Luvras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Koordinatės:48°51′40.2″N 2°20′8.53″E / 48.861167°N 2.3357028°E / 48.861167; 2.3357028

Luvras
Louvre 09 (square)lt.jpg
Luvro stiklinė piramidė
Įkurtas 1793 m. rugpjūčio 10 d.
Direktorius Henri Loyrette
Lankytojų 8,5 milijonai, 2008 m.[1]
Informacija
Šalis Prancūzija Prancūzija
Regionas Il de Fransas
Miestas Paryžius
Adresas Rue du Louvre 34
Paris map with marked Louvre.png
Veikla
Tematika Senovės civilizacijos
Europos menas
Artimųjų Rytų menas
Kolekcija:
– Eksponuojama 35000
– Fonduose 380000
Plotas:
– Galerijos 60600 m²
– Bendras plotas 210000 m²
Svetainė: www.louvre.fr

Luvras (pranc. Palais du Louvre) – buvę Prancūzijos karalių rūmai Paryžiaus centre tarp dešiniojo Senos kranto ir Rue de Rivoli. Šiuo metu vienas žymiausių pasaulio muziejų.

Muziejus[taisyti | redaguoti kodą]

Luvre yra didžiausias Prancūzijos muziejus bei daugiausiai lankytojų sulaukiantis muziejus pasaulyje. Muziejuje eksponuojami beveik 35000 eksponatų, pradedant priešistore ir baigiant XIX amžiumi, 60600 kvadratinių metrų erdvėje.

Muziejus įsikūręs Luvro rūmuose (Palais du Louvre), kaip tvirtovė pastatytuose XII a. amžiaus pabaigoje, valdant Pilypui II. Pirmo pastato liekanas dar galima pamatyti rūsiuose. Pastatas daug kartų buvo perstatomas ir plečiamas. 1672 metais Liudvikas XIV perkėlė savo rezidenciją į Versalio rūmus, Luvre įkurdamas karališkos meno kolekcijos ekspoziciją, o nuo 1692 metų eksponuodamas ir antikinių skulptūrų kolekciją.[2] Tais pačiais metais pastate įsikūrė Karališkoji tapybos ir skulptūros akademija (Académie Royale de Peinture et de Sculpture), kuri surengė daugelį parodų ir pristatymų. Prancūzijos revoliucijos metu, 1791 metais, Nacionalinė asamblėja priėmė sprendimą, kad Luvras turi tapti muziejumi, demonstruojančiu meno ir mokslo kūrinius.[3]

Muziejus pirmą kartą viešai atidarytas 1793 m. rugpjūčio 10 dieną su 537 paveikslų ekspozicija. Dėl pastato konstrukcinių problemų muziejus neveikė nuo 1796 iki 1801 m. Valdant Napoleonui muziejaus kolekcija smarkiai išsiplėtė, šiam pralaimėjus Vaterlo mūšį didelė dalis eksponatų gražinti jų pirminiams savininkams. Kolekcija pasipildė dar 20000 eksponatų valdant Liudvikui XVIII, Karoliu X, bei Antrosios imperijos laikotarpiu. Nuo Trečiosios Prancūzijos respublikos laikų muziejaus kolekcija pastoviai augo. Šiuo metu visi surinkti meno kūriniai padalinti į aštuonis skyrius: Senovės Egipto; Senovės Artimųjų Rytų; Etruskų, Senovės Graikijos ir Romos; Islamiško meno; Skulptūrų; Dekoratyvinio meno; Paveikslų; bei Spaudinių ir Piešinių.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Viduramžiai, Renesansas, Burbonų rūmai[taisyti | redaguoti kodą]

Luvro karališkieji rūmai XV amžiaus manuskripte.

Luvro rūmai (Palais du Louvre) pastatyti XII a. pabaigoje, valdant Pilypui II, pirmojo pastato liekanos išlikusios dabartinių rūmų rūsiuose ir yra ekspozicijos dalis. Nėra nustatyta, ar tai buvo pirmasis pastatas, stovėjęs šioje vietoje, bet manoma, kad Pilypas II galėjo statyti savo tvirtovę vietoj senosios, nes to meto dokumentuose Luvras vadintas „Naujoji Tvirtovė“.[4] Nėra tiksliai žinoma ir pavadinimo „Luvras“ etimologija: kai kurie istorikai teigia, kad Pilypas II vadino pastatą L'Œuvre (Šedevras), nes tai buvo didžiausias pastatas to meto Paryžiuje; kiti sieja su pastato padėtimi, nes jis galėjo stovėti miške (prancūziškai rouvre - ąžuolas).[5]

