Žaliasis Kyšulys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
República de Cabo Verde
Žaliojo Kyšulio vėliava Žaliojo Kyšulio herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Žaliasis Kyšulys žemėlapyje
Valstybinė kalba portugalų
Sostinė Praja
Didžiausias miestas Praja
Valstybės vadovai Pedro Pires
prezidentas
José Maria Neves
premjeras
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
4 033 km² (164)
nežymi dalis
Gyventojų
 – 2006 liepa (progn.)
 – Tankis
 
420 979 (163)
104,38 žm./km² (68)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2006 (progn.)
3,12 mlrd. $ (162)
6 000 $ (94)
Valiuta Žaliojo Kyšulio eskudas (CVE)
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC-1
nėra
Nepriklausomybė
Paskelbta
Pripažinta
nuo Portugalijos

1975 m. liepos 5 d.
Valstybinis himnas Žaliojo Kyšulio himnas
Interneto kodas .cv
Šalies tel. kodas +238

Žaliojo Kyšulio Respublika (Žaliasis Kyšulys) – salų valstybė Atlanto vandenyne, apie 500 km į vakarus nuo vakarinio Afrikos žemyno kyšulio (Žaliojo kyšulio), esančio Senegale.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Žaliojo Kyšulio istorija.

1460 metais, kuomet prasidėjo geografinių atradimų era, Portugalijos karūnai tarnaujantys jūreiviai išsilaipino dabartiniuose Žaliojo kyšulio krantuose. Nors tai nėra faktinis įrodymas, tačiau yra pagrindo manyti, kad romėnai ir kartaginiečiai žinojo apie archipelago egzistavimą. Taigi spėjama, kad XII–XIII a. arabų jūreiviai pasiekė tuo metu buvusias negyvenamas salas.

1495 m. Žaliasis Kyšulys paskelbtas Portugalijos kolonija, o sostine tapo Sidade Veljos miestas. Kadangi salos buvo negyvenamos, į jas pradėta vežti vergus iš Vakarų Afrikos, taip pat atsikėlė ir portugalų valstiečiai. XV–XVI a. Žaliasis Kyšulys buvo svarbus vergų prekybos centras, tačiau kentėjo nuo prancūzų ir anglų piratų antpuolių. Panaikinus vergiją, salų reikšmė sumenko.

1972 m. Žaliasis Kyšulys gavo savivaldą. 1956 m. susikūrusi Žaliojo Kyšulio nepriklausomybės Afrikos partija, vadovaujama Amilkaro Kabralo 1975 m. pasiekė visišką salų nepriklausomybę. 1975 m. liepos 5 d. paskelbus nepriklausomybę, šalies prezidentu tapo Aristidas Pereira.

Bisau Gvinėjos ir Žaliojo Kyšulio nepriklausomybės partija (PAIGC) gavusi daugumą Nacionalinėje Asamblėjoje, į naują konstituciją įtraukė straipsnį apie būsimą Žaliojo Kyšulio ir Bisau Gvinėjos susijungimą. Tačiau po karinio perversmo, įvykusio Bisau Gvinėjoje 1980 m. lapkričio 14 d., Žaliojo Kyšulio partinė organizacija atsiskyrė nuo PAIGC, visos užuominos apie galimą susijungimą su Bisau Gvinėja buvo pašalintos iš konstitucijos ir 1981 m. sausio mėn. įkurta Afrikos Žaliojo Kyšulio nepriklausomybės partija (PAICV). Įsigaliojo vienpartinis režimas.

Tik 1990 m. iš konstitucijos pašalintas straipsnis, įtvirtinantis PAICV monopolį. 1991 m. sausio 13 d. rinkimuose laimėjo 1990 m. įkurta partija „Judėjimas už demokratiją“. 1991 m. prezidentu išrinktas Antonijus Maškarenjašas Monteiras. 1992 m. rugsėjį įsigaliojo nauja konstitucija, įtvirtinanti daugiapartinę sistemą, ekonominį vystymąsi, pagrįstą laisvosios rinkos principais, demokratines pertvarkas, nacionalinio privataus kapitalo vystymąsi, užsienio investicijų pritraukimą, santykių su Portugalija, Brazilija ir kai kuriomis Afrikos šalimis vystymąsi.

