Lietuvos TSR

Lietuvos TSR
Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika
Литовская Советская Социалистическая Республика


Lietuvos TSR vėliava	Lietuvos TSR herbas

Lietuvos TSR himnas

Gyvavimo laikotarpis	1940 m. liepos 21 d. – 1990 m. kovo 11 d.
Valstybinė kalba	lietuvių , rusų
Plotas	65 200 km²
Sostinė	Vilnius
Gyventojų skaičius	apie 3 689 779 (1989)
Gyventojų tankumas	56,6/km²
Valiuta	Tarybų Sąjungos rublis
Laiko zona	UTC+2

Lietuvos TSR (piln. Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika) – viena iš Tarybų Sąjungos sąjunginių respublikų, gyvavusi 1940–1941 ir 1944–1990 m., sudaryta okupacinės tarybų valdžios pagrindu. Teritorija ir sienos nuo 1945 m. sutapo su dabartinės Lietuvos Respublikos teritorija ir sienomis (neįskaitant nedidelių pakeitimų Baltarusijos pasienyje).

Lietuvos TSR istorija

Lietuvos TSR sukūrimas: Molotovo-Ribentropo paktas ir TSRS-Vokietijos sutartis

Vaizdas:Lithuanian SSR 1940.jpg

1940 m. išleistas Lietuvos TSR žemėlapis

Sąlygas 1940 metų birželio mėnesio Lietuvos okupacijai sudarė 1939 metų rugpjūčio 23 dieną pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai bei 1939 m. rugsėjo 28 dieną pasirašyta Tarybų Sąjungos ir Vokietijos sienos ir draugystės sutartis. Molotovo-Ribentropo paktas užtikrino Vokietijai, kad Tarybų Sąjunga negins Lenkijos, kurią Vokietija ruošėsi pulti, o slaptaisiais protokolais buvo pasidalinta įtakos sferomis, taip Lietuva pateko į Vokietijos įtakos sferą. Rugsėjo 28 dieną pasirašyta Sienos ir draugystės sutartimi dar kartą buvo pasidalinta įtakos sferomis, šį kartą Lietuva buvo atiduota Tarybų Sąjungos įtakai, mainais į dalį Lenkijos teritorijos.

Pagal minėtas sutartis Tarybų Sąjunga pradėjo skleisti Baltijos valstybėms savo įtaką. Savitarpio pagalbos sutartis su Latvija pasirašyta 1939 m. rugsėjo 28 dieną, o su Estija spalio 5 dieną. Spalio 3 dieną Tarybų Sąjunga pareikalavo, kad ir Lietuva pasirašytų analogišką sutartį. Mainais į sutartį Tarybų Sąjunga pasiūlė grąžinti Lietuvai Vilnių. Savitarpio pagalbos sutartį ir Vilniaus bei Vilniaus krašto perdavimo Lietuvos Respublikai aktą 1939 metų spalio 10 dieną, įgalioti savo vyriausybių, pasirašė Juozas Urbšys ir Viačeslavas Molotovas. Pagal šį susitarimą Lietuvoje atsirado keletas Tarybų Sąjungos kariuomenės garnizonų: Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose ir Naujojoje Vilnioje, iš viso 18 786 Raudonosios armijos kariai ^[1]. Faktiškai tai reiškė Lietuvos neutralumo ir dalinai nepriklausomybės praradimą, nes šalis negalėjo vykdyti savarankiškos užsienio politikos. Tai puikiai matosi gruodžio 13 dieną kuomet Lietuvos (kaip ir Latvijos bei Estijos) atstovas Tautų Sąjungoje nebalsavo už Tarybų Sąjungos pašalinimą iš organizacijos dėl šios valstybės agresijos prieš Suomiją ^[2].

Po Spalio 10-osios Savitarpio Pagalbos sutarties, šalies strateginėse vietose išsidėstė svetima kariuomenė (kuri dar nebuvo okupacinės, nes buvo dislokuota abiejų valstybių susitarimu), kuri neretai įsiveldavo į Lietuvos vidaus reikalus. Spalio 31 dieną Raudonoji armija nekviesta slopino lenkų antisemitines riaušes Vilniuje, grasino kištis ir į kitus panašius įvykius, jei Lietuvos valdžia nesiims rimtesnių priemonių dėl Vilniaus lenkų. Visgi Tarybų Sąjungos vyriausybė nenorėjo konfliktuoti su Lietuvos valdžia (kaip ir lietuviai nenorėjo konfliktų su tarybiniais atstovais), tad Molotovas spalio 19 dieną įsakė Tarybų Sąjungos pasiuntiniu N. Pozdniakovui nutraukti bet kokią paramą ir pažadus Lietuvos kairiesiems. Maskva siekė teisėto Lietuvos prisijungimo, tad nenorėjo kompromituoti savo siekių ^[3].

