Drebulė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Populus tremula
Drebulė (Populus tremula)
Drebulė (Populus tremula)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliopsida)
Poklasis: Dilenijažiedžiai
(Wikispecies-logo.svg Dilleniidae)
Šeima: Gluosniniai
(Wikispecies-logo.svg Salicaceae)
Gentis: Tuopa
(Wikispecies-logo.svg Populus)
Rūšis: Drebulė
(Wikispecies-logo.svg Populus tremula)
Mokslinis pavadinimas
Populus tremula
L., 1753
Sinonimai
  • Populus pseudotremula N.I. Rubtzov

Drebulė, sin. epušė, apušė (lot. Populus tremula, angl. Aspen, vok. Espe) – gluosninių (Salicaceae) šeimos, tuopų (Populus) genties lapuotis medis.

Drebulės požymiai
Drebulės vyriški žirginėliai
Drebulės moteriški žirginėliai
Drebulės lapai
Rudenyje nukritę drebulės lapai
Drebulės kamieno žievė
Drebulė
Drebulė žiemą
Drebulės kamieno išilginis pjūvis

Paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Natūraliai išplitusi beveik visoje Europoje (neaptinkama tik Iberijos pusiasalyje ir Sicilijoje), Kaukaze, šiaurės ir vakarų Afrikoje.

Paplitimas ir augavietės Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos vietinė medžių, labai dažna rūšis. Auga miškuose, sodybose, paupiuose, miestuose. Lietuvoje gausiausiai auga Vidurio žemumoje, o rytuose, pietuose ir pajūryje retesnė. Sudaro mišrius medynus su beržais, eglėmis, ąžuolais, pušimis, uosiais arba kartais auga grynais drebulynais, kurių Lietuvoje yra apie 2,8 proc. bendro visų medynų ploto. Šviesamėgis augalas. Auga įvairiuose dirvožemiuose, bet dažniausiai derlinguose ir vidutinio derlingumo drėgnokuose priemolio ir priesmėlio dirvožemiuose[1], pakenčia rūgščius dirvožemius. Atspari šalčiui ir sausroms, nors retkarčiais nukenčia nuo pavasarinių šalnų. Yra žinoma atvejų, kada drebulė ištveria ilgai trunkantį 30-40 dienų užtvindymą.

Nemėgsta augti smėlynuose ir aukštapelkėse.

Matmenys[taisyti | redaguoti kodą]

Auga labai sparčiai, bet nuo 40-50 metų nustoja augusi. Užauga 10-25 m, rečiau pasitaiko net iki 42 m aukščio, nors įprastai dažniausiai aptinkamos apie 20 m aukščio drebulės. Jų kamienas iki 1 m skersmens.

Šiuo metu yra išmatuota 41,40 m (pagal Tomasz Niechoda 2011 metus) aukščio, kuri auga Belovežo girioje (Lenkija)[2].

Storiausiu kamienu - 3,95 m apimties (pagal Tomasz Niechoda 2011 metus), taip pat auga Belovežo girioje (Lenkija)[3].

Amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Išgyvena 80-90 metų, retai iki 150 metų.

Požymiai[taisyti | redaguoti kodą]

Medis. Jo laja retoka, kamieno apatinėje dalyje šakų nėra. Jaunų medžių kamieno žievė glotni, blyški, žalsvai pilka su dėmelėmis, vėliau suaižėja ir patamsėja. Subrendusių medžių žievė keletas metrų nuo žemės pilkai rusva, dėmėta ir gruoblėta, dar aukščiau glotni ir lygi, žalsva ar balzganai žalia. Ūgliai dvejopi, tai yra vegetatyviniai - ilgi, šiek tiek bambliuoti ir generatyviniai - trumpi, randuoti. Pumpurai apie 1 cm ilgio, pailgai kiaušiniški, rausvai rudi, smailūs, lipnūs, kvapnūs, pliki arba plaukuoti. Dvinamis. Vyriški ir moteriški žiedai susitelkę į žirginus. Žirginai iki 10 ar 14 cm ilgio ir iki 1,5 cm skersmens, plaukuoti. Kuokeliai raudoni dėl ryškiai raudonos ar purpurinės spalvos dulkių, o piesteliniai kiek trumpesni, pilkai žali, tik purkos raudonai purpurinės. Moteriškiems žiedams peržydėjus, žirginiai pailgėja. Žydi prieš sulapojant balandžio mėn. antroje pusėje, rečiau gegužės pradžioje. Jų vaisiai, tai žirginiuose susitelkusios žaliai rudos sausos dėžutės, kuriose daug smulkių sėklyčių. Sėklytės su plaukelių kuokšteliais, labai smulkios, išnešiojamos vėjo. Sėklos subręsta vos sulapojus, praėjus 25 dienoms po žydėjimo prinoksta galvenos ir iš karto pradeda sklaidytis. Lapai 3-7 cm ilgio ir tokio pat pločio, kieti, tamprūs, šviesiai žali, apatinė jų pusė pilkšva. Jų forma beveik apvali su trumpu nusmailėjimu, banguotais kraštais, su 3-5 pagrindinėmis gyslomis, pliki arba truputi plaukuoti. Rudenį lapai pagelsta arba parausta. Lapkotis ilgas, susiplojęs, todėl juda ir šlama net nuo lengvo vėjo pūtimo.