Viduramžiais Luvras dažnai perstatinėtas. Pilypo II valdymo laikotarpiu Luvras buvo ne tik gynybinė tvirtovė, bet ir kalėjimas kilmingiems kaliniams.[6] 1358 metais Karolis V Išmintingasis aplink tvirtovę pastatė gynybinę sieną, o pačiame pastate įrengė karališką rezidenciją bei karališką biblioteką.[7] Liudvikas IX Šventasis smarkiai išplėtė rūsius, o Pranciškus I pastatė priestatą. Jo įpėdinis Henrikas II pratęsė statybas, pabaigdamas statyti pietinę ir vakarinę rūmų dalis bei perstatydamas egzistuojantį pastatą Renesanso stiliumi.[5] 1594 metais Henrikas IV sujungė Luvro ir Tiurlį rūmus. 1672 metais, Liudvikui XIV perkėlus karaliaus rezidenciją į Versalio rūmus, statybos beveik sustojo, tačiau rūmuose įsikūrę menininkai paskatino pastato virtimą muziejumi.

Muziejaus atsiradimas[taisyti | redaguoti kodą]

Meno kūriniai Luvre demonstruojami nuo Pranciškaus I laikų, tačiau tik Prancūzijos revoliucijos metu karališkoji meno kolekcija tapo viešai prieinamu „Centriniu meno muziejumi“ (Muséum central des Arts).

Viešas meno kūrinių demonstravimas Prancūzijoje prasidėjo Paryžiuje, Liuksemburgo rūmuose 1750 metų spalį įkūrus meno galeriją.[8] Galerija dviejose salėse pristatė apie 90 meno kūrinių. Viešas eksponavimas, prienamas visoms socialinėms klasėms, susilaukė labai didelio publikos susidomėjimo.[8] Tačiau, publikoje vis pasirodydavo raginimų perkelti muziejų į Luvrą, kuriame tuo metu buvo įsikūrusi Karališkoji tapybos ir skulptūros akademija. 1780 m. Provanco grafas (būsimasis Liudvikas XVIII) pradėjo meno kūrinių perkėlimą iš Liuksemburgo rūmų į Luvrą [8].

Prancūzijos revoliucija[taisyti | redaguoti kodą]

Luvro muziejus ruošiamas atidarymui

Didžiosios Prancūzų revoliucijos metu Luvras paverstas viešu muziejumi. 1791 metų gegužę Asamblėja paskelbė, kad Luvras turi tapti „vieta subursiančia visus mokslo ir meno paminklus“[3]. 1792 m. rugpjūčio 10 dieną suėmus Liudvika XVI karališkoji meno kolekcija Luvre nacionalizuota. Baiminantis vandalizmo ir vagysčių, rugpjūčio 19 dieną Asamblėja dar kartą paragino kuo skubiau įkurti muziejų. Spalio mėnesį naujai kuriamo muziejaus valdymui organizuotas „tautos atminties išsaugojimo“ komitetas.[9]

Atidarymas[taisyti | redaguoti kodą]

Muziejus lankytojams atvėrė duris 1793 metų rugpjūčio 10 dieną, minint pirmąsias karaliaus nuvertimo metines. Ekspoziciją sudarė 537 paveikslai ir 184 kiti meno kūriniai. Trys ketvirtadaliai eksponatų paimti iš karališkosios kolekcijos, likusieji iš konfiskuotų aukštuomenės ir Bažnyčios meno kūrinių.[10] Visuomenė galėjo patekti į muziejų nemokamai, tris dienas per savaitę. Pirmosiomis dienomis eksponatai grupuoti pagal autorių tautybę – prancūzai, italai, Šiaurės Europos (olandai ir flamandai), paveikslai kabėjo „nuo lubų iki grindų“, prie jų nebuvo jokių lentelių, nurodančių autorių ar pavadinimą.[10]

Dėl labai prastos Luvro komplekso pastatų būklės 1796 metais muziejus uždarytas rekonstrukcijai. Iš naujo atidarytas 1801 m. liepos 14 d., ekspozicija išdėstyta chronologiškai, galerijos atskirtos kolonadomis, įrengtas stiklinis stogas, kad tiesioginiai saulės spinduliai per langus nekenktų paveikslams.[10]

Napoleonas I[taisyti | redaguoti kodą]

Valdant Napoleonui Bonapartui pradėtas statyti šiaurinis pastato sparnas. Muziejaus kolekcija pasipildė daugeliu meno kūrinių, konfiskuotų Napoleono karų metu iš Egipto, Ispanijos, Austrijos, Italijos bei kitų šalių. 1801 metais muziejui pradėjo vadovauti pirmasis pastovus direktorius Dominique Vivant Denon. Pagerbiant Napoleoną, 1803 metais muziejus pervadintas į „Napoleono muziejų“ (Musée Napoléon).

