Lietuvių aktyvistų frontas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
 Ambox scales.svg  Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).
Lietuvių aktyvistų fronto sukilėliai 1941-06-25 Kaune.

Lietuvių aktyvistų frontas (LAF, Lietuvių aktyvistai) – antisovietinio pasipriešinimo organizacija, veikusi 1940–1941 m, parengusi ir įvykdžiusi 1941 m. Birželio sukilimą.

LAF veiklos pagrindiniai židiniai buvo Berlyne, Kaune ir Vilniuje.

Dėl įsikūrimo Berlyne ir bendradarbiavimo su nacistinės Vokietijos valdžios organais, LAF veikla buvo traktuojama nevienareikšmiškai. Žydų vertinimu, tai buvo marionetinė organizacija, padėjusi įgyvendinti nacių užmačias. Buvusio prezidento A. Smetonos vertinimu, jos veikla buvo inspiruota Vokietijos.[1] Dabartinėje Lietuvos istorijoje LAF sudarytos Laikinosios vyriausybės ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1941 m. birželio 23 d. legitimumas nepripažįstami. Atiduodama pagarba LAF ir Laikinosios vyriausybės siekiams dėl Lietuvos nepriklausomybės, tačiau raginama suvokti ir pasmerkti šių organizacijų pronacistinę antisemitinę ideologiją.[2]

Veiklos periodizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veikloje skiriami trys etapai:

  • organizavimasis ir sukilimo parengimas pirmosios sovietų okupacijos metu,
  • sukilimo vykdymas Vokietijos karo su SSRS pradžioje,
  • vieša veikla nacių okupacijos sąlygomis.

Ištakos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Berlyne LAF sudarė voldemarininkai, vairininkai ir kiti Lietuvos dešinieji radikalūs pabėgę iš sovietų okupuotos Lietuvos. Jiems vadovavo nepriklausomos Lietuvos įgaliotinis Berlyne, Kazys Škirpa, kuris bendradarbiavo su nacių Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir jos karine žvalgyba, abveru.[3]

1940 m. vasarą Kazys Škirpa tvirtino laikinai Berlyne sustojusiam bėgliui Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai, kad anas suklydo išsaugodamas Lietuvos neutralitetą. Lietuvai reikėjo pulti Lenkiją ir atgauti Vilnių, kaip 1939 m. rugsėjo 8-14 d. buvo triskart raginęs nacių Vokietijos užsienio reikalų ministerijos įpareigotas Peter Kleist, o rugsėjo 21 d. užsienio reikalų ministras Joachim von Ribbentrop Vokietijos karinės vadovybės būstinėje. Kazys Škirpa ragino Antaną Smetoną „paberti Lietuvos dirvon“ nacionalsocializmo ideologinę sėklą.[4]

Nesvarbu, kaip vadintųsi lietuviškai toji partija, kuri pasiskelbtų Hitlerio sekėja. Gal aktyvistais, gal kitaip vadintųsi. Svarbu vado principas ir visuomenės sutvarkymas nacionalsocializmo dėsniais (…). Visos lietuvių partijos turinčios išnykti, nes visos susikompromitavusios, o iš jų skeveldrų rasis nauja, jauna ir drąsi, vieno vado vedama lietuviška nacionalsocialistinė partija. Mums svarbu laisvos lietuvių valstybės kontinuitetas, – tąsa. Taigi, jau dabar Respublikos Prezidentas turėtų paskirti ministrą pirmininką, kad šis, kai tik iškils tarp Sovietų Sąjungos ir Vokios karinis konfliktas, sudarytų ministrų tarybą ir su savo deklaracija, su kuria sutiktų Reicho vadas, pasireikštų Lietuvos žemėje.[5]

1940 m. rugsėjo mėn. 19 - 25 d. Romoje susitiko sovietų okupacijos nepripažįstantys nepriklausomos Lietuvos pasiuntiniai Stasys Lozoraitis Romoje, Stasys Girdvainis Vatikane, Petras Klimas Paryžiuje, Kazys Škirpa Berlyne ir Edvardas Turauskas prie Tautų Sąjungos Ženevoje. Jie sudarė Lietuvos Tautinį Komitetą ir nutarė ruoštis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui kilus karui tarp nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Jie 1940 m. lapkričio 17-21 d. antrą kartą susitiko kartu su Berne apsistojusiu prezidentu Antanu Smetona. Jį prašė komiteto pirmininką Ernestą Galvanauską skirti ministru pirmininku ir leisti jam skirti Lietuvos vyriausybę tremtyje. Tačiau prezidentas nedavė jam tokių įgaliojimų ir nepripažino komitetui juridinės galios. [6] [7]

Susikūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvių aktyvistų frontas įsteigtas lietuvių politinių pabėgėlių 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne, Lietuvos įgaliotojo ministro ir pasiuntinio Vokietijoje Kazio Škirpos iniciatyva. Jos tikslas sutelkti visas tautos jėgas į Lietuvių aktyvistų frontą kovai prieš SSRS įvykdytą Lietuvos okupaciją ir parengti sukilimą valstybės suverenumui atkurti. LAF steigiamąjį protokolą pasirašė 28 asmenys: Kazys Ambraziejus, Pranas Ancevičius, Kazys Barauskas, Martynas Brakas, Klemensas Brunius, Jonas Čiuberkis, Aleksandras Danta, Tomas Bronius Dirmeikis, Jonas Dženkaitis, Juozas Dženkaitis, Ernestas Galvanauskas, Stasys Yla, Juozas Jurkūnas, Petras Karvelis, Juozas Katilius, Martynas Kavolis, M. Kukutis, Antanas Maceina, Jonas Našliūnas, Jonas Pyragius, Juozas Pyragius, Stasys Puodžius, Bronys Raila, Rapolas Skipitis, P. Skurauskas, Kazys Škirpa, Antanas Valiukėnas, Jonas Viliušis. Steigėjai atstovavo įvairias politines pažiūras (9 tautininkai, 6 voldemarininkai, 3 liaudininkai, 3 krikščionys demokratai, 3 ateitininkai, socialdemokratas ir 3 nepartiniai) bei įvairius socialinius-profesinius sluoksnius. Užsienio centro vadovybę sudarė Kazys Škirpa (LAF vadas, pirmininkas) ir patariamoji (patikėtinių) taryba: Ernestas Galvanauskas, Rapolas Skipitis, Klemensas Brunius, Antanas Valiukėnas, Antanas Maceina, Karolis Žalkauskas.

Vėliau sudaryta 20 komisijų rengusių projektus būsimam Lietuvos gyvenimui. Jų pirmininkais buvo pakviesti: 1) doc. dr. Antanas Maceina – ideologijos komisijai, 2) inž. Klemensas Brunius – organizacijos, 3) inž. Ernestas Galvanauskas – finansų, 4) dr. Aleksandras Danta – prekybos, 5) pulk. ltn. inž. Kazys Ambraziejus – pramonės, 6) dr. Petras Karvelis – žemės ūkio, 7) dr. Pranas Ancevičius – darbo ir socialinės apsaugos, 8) dr. Martynas Brakas – teisingumo, 9) prokur. Karolis Žalkauskas – administracijos, 10) adv. Rapolas Skipitis – užsienio lietuvių, 11) redakt. Vytautas Alantas – kultūros, 12) kun. prof. Stasys Yla – dorovingumo, 13) inž. Jonas Augustaitis – susisiekimo, 14) gen. Stasys Raštikis – krašto apsaugos, 15) dr. Veronika Karvelienė – moterų, 16) dr. Tomas Bronius Dirmeikis – politikos, 17) redakt. Bronys Raila – propagandos, 18) dr. Juozas Jurkūnas –jaunuomenės, 19) maj. Stasys Puodžius – ryšių su kraštu, ir 20) polic. kpt. Jonas Dženkaitis – saugumo reikalams.[8]

Ryšius su krašte veikusiomis antisovietinio pogrindžio organizacijomis palaikė ryšininkai Albertas Švarplaitis, Bronius Michelevičius, Mykolas Naujokaitis (Kumpis 24), Marijonas Dambrauskas ir kt.