1995 m. parlamento rinkimuose daugumą balsų vėl gavo Judėjimas už demokratiją, o 1996 m. A. M. Monteiras perrinktas antrai kadencijai. Tais pačiais metais Žaliasis Kyšulys tapo vienu iš portugališkai kalbančių šalių Bendrijos steigėju. 1997 m. sukurtas vieningas salyno komunikacinis centras, o tai leido įkurti ofšorinį bankininkystės centrą.

1998 m. nacionalinė valiuta eskudas buvo susietas su Portugalijos valiuta, taigi palengvėjo prekyba su ES šalimis ir su frankofoniškąja Afrika. 2001 m. šalies prezidentu tapo Pedro de Verona Rodrigues Pires, iškeltas PAICV.

Politinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Žaliojo Kyšulio politinė sistema.

Žaliasis Kyšulys – parlamentinė demokratinė unitarinė respublika. Galioja 1992 m. rugsėjo 25 d. priimta konstitucija (su 1995 ir 1999 pataisomis). Vyriausybės vadovas yra prezidentas, kuris renkamas visuotinuose tiesioginiuose rinkimuose penkeriems metams. Įstatymų leidyba priklauso Nacionalinei Asamblėjai: 72 deputatai renkami penkerių metų laikotarpiui. Asamblėja renka ministrą pirmininką, kuris pateikia prezidentui tvirtinti ministrų kabineto sudėtį. Vietinė vykdomoji valdžia taip pat renkama visuotiniuose rinkimuose penkeriems metams. Daugiapartinė sistema: šiuo metu yra 7 politinės partijos. Politinis gyvenimas šioje šalyje garsėja savo stabilumu ir konfliktų nebuvimu, kadangi šalyje gana stipriai jaučiama Vakarų kultūros įtaka.

Teisinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Teisinė Žaliojo Kyšulio sistema priklauso romanų-germanų šeimai, seka Portugalijos teisinėmis tradicijomis. Žaliajame Kyšulyje neišvystyta juridinio išsilavinimo sistema, teisininkai rengiami Portugalijos universitetuose. Pagrindinis civilinės teisės šaltinis – 1966 m. Portugalijos konstitucija. Šeimos santykiai reguliuojami remiantis 1981 m. Šeimos kodeksu. Santuokos sudaromos civiline arba religine forma ir įtvirtina sutuoktinių lygiateisiškumą. Nuo 1980 m. pabaigos vykdoma ekonominės sferos liberalizavimo politika. 1989 m. dekretas- įstatymas sukūrė teisinę bazę laisvųjų ekonominių zonų steigimui. 1990 m. pradėta valstybinių įmonių privatizacija. 1992 m. Konstitucija įtvirtino privačios ekonominės iniciatyvos laisvę, įpareigojo valstybę pritraukti ir palaikyti užsienio investicijas. Konstitucija garantuoja dirbančiųjų teisę jungtis į profesines sąjungas, dalyvauti kolektyvinėse derybose ir streikuoti. Įtvirtinta 44 valandų darbo savaitė. Mirties bausmė Žaliajame Kyšulyje nebuvo taikyta nuo 1835 m. ir panaikinta pirmąja konstitucija 1981 m.

Teismų sistema susideda iš Aukščiausiojo Teismo ir regioninių teismų. Prokuratūra gina valstybės interesus ir vykdo baudžiamąjį persekiojimą. Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę priežiūrą. Tribunal de Contas – teismas, vykdantis aukščiausiu lygiu finansinę kontrolę.

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Žaliojo Kyšulio savivaldybės.
Žaliojo Kyšulio savivaldybės

Žaliojo Kyšulio salos padalintos į 22 savivaldybes (portug. municípios). Mažesnės salos sudaro po vieną savivaldybę, o didesnės – padalintos į kelias. Pateikiamas savivaldybių sąrašas pagal salas (skliausteliuose nurodytas numeris žemėlapyje):

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Santo Antano sala
Druskos gavyba Majo saloje
Mindelo miestas
Pagrindinis straipsnis – Žaliojo Kyšulio geografija.