Po prancūzų pralaimėjimo Vaterlo mūšyje pirminiai savininkai siekė susigrąžinti užgrobtus meno kūrinius. Luvro (tuo metu vadinto Musée Royal) administracija vengė grąžinimo, didelė dalis eksponatų slėpti privačiose meno kolekcijose. Restitucijos metu savininkams grąžinta daugiau nei 2000 paveikslų, 130 skulptūrų, daug dekoratyvinio meno kūrinių. Dalis meno kūrinių taip ir liko Luvre, pvz., iš 506 paveikslų, konfiskuotų Italijoje, grąžinti tik 249.[11] Siekiant papildyti kolekcijas, iš Liuksemburgo muziejaus perkeltas Rubenso „Marijos Mediči gyvenimo" ciklas, kiti paveikslai.

Restauruota monarchija ir Antroji imperija[taisyti | redaguoti kodą]

Milo Venera“, papildžiusi Luvro kolekciją 1821 metais

Monarchijos atstatymo laikotarpiu (1814–1830) Liudvikas XVIII ir Karolis X Prancūzas papildė muziejaus kolekciją 135 kūriniais, vertais 720 000 frankų. Daug didesnė pinigų suma skirta Versalio rūmams neleido Luvrui smarkiai plėsti kolekcijų. 1848 m. sukūrus Antrąją Prancūzijos imperiją naujoji valdžia skyrė du milijonus frankų remonto darbams ir nebaigtų pastato sparnų užbaigimui. 1852 – 1870 m. kolekcijos pasipildė 20000 kūriniais, daugiausiai jų parvežta iš imperijos kolonijų šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, gauta dovanų iš privačių kolekcijų.

1826 metais įkurtas Senovės Egipto meno kūrinių skyrius. Pirmuoju jo kuratoriumi paskirtas Žanas Fransua Šampoljonas, sugebėjęs iššifruoti Rozetės akmenį ir atskleisti Egipto hieroglifus 1822 metais.[11] Papildžius muziejaus kolekciją per ekspedicijas iš Babilono, Chaldėjos, Persijos ir kitų Mesopotamijos regiono vietų surinktais meno kūriniais, 1881 metais sukurtas Artimųjų Rytų skyrius.[11]

1871 metais Paryžiaus Komunos sukilimo metu sudegė Tiuilri rūmai, galerijomis sujungti su Luvru, bet pats muziejaus pastatas nenukentėjo. Tiuilri rūmai nebuvo atstatyti, jų vietoje yra dabartinis Tiuilri parkas.

Trečioji respublika ir Pasauliniai karai[taisyti | redaguoti kodą]

Trečiosios respublikos metu kolekcijas pildė daugiausia dovanoti ir pirkti kūriniai. 7000 meno darbų gauti įsigijus daugelį Italijos ir Egipto kolekcijų. Laipsnišką muziejaus didėjimą sustabdė Pirmas pasaulinis karas. Iki XX a. vidurio kolekcija beveik nesiplėtė. Bene vienintelis didelis papildymas buvo 1935 metais dovanota Edmond de Rothschild kolekcija, turinti 3000 tapybos ir daugiau nei 30 000 originalių graviūrų, apimančių visą vizualiojo meno istoriją.[12] Antrojo pasaulinio karo metu muziejus evakavo beveik visus saugomus kūrinius. 1939 metų rugpjūčio – gruodžio mėnesiais daugelis kūrinių išvežti, palikti tik „keletas nereikšmingų paveikslų ir skulptūrų, kurios buvo per sunkios transportuoti“.[13] 1945 metų pradžioje, po Prancūzijos išlaisvinimo, kūriniai sugrąžinti į Luvrą.

XXI amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Luvro muziejuje saugoma daugiau nei 380 000 meno kūrinių, pastoviose ekspozicijose 60000 kvadratinių metrų erdvėje, padalintoje į aštuonis teminius skyrius, demonstruojama apie 35000 darbų. Muziejuje pristatomi paveikslai, skulptūros, archeologiniai radiniai ir architektūros detalės, graviūros, spaudiniai. 2008 metais Luvrą aplankė 8,5 milijonai žmonių (5,6 milijonai 2001 metais).[14] 65 % lankytojų sudarė turistai. Visuomenėje Luvras sulaukė dar didesnio dėmesio pasirodžius Dan Brown knygai Da Vinčio kodas, 2006 metais kuriant to paties pavadinimo filmą, muziejus uždirbo du su puse milijono dolerių, leisdamas filmuoti savo salėse.[15]

Louvre 2007 02 24 c(horizontalus).jpg

Administracija[taisyti | redaguoti kodą]

Luvras priklauso Prancūzijos vyriausybei, muziejaus direktorius tiesiogiai atsakingas Prancūzijos kultūros ir komunikacijų ministrui, Luvro komplekse dirba apie 2200 darbuotojų. Nuo 2003 metų muziejus privalo pats užsidirbti pinigų rekonstrukcijoms ir projektams, nesusijusiems su pastovia ekspozicija.[16]. Vyriausybės parama nuo 2003 metų sumažėjo nuo 75 % iki 62 % 2006 metais, 2008 metais vyriausybė skyrė tik apie pusę reikalingų pinigų. Metinis muziejaus biudžetas 2008 metais siekė apie 820 milijonų litų.[17]. Likusi pinigų suma gaunama iš bilietų, privačių aukų, muziejų-satelitų, „Luvro draugų fondo“, turinčio apie 70000 narių.