Dauginimasis[taisyti | redaguoti kodą]

Greitai atželia kirtavietėse, gaisravietėse, apleistose dirvose. Dauginasi dažniau vegetatyviškai - šaknų atžalomis. Jaunos atžalos užauga iki 2 m per metus. Sėklomis dauginasi rečiau.

Hibridai[taisyti | redaguoti kodą]

Drebulės kartais kryžminasi su artima joms rūšimi - baltąja tuopa, o jų hibridai vadinami (Populus × canescens). Šie hibridiniai medžiai perauga aukščiu ir kamieno storiu ir drebulę ir baltąją tuopą.

Savybės ir panaudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Mediena balta, lengva, minkšta, naudojama degtukų, celiuliozės pramonei, įrankių, baldų gamyboje, stogų skiedroms, malkoms. Jas mėgsta geniai, kurių kamienose iškala uoksus. Jų žievę graužia kiti girių žvėrys. Miesto aplinkoje daugelio kitų medžių rūšių amžius sutrumpėja du kartus, o drebulės pakinta mažai, tad tinkama apželdinti miestų gatves.

Medicina[taisyti | redaguoti kodą]

Vaistinei žaliavai naudojama jų žievė, lapai ir pumpurai. Drebulių pumpurai (žiediniai pumpurai žaliavai netinkami) renkami anksti pavasarįkovo-balandžio mėn, prieš pradedant sprogti. Pumpuruose kaupia salicilo rūgšties junginius. Drebulės pumpuruose taip pat yra apie 6 proc. eterinių aliejų, vitaminų, glikozidų (salicinas ir populinas), 0,25 proc. flavonoidų, dervų, organinių rūgščių, rauginių medžiagų, mineralinių ir antibiotinių medžiagų. Liaudies medicinoje drebulių pumpurais gydomas peršalimas, viduriavimas, išoriškai gydoma podagra, hemorojus, reumatas, nudegimai, žaizdos.

Arbatas ar tirpalus su drebulių pumpurais reikėtų gerti nuo peršalimo ir kitų infekcinių susirgimų. Arbatai užtenka vieno arbatinio šaukštelio drebulės pumpurų, užpiltų stikline su ką tik užvirusiu vandeniu. Palaikius uždengtą stiklinę vieną valandą, arbatą reikia nukošti ir gerti po vieną ar du valgomuosius šaukštus 5–6 kart per parą.

Ligos[taisyti | redaguoti kodą]

Drebulę dažnai užpuola drebulinė pintis. Neatspari liemens puviniui, tad trumpaamžis augalas.

Kita[taisyti | redaguoti kodą]

Kadangi drebulės lapai tamprūs ir kieti, nukritus jiems neprieina oras, prasideda trūnijimas ir skiriasi augalams kenksmingos rūgštys.

Pavadinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Mokslinio, lotynų kalba šios medžių rūšies pavadinimo Populus tremula autorius Karlas Linėjus, gyvenęs 1707-1778 metais. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio (paipalon), kas reiškia - drebėti, kadangi beveik visada juda lapeliai, o priežastis - ilgas lapkotis.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Drebulė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 454 psl.
  2. http://www.monumentaltrees.com/en/pol/podlaskie/bialystok/2435_nationalparkofbialowieza/4755/ Aukščiausia drebulė - 41,40 m aukščio
  3. http://www.monumentaltrees.com/en/pol/podlaskie/bialystok/2435_nationalparkofbialowieza/4352/ 3,95 m kamieno apimties drebulė

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Drebulė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Dendrologija
Botanika · Augalija · Flora · Augalai · Sumedėjęs augalas · Liana · Puskrūmis · Krūmokšnis · Krūmas · Medis · Vaismedis

Lietuvos medžių ir krūmų rūšys · Lietuvos svetimžemė dendroflora · Išskirtiniai pasaulio ir Lietuvos medžiai · Iliustruotas Lietuvos augalų genčių vardynas

Miškas · Miško skliautas · Lietuvos miškai · Pasaulio miškai (šalys pagal miškų plotą) · Miškų nykimas (neteisėtas miško kirtimas)

Miškininkystė (ekologinė miškininkystė) · Miško atkūrimas · Įveisimas · Miškų ūkis · Miškų urėdija · Girininkija · Eiguva · Lietuvos miškų institutas