1940 m. gruodžio 5 d. rotatoriumi 800 egzempliorių tiražu padauginta LAF paruošta apžvalga, „Iš bolševikinės vergijos į naująją Lietuvą“. Joje išvardintos prezidento Antano Smetonos valdžios 7-ios didžiosios nuodėmės, tarp jų, „kad nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo pažaboti žydai ir panašūs elementai, savo labui žiauriai išnaudoję lietuvį“. [9]

Susikūrimas Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

LAF pradžia Lietuvoje buvo 1940 m. spalio 9 d. Kaune įvykęs slaptas pogrindininkų pasitarimas, kuriame nutarta sukurti visą Lietuvą apimančią rezistencijos organizaciją ir pasirengti atgauti nepriklausomybę pasinaudojus būsimu Vokietijos karu su SSRS. 1940 m. gruodžio 15 d. užmezgus pirmąjį ryšį su užsieniniu centru, organizacija pradėjo vadintis LAF vardu, Vilniaus ir Kauno štabai sudarė Vyriausiąjį LAF štabą ir kartu su užsienio štabu – Vyriausiąją LAF vadovybę.

Organizacinė struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

LAF buvo organizuojama penketukų schema: koviniam vienetui iš 5 prisiekusių narių vadovavo atsargos karininkas, kuris palaikė ryšius su centru. Koviniai vienetai buvo steigiami įstaigose, įmonėse, universitetuose, kariuomenėje. LAF nariai ginklavosi, daugino ir platino slaptą literatūrą. Pogrindinės spaudos skaitytojai, rėmėjai, patriotinio nusiteikimo asmenys buvo įrašomi į bendruosius aktyvistų sąrašus, nereikalaujant priesaikos. Apskrityse savarankiškai susikūrusios pogrindžio grupės (Lietuvos apsaugos gvardija, Geležinio Vilko partizanai ir kt.) saugumo sumetimais į aktyvistus nebuvo reorganizuojamos, vykdydavo tik bendrąsias LAF štabo direktyvas.

Pats organizacijos centras buvo padalytas: Vilniuje sutelktas karinis politinis štabas, Kaune – organizacinis. LAF centrai neturėjo griežtos hierarchinės struktūros. Viso Lietuvos LAF vadu buvo laikomas gen. štabo mjr. Vytautas Bulvičius. Vilniaus štabą sudarė kariškiai Juozas Kilius, Juozas Sadzevičius, Pranas Gužaitis, civiliai Vladas Nasevičius, Pranas Padalskis ir kt. Kauno štabą sudarė daugiausia universiteto akademinis jaunimas bei dėstytojai Juozas Milvydas, Pilypas Žukauskas, Adolfas Damušis, Leonas Prapuolenis, Bronius Stasiukaitis, Jonas Pajaujis, Vytautas Stonis ir kt.

Sukilimo planas ir sukilimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1941 m. kovo 24 d. datuoti griežtai slapti „Lietuvai išlaisvinti nurodymai“ kuriuos Kazys Škirpa savo bute davė ypatingajam Vilniaus ryšininkui Mykolui Naujokaičiui paskaityti, kad juos perduotų žodžiu. Devyniolikos puslapių dokumentas išdėstė kaip rengtis ir siekti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir ta proga išbaidyti Lietuvos žydus, kad jų Lietuvoje išvis nebūtų. Šiem tikslam įgyvendinti buvo kuriamas Tautos darbo apsaugos batalionas.[10][11][12] Per patikimiausius ryšininkus tekstas buvo perteikiamas pogrindžio centrams pakartotinai balandžio 18, gegužės 5, 8, 12 ir 19 dienomis. Pora savaičių prieš karą buvo surizikuota perteikti patį tekstą, kiek sutrumpintą. Apie teksto gavimą buvo susilaukta patvirtinimo raštu. Todėl LAF vadovaujamoji grandis Berlyne galėjo jaustis tikra, jog jokių nesusipratimų negalės kilti ir kad pogrindžio centrai žinos, kaip jiems laikytis ir ką daryti.[10] 1975 m. Kazys Škirpą šį dokumentą pristatė savo prisiminimuose be antižydiškų teiginių.[13]

1941 m. vasario–balandžio mėn. buvo parengtas bendrasis sukilimo planas (autoriai V. Bulvičius, J. Kilius, K. Antanavičius, J. Vėbra) ir jo variantai atskiroms vietovėms. Abu štabai planavo sukilimą pradėti savajame mieste, o vadovavimą perimtų tas, kurio vietovėje susidarytų palankesnės sąlygos. Buvo numatoma užimti ir saugoti svarbiausius susisiekimo mazgus, tiltus, telegrafo ir telefono stotis, elektros jėgaines. Vilniaus štabas planavo sukilimą 29-ame teritoriniame šaulių korpuse, sudarytame iš buvusios Lietuvos kariuomenės. Kauno štabas parengė planą pasinaudoti radijo stotimi ir radiofonu skelbiant sukilimą.