2001 metais, muziejui pradėjus vadovauti Henri Loyrette, Luvras pradėjo aktyviai skolinti ir skolintis meno kūrinius iš kitų muziejų.[16] 2006 metais muziejus paskolino 1300 meno kūrinius. Papildomos pajamos, gautos iš 2012 m. numatomo atidaryti Luvro muziejaus-satelito Abu Dabyje, privačių ekspozicijų, kaip kad 2008 m. demonstruotų retų Mikelandželo piešinių ir brėžinių paroda visiems sumokėjusiems 10000 eurų.[15]. Vadovaujant naujam direktoriui muziejuje visuomenei prieinama beveik 90 % pastoviosios ekspozicijos, 2001 metais atidaryta buvo tik 71 %.[14]

Piramidės[taisyti | redaguoti kodą]

Per visą XX a. Luvro pastatai beveik nesikeitė. Amžiaus pabaigoje, didėjant lankytojų skaičiui, egzistuojantis muziejaus įėjimas nebegalėjo talpinti visų norinčių ir tapo kliūtimi patekti į muziejų. 1986 metais, pritarus Prancūzijos prezidentui Fransua Miteranui, architektas Ieoh Ming Pei sukūrė naują požeminį įėjimą į muziejų, kurį uždengė taisyklingos piramidės formos kupolu. Naujasis įėjimas atidarytas 1989 metais. Didžiosios piramidės aukštis 20,6 metrai, kraštinės ilgis 35 metrai.

Pati piramidė yra trečias pagal populiarumą Luvro meno kūrinys. Ji atsilieka tik nuo Mona Lizos portreto ir Milo Veneros skulptūros.[18]. XX amžiaus pabaigoje naujasis įėjimas buvo projektuojamas 4 milijonams lankytojų per metus. Šiomis dienomis, jų skaičiui padvigubėjus, pati piramidė tampa kliūtimi pakliūti į muziejų. Iki 2012 metų įėjimo vidinės erdvės turėtu būti rekonstruotos, padidinant lankytojų pralaidumą.[18]

Muziejaus kolekcijos[taisyti | redaguoti kodą]

Muziejaus fonduose saugoma 380 000 kūrinių, dešimtoji jų dalis eksponuojama pastoviose ekspozicijose. Surinktų darbų amžius labai platus. Jis apima didelį žmonijos istorijos laikotarpį. Seniausi saugomi darbai datuojami 7 tūkstantmečiu pr. m. e.[19]. Bendrame Luvro plote (210000 m²), ekspozicijos užima 60000 kvadratinių metrų. Visi surinkti meno kūriniai padalinti į aštuonis teminius skyrius: Senovės Egipto; Senovės Artimųjų Rytų; Etruskų, Senovės Graikijos ir Romos; Islamiškojo meno; Skulptūrų; Dekoratyvinio meno; Paveikslų; bei Spaudinių ir Piešinių. Trečdalį visų Luvro saugomų kūrinių (apie 130 000) sudaro piešiniai ir spaudiniai[19]. Skulptūrų kolekcija, apimanti viduramžių ir renesanso Europos kūrinius, mažiausia (apie 6500 eksponatų).

„Sėdintis raštininkas“ 2620-2500 pr. m. e.

Senovės Egiptas[taisyti | redaguoti kodą]

Sfinksas, apie 2000 pr. m. e.

Senovės Egipto skyrius turi apie 50000 kūrinių, apimančių Nilo civilizacijos istoriją nuo 4000 pr. m. e. iki IV amžiaus. Tai viena iš didžiausių pasaulio Egipto kūrinių kolekcijų, atspindinti Senosios, Viduriniosios ir Naujosios Egipto karalysčių istoriją, koptų meną, Ptolemėjų, Romėnų, Bizantijos valdymo laikotarpius.

Pirmieji kolekcijos kūriniai surinkti dar Prancūzijos karalių laikais. Nepaisant Napoleono Bonaparto karinės kompanijos Egipte, kolekcija pildėsi daugiausia privačių ir Luvro komandiruotų archeologų pastangomis. Vėlesnės ekspedicijos ir kasinėjimai dar papildydavo kolekciją, tarp jų ir grafo Mykolo Tiškevičičiaus III surinkti kūriniai, jo kelionės po Egiptą metu. XIX amžiuje įsigyta keletas kitų muziejų kolekcijų.