Spalio 10-osios sutartimi Lietuva atgavo beveik 7 tūkst. km² teritorijos, tačiau tai buvo tik penktadalis teritorijos, kurią Tarybų Rusija buvo pripažinusi Lietuvai 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi. Lietuvai nebuvo grąžintos visos lietuviškos teritorijos esančios Tarybų Sąjungos teritorijoje.

1939 m. lapkričio 22 d. A. Smetona patvirtino 21-ąjį šalies ministrų kabinetą, kuriam vadovavo Antanas Merkys. Šis ministrų kabinetas išbuvo iki pat Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 dieną.

Okupacija ir aneksija

Po 1940 m. birželio mėnesio TSRS karinės invazijos į Lietuvos valstybės teritoriją Lietuvos TSR buvo įkurta 1940 metų liepos 21 dieną pagal Maskvoje parengtą scenarijų: Lietuvos okupacijos sąlygomis „išrinktas“ marionetinis Liaudies Seimas pirmojoje sesijoje pirmu klausimu, svarstydamas valstybinės santvarkos pakeitimą, Antanui Sniečkui pasiūlius, priėmė nutarimą „prašyti“ TSRS Aukščiausiąją Tarybą priimti Lietuvos TSR į TSRS sudėtį, nors savo rinkiminėse programose nei „Lietuvos darbo sąjunga“, nei pavieniai kandidatai tokios nuostatos nedeklaravo. Tuo buvo siekiama formaliai įteisinti Lietuvos Respublikos okupaciją bei aneksiją (prijungimą) prie TSRS. Nuo 1940 m. rugpjūčio 3 dienos LTSR – TSRS sudėtyje.

1940 m. rugpjūčio 25 d. Liaudies Seimo ypatingos sesijos metu patvirtinta Lietuvos TSR konstitucija (1936 m. gruodžio 5 d. TSRS konstitucijos analogas).

Antrasis pasaulinis karas Lietuvos TSR

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Lietuvos TSR nedalyvavo, iki 1941 m. kai į karą įsitraukė ir Tarybų sąjunga (tuomet Lietuvos TSR jau buvo Tarybų Sąjungos sudėtyje). Nors 1939 m. Vokietija siūlė dar tuomet buvusiai Lietuvos Respublikai atsiimti Vilniaus kraštą. 1941 m. birželio 22 d. Hitleris pradėjo karą su Tarybų Sąjunga. Tuo pat metu Lietuvoje Lietuvių aktyvistų fronto ir kitų patriotinių organizacijų narių pastangomis suorganizuotas Birželio sukilimas, suformuota Lietuvos vyriausybė, tačiau Vokietija jos nepripažino ir po 43 dienų veikimo išvaikė. 1941–1944 m. Lietuva buvo įtraukta į vokiečių Ostlando reichskomisariatą kaip Lietuvos generalinė sritis, valdoma civilinės administracijos. 1944 m. liepos–spalio mėn. TSRS užėmė Lietuvą antrą kartą.