Iš užsienio LAF centro gautos žinios apie užsienyje prognozavo karo, o tuo pačiu ir sukilimo pradžią 1941 m. gegužės 01-10 d. Tai suaktyvino pogrindžio veiksmus ir okupantų saugumo pajėgoms per pogrindinės literatūros platintojus pavyko užčiuopti dalies kovinių vienetų pėdsakus ir 1941 m. balandžio–birželio mėn. įvykdyti masinius suėmimus. Dėl priklausymo LAF suimta ir šalies kalėjimuose tardoma apie 400 žmonių. Ypač nukentėjo Vilniaus centras: 1941 m. birželio 7-21 d. suimta 14 štabo narių, tarp jų V. Bulvičius, J. Kilius, V. Nasevičius ir kt.

Paskelbimas apie sukilimo pradžią[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sukilimo vykdymo iniciatyvą ir vadovavimą perėmė Kauno LAF štabas. Veikdamas Vyr. LAF vadovybės vardu 1941 m. birželio 23 d. paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir Laikinosios Vyriausybės sudarymą. Sukilimo metu LAF iš pogrindinės organizacijos virto karine sukilėlių organizacija, turinčią savo kovos (partizanų) būrius – Tautinę Darbo apsaugą. Narių skaičius išaugo iki 36 tūkst. žmonių, kas sudarė ne mažiau trečdalio visų sukilimo dalyvių.

Birželio 23 d. 9 val. 28 min. per atgijusį Kauno radiofoną, Leonas Prapuolenis pranešė apie sukilusį Kauną ir perskaitė trumpą deklaraciją apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą:

Susidariusi Laikinoji ir naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.[14]

Po to buvo perskaityta Laikinosios Vyriausybės, vadovaujamos J. Ambrazevičiaus, sudėtis. Nuskambėjo Lietuvos himnas. Šiuos pranešimus diktoriai keliomis kalbomis kartojo keletą kartų. Europa sužinojo, kad Lietuvoje vyksta antisovietinis sukilimas.

Kartu buvo perskaitytas atsišaukimas prieš žydus:

Broliai ir seserys lietuviai!!! Atėjo lemiama galutinio atsiskaitymo su žydais valanda. Lietuva turi būti išvaduota ne tik nuo azijatų bolševikų vergijos, bet ir nuo ilgamečio žydijos jungo. Lietuvių Aktyvistų frontas visos lietuvių tautos vardu kuo iškilmingiausiai pareiškia:

  1. Senoji Vytauto Didžiojo laikais suteikta Lietuvoje prieglaudos teisė žydams yra visiškai ir galutinai atšaukiama.
  2. Kiekvienas be išimties Lietuvos žydas yra įsakmiai įspėjamas nieko nedelsiant apleisti Lietuvos žemę.
  3. … Naujoji Lietuvos valstybė bus atstatyta pačios lietuvių tautos narių jėgomis, darbu, širdimi ir išmintimi. Žydai iš jos pašalinami visiškai ir visiems laikams…

Tad visi ruoškimės į kovą ir pergalę – už lietuvių tautos laisvę, už lietuvių tautos apsivalymą, už nepriklausomą Lietuvos valstybę, už skaidrią ir laimingą ateitį.[15]

Veikla sukilimo metu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasiekus sukilimo užsibrėžtą tikslą, LAF veikė viešai, leido dienraštį „Į Laisvę“ (Kaune), savaitraščius „Laisvas žodis“ (Kėdainiuose), „Naujosios Biržų žinios“ (Biržuose), „Tėvynė“ (Šiauliuose), „Žemaičių žemė“ (Telšiuose). LAF spauda buvo vienintelis to meto informacijos šaltinis visuomenei.