Egipto ekspozicija užima du aukštus, trisdešimtyje kambarių. Eksponuojami meno kūriniai, papirusai, mumijos, darbo įrankiai, drabužiai, juvelyrika, muzikos instrumentai ir ginklai. Kūriniai demonstruojami nechronologiškai, sunkiausi meno dirbiniai yra pirmame aukšte, ekspozicija sugrupuota pagal pagrindinės Egipto istorijos temas.[20] Nuo 1997 m. koptų kūriniai demonstruojami atskiroje ekspozicijoje, kartu su kitais ankstyvosios krikščionybės darbais.

Senovės Artimieji Rytai[taisyti | redaguoti kodą]

Senovės Artimųjų Rytų skyrius sukurtas 1881 metais, tai antra jauniausia muziejaus kolekcija, amžiumi nusileidžianti tik vėliau sukurtam Islamiškojo meno skyriui. Nepaisant didelės teritorijos ir labai plataus istorijos tarpsnio, skyrius apima tautas ir valstybes kalbėjusias semitų kalbomis, jas jungia vienas seniausių žmonių gyvenamas Tarpupio regionas. Kolekcijos laikotarpis apima apie 9 tūkstantmečius, „nuo neolito iki islamo kultūros įsigalėjimo regione“.[21]. Muziejaus kolekcija nusileidžia tik analogiškos tematikos Britų muziejui Londone ir Artimųjų Rytų muziejui Berlyne.[21]

Pirmieji kasinėjimai regione prasidėjo 1843 metais. Luvras rėmė daugelį ekspedicijų, kolekcijos pagrindas suformuotas nuo XIX a. vidurio iki Antrojo pasaulinio karo.[21]

Ekspozicija suskirstyta į tris geografinius skyrius: Levanto, Mesopotamijos ir Irano. Ekspozicijoje pateikiami šumerų, Akado miesto kūriniai, Babilono laikotarpio Hamurabio teisynas, rastas 1901 metais. Irano ekspozicijos pagrindą sudaro ankstyvoji Persijos istorija, karaliaus Darijaus I metu sukurti kūriniai.

Samotrakės Nikė“, apie 190 pr. m. e.

Etruskai, Senovės Graikija ir Roma[taisyti | redaguoti kodą]

Etruskų, Senovės Graikijos ir Romos kolekcija pristato Graikijos, Italijos ir visą Viduržemio jūros regioną.[22] Kolekcija apima periodą nuo Kiklados salose gyvavusios neolitinės kultūros (3000 pr. m. e.) iki vėlyvosios antikos ir ankstyvųjų viduramžių (VI a.)

Kolekcija viena seniausių muziejuje, jos pradžia siejama su keletu antikinių skulptūrų, kurias karališkai kolekcijai įsigijo Pranciškus I. Iš pradžių kolekciją sudarė helenistinio laikotarpio marmurinės skulptūros, tokios kaip „Milo Venera“. XIX a. kolekcijos pobūdis keitėsi, įsigijus tris tūkstančius vazų iš kitų kolekcijų, gavus didelį kiekį antikinių dirbinių iš Nacionalinės Prancūzijos bibliotekos, plėtėsi eksponatų istorinės ribos.[22]

Mino civilizaciją, etruskų istoriją reprezentuoja bronziniai ir variniai dirbiniai, didelė keramikos ekspozicija. V–IV amžiaus klasikinės Graikijos kolekcijoje dominuoja žmogaus kūno formos keramikoje, skulptūrose. Helenistiniu laikotarpiu Graikijoje sukurti tokie visame pasaulyje žinomi šedevrai, kaip „Milo Venera“ ar „Samotrakės Nikė“. Romos istoriją reprezentuoja didelė portretų, sarkofagų ir bareljefų kolekcija.[23]

„Medžiotojai“, kaulo raižinys, 11-12 a. Egiptas

Islamiškasis menas[taisyti | redaguoti kodą]

Islamiškojo meno skyrius pats naujausias muziejuje, įkurtas 2003 metais. 1890 metais muziejuje sukurta Islamiškojo meno sekcija prie Dekoratyvinio meno skyriaus, pirmoji atskira ekspozicija pristatyta 1893 m.[24] Po antrojo pasaulinio karo, perdavus Tolimųjų Rytų meno kūrinius Giumet muziejui, sekcija prijungta prie Senovės Artimųjų Rytų skyriaus. 1993 m. Prancūzijos finansų ministerijai išsikėlus iš šiaurinio Luvro sparno, atsilaisvino didelės patalpos, suteikdamos galimybę demonstruoti daug naujų eksponatų.

Kolekcija apima „trylika šimtmečių ir tris žemynus“.[24] Didžioji meno kūrinių dalis gauta dovanų XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmoje pusėje. Pristatoma prabangi keramika, papuošalai, ginklai, bareljefai, rūbai.[24]

Philippe Chabot antkapis, XVI a.

