Piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Pìliakalnis (pilies kalnas) – tai kalva, kalnas, kur stovi ar stovėjo pilis, pilies kalnas. Piliakalniais vadinami labai skirtingi savo išorine išvaizda bei vidine struktūra objektai: nuo labai panašių į paprastas kalvas ankstyvųjų piliakalnių iki gerai matomais grioviais ir pylimais sutvirtintų vėlyvųjų piliaviečių. Piliakalnį kaip gynybinį įrenginį sudaro du pagrindiniai elementai: pati įtvirtinta vieta bei jos įtvirtinimai. Įtvirtinta vieta – tai piliakalnio aikštelė – buvęs pilies ar kitokio įtvirtinimo kiemas. [1] Manoma, kad piliakalnio pavadinimas kilęs ne nuo žodžio pilis, bet nuo veiksmažodžio pilti. Dažniausiai piliakalniai Lietuvoje yra natūraliai susiformavusios kalvos bei krantų iškyšuliai su žmogaus įrengtais gynybinės paskirties įtvirtinimais (pylimais, sustatintais šlaitais, terasomis, grioviais). Dažnai šalia pilies būdavo gyvenvietė, kartais dar ir įtvirtintas priešpilis.

Piliakalniai atsirado apie 1000 m. pr. m. e. – jie yra svarbiausias pagoniškos baltų kultūros palikimas. Kitose, netgi kaimyninėse etninėse grupėse ir tautose piliakalniai nebuvo paplitę, nes dažniausiai pakako gamtinių medžiagų mūrinėms pilims statyti. Piliakalnius galima skirstyti pagal etninį principą – kiekvienai baltų genčiai būdingi saviti piliakalnių bruožai.

Piliakalnių etapai[taisyti | redaguoti kodą]

Pradžioje ant piliakalnių buvo statomos įtvirtintos gyvenvietės, vėliau apie V a. – VI a. jie tapo papėdės gyventojų slėptuvėmis nuo užpuolikų. Pradžioje jie saugoję nuo vietinių genčių puldinėjimų, o vėliau – nuo kryžiuočių, švedų ir slavų. Nuo X a. piliakalniai pradedami apgyvendinti, atsiranda medinės pilys, kuriose gyvendavę kunigaikščiai. XIV a. pab. – XV a. pr. piliakalniai praranda savo reikšmę. Lietuvoje daugiausia vėlyvojo periodo piliakalnių, nes jie buvo geriausiai įrengti ir didžiausi.

Šiuo metu piliakalniai yra archeologiniai paminklai, saugomi valstybės, įtraukiami į kultūros vertybių, lankytinų vietų sąrašus, dalykinius žinynus. Jais rūpinasi Paminklosaugos tarnybos. Dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo apie 1000 piliakalnių, išliko nesunaikinta apie 800, labiau tyrinėta tik apie 10 % piliakalnių. Latvijoje Augustas Bilenšteinas suskaičiavo 470 kuršių (Kuršas) ir žiemgalių (Latgala) piliakalnių, iš jų tyrinėti 79. Prūsijoje (dab. Kaliningrado sritis ir Lenkijos šiaurės vakarai) Emilis Holakas priskaičiavo (be Sembos) apie 318 piliakalnių. [2]

Piliakalniai Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje priskaičiuojama apie 840 piliakalnių. Piliakalniai Lietuvos teritorijoje atsirado žalvario amžiuje suintensyvėjus prekybai bei kovoms dėl įtakų įvairiose žemėse. Piliakalnių sankaupas atskirose vietose apsprendė ir kalvotas Rytų Lietuvos bei Žemaitijos reljefas, suformuotas ledyno tirpimo. Piliakalniai ypač paplito geležies amžiuje. Lietuvos teritorijoje jų kasinėta tik apie dešimtadalį. Baltiškų piliakalnių gausu Karaliaučiaus srityje, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos teritorijose. Dėl kitų vietų – diskutuojama.

Kad kalva būtų pripažinta piliakalniu, remiamasi tam tikrais kriterijais: turi būti matomi gynybiniai įtvirtinimai (pylimai, grioviai, terasos, pastatinti šlaitai, pilies kiemas ir kt.), šnekamoji tradicija, kultūrinis sluoksnis (namų apyvokos ir prabangesni daiktai, žmonių gyvenimo likučiai: buitinių atliekų sluoksnis). Daugeliu atveju piliakalnis yra natūraliai atsiradusi kalva, o ne žmonių supiltas kalnas. Piliakalnių tankumas Lietuvoje yra vienas didžiausių pasaulyje. Apie 80 proc. piliakalnių apaugę mišku.

Kartais piliakalniai tampa lobių ieškotojų objektais, tikintis surasti čia tariamai paslėptas vertybes. Tačiau Lietuvoje draudžiama kasinėti piliakalnius ir senkapius 50 m spinduliu aplink juos.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]