Termoreguliacija

Besišildanti gyvatė

Termoreguliacija – organizmo savybė palaikyti jam optimalią temperatūrą. Termoreguliacija yra svarbi homeostazės dalis. Termoreguliacija būdinga tiek šaltakraujams (ektotermams), tiek šiltakraujams gyvūnams (endotermams).

Galimi 4 šilumos netekimo būdai: konvekcija, laidumas, radiacija ir garavimas. Jeigu kūno paviršiaus temperatūra yra didesnė nei aplinkos, kūnas gali netekti šilumos spinduliavimo ir laidumo būdu. Bet jei aplinkos temperatūra yra didesnė negu odos, kūnas iš aplinkos gauna šilumos spinduliavimo ir laidumo būdū. Esant tokioms sąlygoms, vienintelis būdas, kuriuo kūnas gali atsikratyti šilumos, yra garavimas. Taigi, kai aplinkos temperatūra yra aukštesnė nei odos temperatūros, viskas, kas neleidžia garuoti, pakels vidinę kūno temperatūrą. Pavyzdžiui, didelis oro drėgnumas stabdo prakaito garavimą, todėl apsunkina organizmo vėsinimąsi.

Šaltakraujų gyvūnų termoreguliacija

Šaltakraujų gyvūnų temperatūra priklauso nuo aplinkos temperatūros. Kiekviena rūšis turi optimalios temperatūros intervalą, kuriame gyvūnai yra aktyvūs, sėkmingai atlieka gyvybines funkcijas, vystosi ir veisiasi. Esant per žemai aplinkos temperatūrai, sulėtėja šaltakraujų gyvūnų medžiagų apykaita, todėl sumažėja aktyvumas (gyvūnai tampa nerangūs, lėti arba visai nejudrūs), sulėtėja ar sustoja vystymasis. Per aukštoje temperatūroje prarandama daug vandens. Nors fiziologiškai šaltakraujai negali reguliuoti kūno temperatūros, bet gali ją keisti pasinaudodami jos skirtumais aplinkoje, pavyzdžiui:

Vėsinimasis:

• Maudynės šaltame vandenyje,
• Slėpimasis pavėsyje, urve ir t.t.,
• Vėsinimasis vėjo pagalba,

Šildymasis

• Šildymasis saulėkaitoje, ant įšilusių paviršių,
• Šilti lizdai, urvai ir kt. slėptuvės.

Šiltakraujų gyvūnų termoreguliacija

Šiltakraujai gyvūnai (žinduoliai ir paukščiai) stabilią kūno temperatūrą palaiko fiziologiškai. Tai kainuoja daug energetinių resursų, bet leidžia sėkmingai funkcionuoti žymiai platesniame temperatūrų intervale.

Esant aukštai temperatūrai odos kapiliarai išsiplečia, priplūsta kraujo ir aplinkai atiduodamas šilumos perteklius. Dar labiau kylant aplinkos temperatūrai oda pradeda prakaituoti – garuojantis vanduo sunaudoja šilumos perteklių ir apsaugo organizmą nuo perkaitimo. Gyvūnai, negalintys prakaituoti, pvz., plėšrieji žinduoliai, vandenį garina lekuodami (intensyviai kvėpuodami pro atvertą burną).

Temperatūrai krintant, odos kapiliarai siaurėja, kraujas suteka į gilesnius audinių sluoksnius, mažindamas šilumos netekimą. Dar labiau žemėjant aplinkos temperatūrai, ima krėsti drebulys. Tai raumenų ląstelių darbas, kurio metu išskiriamas papildomas energijos kiekis organizmaui sušildyti.

Be fiziologinės termoreguliacijos, šiltakraujai papildomai naudoja tas pačias šildymosi ir vėsinimosi strategijas, kaip ir šaltakraujai.

Žmogaus termoreguliacija

Daugiausiai kūno šilumos gaminama giliuose organuose, ypač kepenyse, smegenyse, bei susitraukinėjant širdies ir skeleto raumenims. Žmones prisitaikė prie labai įvairaus klimato. Šis prisitaikymas apima tiek evoliucinius fiziologinius, tiek ir sąmoningus kultūrinio vystymosi prisitaikymus (rūbai, patalpų apšiltinimas, šildymas ar kondicionavimas).

Taip pat skaitykite

• Homeostazė
• Hipotermija