Skulptūros[taisyti | redaguoti kodą]

Yombe-Skulptūra

Skulptūrų skyriuje saugomi kūriniai, sukurti iki 1850 metų, nepriskiriami kitoms kolekcijoms. Pagrindą sudaro Europos autorių darbai, pradedant anktyvaisiais viduramžiais. Skulptūros eksponuotos Luvre dar karaliaus rezidencijoje, tačiau tais laikais kolekciją sudarė antikiniai kūriniai. 1793 m. atsidarius muziejui, ekspozicijoje buvo keletas to meto autorių darbų, Mikelandželo „Mirštantis vergas“ bei keletas Rafaelio sukurtų biustų.[25]

Pirmoji specializuota skulptūrų ekspozicija pradėta demonstruoti 1824 metais. Penkiuose kambariuose pristatyta apie 100 kūrinių iš skirtingų istorijos laikotarpių.[25] 1847 metais plečiant kolekciją iš Versalio atgabenta daug darbų. Atskiras skulptūrų skyrius įkurtas 1871 metais. XX amžiaus pradžioje skyriaus išleistame kataloge buvo 867 darbai.[25] Atidarius Orsė muziejų 1986 m., demonstruojantį modernių autorių darbus, iš Luvro perduotos skulptūros, sukurtos po XIX a. vidurio. Šiuo metu skulptūrų kolekcijoje saugoma apie 6500 darbų,[26] atskiruose ekspozicijų erdvėse demonstruojant prancūzų ir užsienio autorių darbus.

Asotis, kalnų krištolas, X a. pabaiga.

Dekoratyvinis menas[taisyti | redaguoti kodą]

Luvro dekoratyvinio meno skyrius apima platų meno kūrinių spektrą, datuojamą nuo 1100 iki 1850 metų. Kolekcijoje saugomi papuošalai, gobelenai, dirbiniai iš kaulo, bronzos, stiklo, keramikos gaminiai, baldai ir tekstilė.[27]

1793 metais atsidarius muziejui, demonstruoti baldai ir kūriniai iš konfiskuotos karališkosios kolekcijos. Revoliucijos metu kolekcija pildėsi konfiskuotais meno kūriniais, Napoleono ir vėlesnių Prancūzijos valdovų dovanotais darbais.[27] Daug kūrinių perduota iš Sen Deni katedros, kitų kolekcijų. Per XIX ir XX amžius gauta daug dovanotų kūrinių. Šiuo metu kolekcijoje yra apie 20000 meno darbų.[26]

Svarbiausi ekspozicijos kūriniai: Liudviko XIV karūnavimo karūna, Karolio V skeptras, madam Pompadur vazų kolekcija. Taip pat pristatoma auksinių papuošalų kolekcija; keramikos gaminių, emalio ir stiklo kolekcija.

Paveikslai[taisyti | redaguoti kodą]

Luvro kolekcijoje beveik 12000 paveikslų[28] nuo XIII a. iki 1848 metų. Kolekcija pradėta rinkti Pranciškaus I laikais Fontenblo rūmuose, kaip atsvara Italijos didikų kolekcijoms.[29] Jis pirko italų dailininkų darbus (Rafaelio, Mikelandželo), į savo dvarą pasikvietė žymius to meto dailininkus: Leonardą da Vinčį, Rosso. Vėlesni valdovai plėtė itališkų paveikslų kolekciją, pirmieji ispanų ir prancūzų autorių darbai kolekcijose atsirado Liudviko XVI laikais.[29]

Atsidarius muziejui trys ketvirtadalius ekspozicijos sudarė paveikslai. Prancūzų revoliucijos ir Napoleono I laikais kolekcija sparčiai didėjo dėl konfiskuotų meno darbų. Didelė meno kūrinių dalis gauta padedant „Luvro draugų fondui“ ir pavieniams donorams. XX a. pabaigoje nemažai paveikslų padovanojo privačios kompanijos.[29] 1986 metais atsidarius Orsė muziejui kolekcija padalinta, naujajam muziejui atidavus impresionistų ir postimpresionistų darbus, nutapytus po 1848 metų revoliucijos.

Kolekcijoje pristatomi žymūs Italijos renesanso autorių darbai, didelės prancūzų, olandų, flamandų autorių ekspozicijos.

