Portugalijos Rytų Afrika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
África Oriental Portuguesa
Portugalijos Rytų Afrika
Portugalijos kolonija
1498 – 1975 Flag of Mozambique (1975-1983).svg
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of Portugalijos Rytų Afrika
Sostinė Lourenço Marques (nuo 1907 m.)
Valdymo forma kolonija
Era Imperializmas
 - Įkūrimas 1498
 - Nepriklausomybė 1975 m.

Portugalijos Rytų Afrika (taip pat Mozambikas, Portugalijos Mozambikas, Užjūrio provincija Mozambikas) – bendras Portugalijos kolonijų Rytų Afrikoje pavadinimas. Iš pradžių tai buvo keletas portugalų kolonijų palei visą Rytų Afrikos pakrantę, vėliau – tik Portugalijos užjūrio provincija palei pietvakarinę Afrikos pakrantę, kur šiuo metu yra Mozambikas.

Raida[taisyti | redaguoti kodą]

XVI–XIX a.[taisyti | redaguoti kodą]

Iki portugalų įsigalėjimo XVI a. Rytų Afrikoje egzistavo brandi svahilių civilizacija, kuriai buvo būdinga daugybė prekybinių miestų-valstybių, išsidėsčiusių pakrantėje. Čia kūrybiškai pynėsi vietinės afrikinės ir islamiškos tradicijos.

Portugalų prekybos postai, o vėliau ir kolonijos pradėtos kurti palei pakrantę nuo 1498 m., kai pirmasis Mozambiko pakrantę pasiekė Vasco da Gama. Lourenço Marques ištyrė Maputo įlankos apylinkes 1544 m. Jis įsikūrė dabartiniame Mozambike, čia praleido didžiąją dalį savo gyvenimo, o jo darbus tęsė kiti portugalų tyrinėtojai, jūrininkai ir prekybininkai. Tuo metu portugalai turėjo interesų visame svahilių krante, ir paskelbė jį savo kolonija. Taigi, jie iš pradžių reiškė teises į visą didžiulę teritoriją nuo Somalio šiaurėje iki Mozambiko pietuose.

XVI–XVII a. žymėjo ekonominę, kultūrinę ir politinę krizę visame regione, kadangi portugalai kolonijos tinkamai neadministravo. Sunaikinus senuosius svahilių prekybos centrus ir atkirtus juos nuo Indijos vandenyno prekybos, tęsėsi stagnacija. Iš šio laikotarpio beveik nėra duomenų apie kolonijos vystymąsi.

Kuomet XVII a. vėl sustiprėjo islamo tautų ekspansyvumas, Portugalija nebegalėjo konkuruoti su augančia šiaurėje Omano imperija, kuri paveržė iš Portugalijos šiaurinę Svahilių kranto atkarpą, ir joje įsigalėjo per XVII–XVIII a. Tokiu būdu Portugalijai beliko tik pietinė kranto atkarpa, piečiau Mozambiko salos. Tai buvo prielaida dabartinės Mozambiko teritorijos formavimuisi.

XX a.[taisyti | redaguoti kodą]

Swahili-orn.png
Svahilių civilizacija
Zandžas
Svahilių miestai-valstybės:
Mogadišas, Barava, Kismaju, Lamu, Mombasa, Pemba, Zanzibaras, Kilva, Komorai, Kelimanė, Sofala
Portugalijos Rytų Afrika
Omano imperija
Zanzibaro sultonatas
Kolonijos XIX-XX a.:
Italijos Somalis, Britų RA, Vokietijos RA, Portugalijos RA, Prancūzijos Madagaskaras
Nepriklausomybė:
Somalis, Tanzanija, Kenija, Mozambikas, Komorai, Majotas

Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje, taip pat pirmoje XX a. pusėje pradėta Mozambikos integracija į Portugalijos valstybę. Europos didžiosios valstybės pripažino Mozambiko provinciją Portugalijai, vidinės jos dalies gentys buvo priverstos pripažinti Portugalijos valdžią. Visoje teritorijos įsteigtos civilinės administracijos įstaigos, pradėta vystyti infrastruktūra, sudarytos sutartys dėl tranzito iš gretimų šalių, neturinčių priėjimo prie jūros.