LAF uždarymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nacių okupacijos pradžioje nepriklausomybės siekiančios organizacijos veikimas buvo trukdomas. Vokiečiai neleido grįžti į Lietuvą LAF vadui K. Škirpai. Organizacijai vadovavo LAF įgaliotinis Laikinojoje vyriausybėje Leonas Prapuolenis bei Kauno štabas. Jame didžiausią įtaką turėjo jaunosios katalikų generacijos sparnas (lyderiai L. Prapuolenis, A. Damušis), besąlygiškai rėmęs Laikinosios Vyriausybės veiksmus bei valstybės nepriklausomybės reikalavimą. Dalis LAF narių, įsteigusių Lietuvių nacionalistų partiją, buvo linkę į kompromisus su okupacine valdžia ir žadėjo nekelti nepriklausomybės klausimo mainais už legalų politinį veikimą. Sukurstyti gestapo jie liepos 24 d. naktį bandė įvykdyti pučą prieš Laikinąją Vyriausybę bei jį remiantį LAF štabą, perimti dienraščio „Į laisvę“ leidybą. Tačiau nei LNP pavyko perimti LAF organizacinio aparato nei LAF štabui atkurti vienybę. Vokiečiams įsteigus civilinę administraciją, Lietuvos vyriausybės veikimas rugpjūčio 5 d. oficialiai buvo nutrauktas.

Tuo pat metu ir LAF sustabdė skyrių ir savo karinio dalinio veikimą, palikdamas tik štabą Kaune. Jo likimą nulėmė organizacijos vadovybės bei įtakingesniųjų narių rugsėjo 15 d. pasirašytas memorandumas Vokietijos vyriausybei dėl Laikinosios Vyriausybės veiklos nutraukimo ir Lietuvos nepriklausomybės paneigimo. Memorandumą pasirašė: L. Prapuolenis, J. Ambrazevičiaus, J. Bagdonavičius, J. Bobelis, A. Damušis, J. Deksnys, J. Jankauskas, I. Kraunaitis, M. Mačiokas, P. Malinauskas, M. Naujokaitis, M. Pečeliūnas, S. Pundzevičius, J. Rudokas, I. Toliušis, P. Padalskis, A. Tindžiulis, S. Vainoras, K. Vencius, J. Vėbra, P. Vilutis, P. Žukauskas ir kt.

1941 m. rugsėjo 21 d. naciai užėmė LAF štabo patalpas, suėmė įgaliotinį L. Prapuolenį ir išsiuntė į Dachau koncentracijos stovyklą. Memorandumą pasirašiusieji pasižadėjo nesiimti politinės veiklos. Rugsėjo 22 d. LAF buvo uždarytas, jo turtas konfiskuotas.

Dauguma LAF narių perėjo į pogrindį ir pradėjo naują antinacinės rezistencijos sąjūdį. Dėl vidinių tautinės orientacijos krypčių prieštaravimų nebuvo įmanoma atgaivinti LAF tipo organizacijos veiklos pogrindyje. Buvę LAF nariai diferencijavosi pagal pasaulėžiūros bei partinius interesus: jaunieji katalikai, ateitininkai susibūrė į Lietuvių frontą, liberalūs tautininkai įkūrė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą, liaudininkai ir socialdemokratai – „Nepriklausomą Lietuvą“. Dalis karininkų įstojo į slaptą karinę Lietuvos laisvės armiją.

LAF programa ir ideologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

LAF turėjo parengusi bendrosios programos metmenis, bet pati programa oficialiai turėjo būti patvirtinta didžiojo kongreso po nepriklausomybės atgavimo. Dėl šios priežasties negalima kalbėti apie vientisą aktyvistų ideologiją ir atskirų asmenų pareiškimus to meto spaudoje priskirti oficialiai reiškiamai LAF nuomonei. Šiuose metmenyse bandoma suderinti skirtingas pasaulėžiūras bei politines pakraipas, buvo madingų organinės, socialinės valstybės koncepcijų bei neišvengiamų aplinkos įtakų – vadizmo, kraštutinio nacionalizmo elementų.

LAF vaidmuo Holokauste[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Holokaustas Lietuvoje.