Jūrų mūšis

Spaudiniai ir piešiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Vienas iš aštuonių Luvro skyrių skirtas didžiausiai muziejaus kolekcijai, apimančiai meno kūrinius ant popieriaus – atspaudus, piešinius, pasteles, ir miniatiūras.[30] Pirmoji piešinių paroda atidaryta 1797 metų rugpjūčio 15 dieną, tais pačiais metais sukurtas piešinių skyrius. Kolekcijos pradžią žymėjo Liudviko XIV 1671 metais iš bankininko Everhard Jabach nupirkti darbai. Revoliucijos metu daug kūrinių nacionalizuota iš aristokratų ir Bažnyčios. 1850 metais Luvro piešinių skyriuje inventorizuoti 36000 darbai.[30]. Kolekcija sparčiai plėtėsi dėl dovanotų kūrinių, iš kurių didžiausia buvo 1935 metais Edmond de Rothschild perduota kolekcija, turinti 3000 tapybos ir daugiau nei 30000 originalių graviūrų. Šiuo metu spaudinių ir piešinių skyriuje saugoma beveik trečdalis visų Luvro fonduose saugomų meno kūrinių.[19]

Kita kultūrinė veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Be pastoviosios ekspozicijos Luvre keturis kartu per metus pristatomos teminės parodos. Teminės ekspozicijos dažnai remiamos privačių kompanijų, pristatomi kūriniai ne tik iš Luvro saugyklų, bet ir kitų muziejų.[31]

Be meno kūrinių eksponavimo, muziejuje rengiamos paskaitos, seminarai, meno dirbtuvės ir užsiėmimai. 1989 metais kartu su piramidės pastatymu Luvre įrengta 450 vietų auditorija. Kasmet joje surengiama iki 300 paskaitų, seminarų, filmų peržiūrų istorijos, archeologijos tematika.[32] Luvro meno dirbtuvėse visuomenei pristatomos praktinės meno kūrimo pamokos, pradedant komponavimu ir baigiant skulptūrų kūrimu. Skirtingų tipų užsiėmimai pritaikyti suaugusiems, vaikams ir neįgaliesiems.[33] Rengiamų užsiėmimų metu detaliai pristatomi Luvre saugomi meno kūriniai, kolekcijos.[34]

Muziejai satelitai[taisyti | redaguoti kodą]

Numatomo muziejaus projektas

Lansas[taisyti | redaguoti kodą]

2004 metais Prancūzijos vyriausybė priėmė nutarimą steigti Luvro satelitinį muziejų šalies šiaurėje. Naujo muziejaus steigimas motyvuotas noru pritraukti investicijas ir turistus į pramoninį regioną, nukreipti dalį lankytojų nuo pagrindinio Luvro muziejaus, sukurti naują kultūros židinį.[35] Iš šešių miestų kandidatų Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas pasirinko Lansą[36], 35000 žmonių turintį miestą, buvusį angliakasybos centrą.[37]

2005 metais paskelbtą architektūrinio projekto konkursą laimėjo Japonijos SANAA agentūra, bet nesugebėjus rasti statybų rangovo numatoma statybų pradžios data nusikėlė į 2009 metų galą.[36] Muziejus bus statomas buvusios anglies šachtos vietoje, 20 hektarų plote. Numatoma projekto kaina siekia 517 milijonų litų, metinis biudžetas – 41 milijonas litų.[36] Ekspozicija bus keičiama kas 3 metus, teminės parodos 2 kartus per metus.

Le Louvre-Lens muziejaus atidarymas planuojamas 2012 metais, 28000 kvadratinių metrų plote bus eksponuojami 500–600 meno kūrinių iš pagrindinės Luvro kolekcijos, 6000 m² bus skirta laikinoms teminėms parodoms. Numatoma, kad muziejų per metus aplankys pusė milijono žmonių.[35] Sudarant ekspoziciją planuojama atsisakyti tradicinio linijinio istorijos pristatymo, kūriniai bus grupuojami pagal temas, suteikiant lankytojams galimybę palyginti skirtingų epochų autorių darbus vienas šalia kito.

Būsimo Abu Dabio Luvro muziejaus projektas

Abu Dabis[taisyti | redaguoti kodą]

2007 metų kovą Luvro muziejus paskelbė apie Abu Dabyje kuriamą muziejų–satelitą. Sutartyje, pasirašytoje tarp Abu Dabio miesto ir Prancūzijos vyriausybės, planuojama pastatyti naują muziejų iki 2012 metų. Trisdešimties metų sutartyje Jungtiniams Arabų Emyratams suteikiama išskirtinė teisė naudotis „Luvro“ pavadinimu Artimuosiuose Rytuose[38], per 10 metų suteikti 200–300 meno kūrinių pastoviajai ekspozicijai, keičiant juos kas kelis metus, bei suteikti kūrinius 4 kartus per metus laikinosioms parodoms per 15 metų. Meno kūriniai bus pristatomi ne tik iš Luvro, bet ir kitų Prancūzijos muziejų.