Žaliojo Kyšulio salos yra vulkaninės kilmės. Pasiskirsčiusios į 2 grupes: Priešvėjines salas (šiaurinė grupė) ir Pavėjines salas (pietinė grupė). Iš viso yra 10 salų ir 8 salelės. Salų paviršius kalnuotas, yra ugnikalnių. Aukščiausia vieta – veikiantis Fogo ugnikalnis (2829 m, Fogo s.). Didžiausia ir gausiausiai gyvenama sala – Santjagas (joje yra šalies sostinė Praja).

Klimatas tropinis, jūrinis. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra yra 24 °C, rugsėjo 29 °C. Kritulių iškrenta nedaug, vos 68 mm per metus, iš jų beveik pusė rugsėjo mėnesį.

Dėl sauso klimato vyrauja dykumų ir pusdykumių landšaftai. Auga skurdūs krūmynai ir pievos, miškų beveik nėra. Dėl salų nuotolio nuo žemyno, jose yra endeminių gyvūnų: Aleksandro čiurlių, Žaliojo Kyšulio dirvinių vieversių, Žaliojo Kyšulio nendrinukių, Jago žvirblių.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Žaliojo Kyšulio ekonomika.

Žaliajame Kyšulyje beveik nėra naudingų iškasenų, dėl sauso klimato sunku vystyti žemdirbystę. Išgaunama valgomoji druska (daugiausia Majo saloje). Maisto (žuvies, gėrimų, cukraus), tabako, cemento, keramikos pramonė. Auginami kukurūzai, ankštiniai, batatai, manijokai, cukranendrės, bananai, žemės riešutai, tabakas, prieskoniai. Auginami galvijai, avys, ožkos, kiaulės. Svarbi ūkio šaka – žvejyba. Vystomas turizmas.

Šalyje yra apie 10 tūkst. km kelių. Pagrindinis jūrų uostas – Mindelas. Tarptautiniai oro uostai Santjago ir Salo salose.

Demografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Žaliojo Kyšulio demografija.

Žaliojo Kyšulio gyventojai susiformavo susimaišius vergijon atvežtiems afrikiečiams (daugiausia iš Senegalo, Gambijos ir Bisau Gvinėjos) bei kolonistams iš Portugalijos. Daugiau nei du trečdaliai (­­­~71 %) gyventojų yra kreolai (mulatai), taip pat 28 % gyventojų yra juodaodžiai (fulbiai, mandžakai, balančiai), bei ~1 % baltieji (portugalai, ispanai, žydai, arabai). Daugiau nei pusė gyventojų susitelkę Santjago saloje. Didžioji gyventojų dauguma (94 %) Romos katalikai. Dar yra šiek tiek protestantų, musulmonų, bahajų, budistų. Salų gyventojai kalba vietiniu kreoliniu portugalų kalbos variantu.

Didelės Žaliojo Kyšulio salų gyventojų bendruomenės gyvena Portugalijoje, JAV, Angoloje, San Tomėje ir Prinsipėje, Prancūzijoje, Brazilijoje.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Žaliojo Kyšulio kultūra.

Žaliojo Kyšulio kultūra – europietiškos ir afrikietiškos kultūros mišinys. Tradicinė salų muzika yra morna, kurią po pasaulį išgarsino dainininkė Cesária Évora. Taip pat populiari muzika yra iš Angolos kilusi kizomba, portugališkos-afrikietiškos muzikos ir šokio mišinys funaná. Žymiausi šalies rašytojai – Luís Romano de Madeira Melo, Ovídio Martins, Sergio Frusoni, Manuel Lopes.

Populiariausios sporto šakos – futbolas, krepšinis.

Kita informacija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Žaliasis Kyšulys – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Žaliasis Kyšulys