Prieš nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karą, LAF vykdė antisemitinę veiklą, tapačią tuometinei oficialiai fašistinei propagandai. Kurstydami Lietuvoje antisovietines nuotaikas, kartu LAF kurstė antižydiškąsias, prilygindami žydus sovietiniams okupantams, laikydami juos vienu blogiu, ištikusiu Lietuvą. Savo atsišaukimuose LAF atšaukė Vytauto žydams suteiktas teises Lietuvoje, įspėjo žydus tuoj pat palikti Lietuvos žemę ir kt.[16] Po 1941 m. birželio 23 d. sukilimo Laikinoji vyriausybė nieko nepadarė, kad būtų sustabdyta antižydiška propaganda Lietuvos spaudoje. Priešingai, Vyriausybės ministras Balys Vitkus per radiją skelbė: „Šiandien sunku pas mus rasti lietuvišką šeimą, kurios nebūtų palietusi žydiškai bolševikiško budelio ranka“.[17] Laikinoji vyriausybė nestabdė Kaune vykusių žydų pogromų. Jie nesulaukė oficialios reakcijos.[18]

Nors štabo atsišaukimuose matyti nacistinės ideologijos bruožų, tiesiogai griebtis žydų žudynių juose nebuvo raginama.[19] Atšaukimuose kaip [20] siūloma žydus ištremti.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Kazys Škirpa: Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti. 1975.“. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 22 d.. 
  2. Akademikai: J.Ambrazevičiaus-Brazaičio perlaidojimas – didelė moralinė klaida Nuoroda tikrinta 2012 m. rugsėjo 9 d.
  3. Truska, Liudas (2005). “Lietuvių ir žydų santykių krizė SSRS okupacijos metais (1940-1941)”, Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio : antisemitizmo Lietuvoje raida. Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 235. ISBN 9955200405.
  4. Smetona, Antanas (1999). Antano Smetonos korespondencija 1940-1944.. Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 373–374. ISBN 998650130X.
  5. Smetona, Antanas (1999). Antano Smetonos korespondencija 1940-1944.. Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 8. ISBN 998650130X.
  6. Smetona, Antanas (1999). Antano Smetonos korespondencija 1940-1944.. Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 47. ISBN 998650130X.
  7. „Laurynas Jonušauskas. Lietuvos diplomatinė tarnyba Antrojo pasaulinio karo metais Europoje“. Nuoroda tikrinta 2014 m. kovo 25 d.. 
  8. Škirpa, Kazys (1973). Sukilimas. Franciscan Fathers Press.
  9. Truska, Liudas (2005). “Lietuvių ir žydų santykių krizė SSRS okupacijos metais (1940-1941)”, Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio : antisemitizmo Lietuvoje raida. Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 237. ISBN 9955200405.
  10. 10,0 10,1 „Kazys Škirpa. Sukilimas.“. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 25 d.. 
  11. Vareikis, Vygantas (2004). “Lietuvai Išlaisvinti Nurodymai”, Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje : XIX a. antroji pusė-1941 m. birželis. Margi raštai, Vilnius, 255. ISBN 9986092809.
  12. Vareikis, Vygantas (2004). “Lietuvai Išlaisvinti Nurodymai”, Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje : XIX a. antroji pusė-1941 m. birželis. Margi raštai, Vilnius, 259. ISBN 9986092809.
  13. „Mindaugas Tamošaitis. Aktualios XX amžiaus Lietuvos istorijos temos mėnraštyje „Akiračiai“ 1988-1995 m.“. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 23 d.. 
  14. „Holokausto pradžia Lietuvoje. Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) dokumentai“. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 11 d.. 
  15. „Lietuvos žydų bendruomenė: Dėl pastarojo meto mėgėjiškų 1941 m. Laikinosios Vyriausybės vaidmens vertinimų masinės informacijos priemonėse“. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 11 d.. 
  16. [1] Elmantas Meilus. „Holokaustas, arba Lietuvos tragedija“ (1941–1944), p. 30
  17. [2] Elmantas Meilus. „Holokaustas, arba Lietuvos tragedija“ (1941–1944), p. 33
  18. „Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti išvados“ (PDF). Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 16 d.. 
  19. Artūras Jančys (2012). Rusijos istorikų akibrokštas: J. Stalinas buvo Lietuvos geradaris.
  20. Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944). Dokumentų rinkinys. I dalis, V. 1965, cit. nubausti (visgi ne „žudyti“) tik tuos kurie išskirtinai pasižymėjo Lietuvos valstybės išdavimo ir lietuvių tautiečių persekiojimo, kankinimo ar skriaudimo veiksmais