Vandens augalai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Šakotasis šiurpis auga vandens telkinių pakrantėse
Lūgnės veši vandenyje, tik jų lapai ir žiedai plūduriuoja virš vandens

Vandens augalai – augalai, prisitaikę gyventi vandenyje. Vandens augalais paprastai vadinami vandenyje augantys aukštesnieji augalai (makrofitai), o dumbliai neįtraukiami. Pagal savo augimo teritoriją vandens augalai skirstomi į hidrofitus (augantys vandens telkinių pakrantėse ir apsemti tik iš dalies) ir hidatofitus (apsemtas visas augalas ar didesnioji jo dalis).

Morfologija[taisyti | redaguoti kodą]

Vandens augalai nuo sausumos augalų išsiskiria šiomis savybėmis:

  • turi ploną kutikulę, nes nereikia saugoti vandens nuo išgarinimo;
  • žiotelės visą laiką atvertos, nes nereikia reguliuoti vandens apytakos;
  • žiotelės gali būti abiejuose lapo pusėse;
  • lanksti sandara, vandens slėgis išlaiko augalo formą;
  • lapai plūduriuoja vandens paviršiuje;
  • mažos šaknys, nes joms nereikia siurbti vandens, jis patenka tiesiai į lapus.

Dauguma vandens augalų puikiai dauginasi vegetatyviškai, todėl gali greitai užželti vandens telkinį. Vandens augalai yra svarbus maisto šaltinis žuvims, vandens paukščiams. Pietryčių, Rytų Azijoje vandens augalai plačiai naudojami ir žmonių mityboje.

Lietuvos vandens augalai[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje dažniau sutinkami vandens augalai.

Taip pat Lietuvos vandenyse gausu žemesniųjų vandens augalų, kurių daugumą sudaro dumbliai. Saugomos šios rūšys: ežerinė lobelija, šakotoji ratainytė, pūslėtoji aldrūnė, širdžialapė kaldezija, pražangiažiedė plunksnialapė[1].

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Vandens augalai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 447 psl.