Lietuvos TSR po Antrojo pasaulinio karo

TSRS 1944 m. vėl užėmus Lietuvą, iškart prasidėjo Lietuvos masinės gyventojų tremtys į Sibirą, kurios buvo vykdomos iki pat Stalino mirties 1953 m. Šiuo laikotarpiu uždrausti tautiškumo simboliai – tautinė trispalvė vėliava bei Tautiška Giesmė ir kiti, už jų naudojimą žmonės buvo persekiojami. „Lietuvos TSR ūkio atkūrimo“ pretekstu Maskvos valdžia skatino darbininkų ir kitų gyventojų migraciją į Lietuvą iš Rusijos ir kitų TSRS respublikų; taip buvo ketinama labiau integruoti Lietuvą į Tarybų Sąjungą ir plėtoti pramonę. Tuo pačiu metu Lietuvos darbingi gyventojai buvo viliojami darbams Rusijos TFSR gilumoje, žadant visokeriopas įsikūrimo naujoje vietoje lengvatas. Net ir nuslopinus partizaninį pasipriešinimą tarybų valdžia neužgniaužė judėjimo už Lietuvos nepriklausomybę – veikė persekiojamos pogrindinės disidentinės grupės, leidusios pogrindinę spaudą, katalikišką literatūrą. Po tarptautinės konferencijos Suomijos sostinėje Helsinkyje, kur buvo pripažintos po II pasaulinio karo nusistovėjusios sienos, Lietuvoje susikūrusi Helsinkio grupė per užsienio radiją paskelbė nepriklausomybės reikalavimą. 1972 m. po Romo Kalantos susideginimo kilo kelias dienas trukę neramumai Kaune. 1978 m. balandžio 20 d. devintojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos neeilinėje devintojoje sesijoje buvo priimta antroji Lietuvos TSR Konstitucija (1977 m. spalio 7 d. TSRS konstitucijos analogas), kuri veikė iki 1990 metų.

Žlugimas

XX a. devintajame dešimtmetyje Tarybų Sąjungą ištiko sunki ekonominė krizė. 1985 m. Tarybų Sąjungos vadovu tapo Michailas Gorbačiovas, kuris pradėjo liberalias reformas ir užbaigė Šaltąjį karą. Tai paskatino antikomunistinių judėjimų suaktyvėjimą Tarybų Sąjungos viduje, taip pat ir Lietuvos TSR. 1988 m. spalio 22-23 d. įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis siekęs Lietuvos valstybingumo atkūrimo. 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto, panaikinusio Baltijos šalių nepriklausomybę, metines, įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio organizuotas Baltijos kelias – maždaug 600 km ilgio susikibusių žmonių grandinė, sustojusi sujungti trijų Baltijos šalių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną. Tai parodė Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių siekį atsiskirt nuo TSRS.

LTSR faktiškai nustojo egzistuoti 1990 m. kovo 11 d. Atkuriamajam Seimui paskelbus apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Kadangi Lietuvos narystė TSRS laikyta prieštaraujančia tarptautinei teisei ir laikyta niekine, formalaus išstojimo iš TSRS nebuvo.

Valdymas

Lietuvos TSR buvo komunistinės TSRS sudėtyje, dėl to svarbiausi ir neginčijami nutarimai buvo priimami Maskvoje. Būta ir vietinių valdžios organų. Aukščiausias vietinės valdžios organas – Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, buvo imituojami rinkimai ketveriems metams, pagal principą: vienas deputatas dešimčiai tūkstančių gyventojų (deputatas „renkamas“ iš vieno iškelto kandidato). Tarp Aukščiausiosios Tarybos sesijų aukščiausias šalies valstybės valdžios organas buvo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas. Respublikos vyriausybė – Ministrų Taryba, atsakinga už įstatymų įgyvendinimą.

Rajonuose, miestuose, gyvenvietėse ir apylinkėse vietinės valdžios organais buvo Darbo žmonių deputatų tarybos (vėliau Liaudies deputatų tarybos), kuriuos gyventojai „išrinkdavo“ 2 metų laikotarpiui. Rinkimai buvo tik formalūs – balsuoti buvo galima tik už vieną kandidatą, paskirtą komunistų partijos. TSRS Aukščiausios Tarybos Tautybių taryboje Lietuvos TSR atstovaudavo 32 deputatai.

LKP CK pirmieji sekretoriai (Lietuvos TSR vadovai)

1940−1974 m. Antanas Sniečkus
1974−1987 m. Petras Griškevičius
1987−1988 m. Ringaudas Bronislovas Songaila
1988−1990 m. Algirdas Mykolas Brazauskas

Suskirstymas

Iš pradžių LTSR buvo suskirstyta į apskritis. Kai įvykdyta 1950 m. LTSR rajonų reforma, visos apskritys buvo panaikintos ir suformuoti mažesni 87 rajonai, pavaldūs 4 sritims. 1953 m. sritys panaikintos. 1954–1965 m. rajonai buvo ne kartą reformuojami, kol nusistovėjo 44 rajonai, išlikę iki pat TSRS žlugimo. Rajonai buvo skirstomi į apylinkes. 44 LTSR rajonai: