Osmanai Tripolitaniją dažniausiai valdė tiesiogiai, o Kirenaiką ir Fecaną per vietos genčių vadus. Oficialiai valdė sultono skiriamas paša. Šalyje didelę įtaką įgijo janyčarų ir korsarų vadai. XVII a. išryškėjo Tripolitanijos, Kirenaikos ir Fecano politinės integracijos požymiai. Nuo 1711 m. Libiją valdė Karamanlių, faktiškai tapusių nepriklausomais valdovais, dinastija. Karamanliai skatino korsarystę ir prekybą, gaudami iš to naudos. XIX a. pradžioje Vakarų valstybių pastangomis korsarystė buvo panaikinta, Karamanlių įtaka susilpninta. 1835 m. šalyje Osmanai atkūrė savo valdžią. 1837 m. Libijoje susikūrusi senusitų religinė brolija ėmė vadovauti kovai su Osmanų valdžia.

Italijos valdymo laikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIX a. pabaigoje dėl įtakos Libijai pradėjo varžytis Italija ir Prancūzija. 1911 m. Italija dėl Libijos pradėjo karą su Osmanų imperija (1911–1912 m. Italijos–Turkijos karas). Osmanų imperija, kuri kariavo dar ir Balkanuose, pralaimėjo ir 1912 m. Lozanos taikos sutartimi turėjo Libijos atsisakyti. Dėl vietos gyventojų priešinimosi Italija sugebėjo įsitvirtinti tik Libijos pajūrio rajonuose; Kirenaikoje italams aktyviai priešinosi senusitai. 1915 m. senusitų vadovu tapo as Sajidas Muhamadas Idrisas al Mahdi as Senusis (18901983 m.).

Per Pirmąjį pasaulinį karą Italija didžiausią dalį kariuomenės iš Libijos turėjo išvesti. 1918 m. paskelbta Tripolitanijos respublika. 1922 m. Kirenaikos ir Tripolitanijos sutartimi Idris as Senusis tapo abiejų sričių valdytoju. 1922 m. Italijoje įsigalėjus fašistams, kolonijinis karas Libijoje buvo atnaujintas, o Idris as Sanusis išvyko į Egiptą. Iki 1931 m. šalis, išskyrus jos vidinius rajonus, buvo užkariauta. Prasidėjo jos kolonizacija, kurią nutraukė Antrasis pasaulinis karas.

Vietos gyventojai buvo išstumiami į Libijos pietinius rajonus, į jų vietą kėlėsi kolonistai, jų atvyko apie 100 000. 1939 m. Libija paskelbta Italijos dalimi. 1940 m. Libijoje prasidėjo Didžiosios Britanijos kariuomenės mūšiai su Italija, nuo 1941 m. ir su Vokietija. Idris as Senusis mainais už pažadą po karo pripažinti Libijos nepriklausomybę parėmė Didžiąją Britaniją. 1943 m., iš Libijos išstūmus Italijos ir Vokietijos kariuomenes, Kirenaiką ir Tripolitaniją pradėjo valdyti Didžiosios Britanijos, Fesaną – Prancūzijos karinė administracija. Per karą Libija buvo nuniokota.

Libijos karalystės įkūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1949 m. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sprendimu Libija iki 1952 m. turėjo tapti nepriklausoma. 1950 m. priimta konstitucija. 1951 m. gruodžio 24 d. paskelbta Libijos jungtinės karalystės, kurią sudarė Fezano, Kirenaikos ir Tripolitanijos provincijų federacija, nepriklausomybė. Karaliumi tapo Idris as Sanusis, pasivadinęs Idrisu I.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]