Kai kurios iš šių kolonijų XIX a. pabaigoje buvo perduotos valdyti kolonijinėms kompanijoms, pvz., Companhia de Moçambique. 1951 m. kolonijos buvo sujungtos į vieną užjūrio provinciją, kuri tapo integralia Portugalijos valstybės dalimi. Daugelio ankstesnių kolonijų pavadinimai išliko šių dienų Mozambiko provincijų pavadinimuose.

1964 m. Kabo Delgado provincijoje kilo sukilimas su Mozambiko nepriklausomybės reikalavimais. Sukilimui vadovavo partija FRELIMO. Po Gvazdikų revoliucijos Portugalijoje ši šalis atsisakė savo likusių kolonijų. 1975 m. Mozambikas tapo nepriklausoma valstybe.

Kultūros politika[taisyti | redaguoti kodą]

Iki pat XX a. Mozambikas ir jo tautos mažai buvo veikiamos svetimšalių, kurie pasirodydavo tik šalies pakrantėse ir palei didžiausias upes. Kaip musulmonų pirklius iš pakrančių prekybos centrų išstūmė portugalai, bantu tautų migracija į šalį tebesitęsė, kūrėsi ir persigrupavo genčių sąjungos, keitėsi vietinių vadų galia. Apie keturis amžius portugalų reikšmė šalies gyvenimui buvo minimali. Jie kūrė, palikdavo ir vėl atkurdavo pakrantės ir paupių prekybos postus. Kolonijų valdytojai siekė susikrautus turtus išsivežti į Portugaliją, o kolonistų netraukė tolima šalis su santykinai nepalankiu klimatu. Pasilikdavo tik vietines moteris vedę prekeiviai, kurie sugebėdavo palaikyti sėkmingus kontaktus su vietiniais vadais. Buvo steigiamos kavos ir cukrašvendrių plantacijos, vyko prekyba vergais.

Nors pajamos gaunamos iš Mozambiko buvo labai nedidelės, pačioje Portugalijoje Mozambikas laikytas svarbia jos kolonijinės imperijos dalimi. Tikėta, kad Portugalija turinti misiją atnešti civilizaciją Afrikos tautoms, apšviesti afrikiečius ir paskatinti įsilieti į Portugalijos kultūrą. XIX a. į Mozambiką ėmė keltis Portugalijos kolonistai, daugiausia iš vargingųjų visuomenės sluoksnių. Iš viso kolonistų buvo atvykę iki 140 tūkst., jie pasiskirstė daugiausia palei pakrantę.

Pagal oficialią politiką Mozambikas nebuvo laikomas kolonija, o sudėtine „daugiakontinentės ir daugiatautės Portugalijos nacijos“ dalimi. Mozambike, kaip ir kitose kolonijose, oficialioji Protugalijos valdžia stengėsi europeizuoti ir asimiliuoti vietinius gyventojus. Portugalija taip pat norėjo išlaikyti kolonijas kaip rinkas savo prekėms ir prekybos partnerius. Kolonijos gyventojai afrikiečiai galiausiai turėjo tapti pilnateisiais piliečiais. Dėl to Mozambike, skirtingai nuo kaimyninės Pietų Afrikos, segregacijos politika buvo taikoma minimaliai. Nepaisant to, iki XX a. septintojo dešimtmečio buvo taikomi priverstiniai apmokami darbai nesugebantiems susimokėti mokesčių afrikiečiams.

Portugalija niekad netaikė rasistinės politikos ar diskriminacijos rasės pagrindu. Pagrindinė idėja buvo daugiarasės visuomenės, kurioje sėkmingai integruojamos skirtingos rasės, kūrimas, taip pat kultūrinė adaptacija. Šio idealo įgyvendinimui trukdė istorinė portugalų, kaip užkariautojų, padėtis.