Muziejaus interjero projektas

Abu Dabio priemiestyje esančioje Saadiyat saloje (Laimės sala) turėtų būti suformuotas naujas Artimųjų Rytų kultūrinis centras. Iki 2018 metų, be Luvro muziejaus, planuojama pastatyti Gugenhaimo muziejaus filialą, Vaizduojamųjų menų centrą, Klasikinių menų muziejų bei Jūrų muziejų.[39] Įgyvendinus projektą tikimasi sulaukti 1,5 milijono lankytojų per metus.[40] Prancūzų architekto Jean Nouvel sukurtame projekte Luvro muziejaus pastatas uždengtas kupolo formos „skylėtu“ stogu, turinčiu lankytojams sudaryti „saulės spindulių, pereinančių per palmės lapus oazėje“, įspūdį.[41] Muziejaus pastovioji ekspozicija užims apie 24000 m², laikinos teminės parodos 2000 kvadratinių metrų plotą.[42] Pastato statybai numatoma išleisti 286–372 milijonų litų.[41]

Už išskirtinę teisę vadintis „Luvro“ pavadinimu Abu Dabio miestas muziejui sumokėjo 1,38 milijardo litų, per ateinančius 30 metų už suteiktus meno kūrinius pastoviajai ir laikinosioms parodoms bei pagalbą formuojant nuosavą kolekciją, Prancūzijos muziejai turėtų gauti 2 milijardus litų.[41]. Bendra Saadiyat salose įgyvendinamo projekto kaina iki 2018 metų, manoma, sieks 65 milijardus litų.[43]

Kontroversijos[taisyti | redaguoti kodą]

Kaip ir daugelis kitų didžiausių pasaulio muziejų, Luvras kaltinamas įsivėlęs į neteisėtą meno kūrinių įsigijimą, laikymą ir eksponavimą. Prancūzų revoliucijos ir Napoleono I karų metu dalis konfiskuotų kūrinių, atsidūrusių Luvro muziejuje, taip ir nebuvo gražinti jų pirminiams savininkams. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, savininkams grąžinta tik apie 55 % darbų.[44]

Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzijai grąžinta dešimtys tūkstančių vokiečių išvežtų meno kūrinių. 2000 metų balandį Pasaulinis žydų kongresas pareiškė, kad iš 2000 kūrinių, kurių savininkai taip ir nebuvo nustatyti, 163 priklausė žydų tautybės asmenims ir pareikalavo juos grąžinti.[45]

Paskelbus apie Jungtiniuose Arabų Emyratuose planuojamą steigti Luvro muziejų–satelitą, spaudoje pasirodė kaltinimai, esą Luvras „parduoda savo sielą“[46] Peticiją, raginančią nutraukti sandėrį, pasirašė daugiau nei 4700 Luvro darbuotojų, meno istorikų, archeologų, meno mylėtojų.[47] Luvras lygintas su „pasaulinėmis korporacijomis, kurių vienintelis tikslas – maksimalus pelnas“.[48] Kai kurie kritikai išsakė nuogąstavimus, esą Abu Dabyje demonstruojami meno kūriniai gali būti cenzūruojami, vengiant eksponuoti nuogą žmogaus kūną, ar kitus islamo normas neatitinkančius kūrinius.[47]

2009 metais paskelbta apie Luvre planuojamą atidaryti McDonald's restoraną. Ši žinia sukėlė didelę protestų bangą, lyginant greito maisto restoraną su „pigaus vartojimo prekėmis, kurios nesiderina su Luvro įvaizdžiu“.[49][50][51]

2009 metų spalio 7 dieną Egiptas oficialiai nutraukė bet kokį bendradarbiavimą su Luvro muziejumi, sustabdė bendrus kasinėjimus, uždraudė Luvro darbuotojams skaityti paskaitas.[52] Luvras apkaltintas sąmoningai pirkęs vogtus Egipto meno kūrinius 2000 ir 2003 metais.[52][53] Po dviejų dienų Prancūzijos kultūros ministras paskelbė, kad muziejus grąžins penkias 3200 metų senumo freskas, kaip spėjama, išvežtas iš kapavietės Karalių slėnyje.[54]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "Luvras tebėra lankomiausias muziejus pasaulyje". Nuoroda tikrinta 2009-10-12.
  2. "The History of the Louvre: From Château to Museum." Nuoroda tikrinta 2009-10-10.
  3. 3,0 3,1 "A monument to science and the arts." Nuoroda tikrinta 2009-10-10.
  4. Francis Miltoun (1910) Royal Palaces and Parks of France. L. C. Page & Co, pp. 114, 115, 76.
  5. 5,0 5,1 "Le Palais du Louvre." Nuoroda tikrinta 2009-10-10.
  6. Charles Brockden Brown. The Literary magazine, and American register, 458 p..
  7. David W. Bartlett (1858). Paris: with pen and pencil: its people and literature, its life and business, 158 p..
  8. 8,0 8,1 8,2 Andrew McClellan. Inventing the Louvre, 14-20 p..
  9. "The Musée du Louvre Paris." Nuoroda tikrinta 2009-10-10.
  10. 10,0 10,1 10,2 Edward Porter Alexander; Mary Alexander (2008). Museums in motion: an introduction to the history and functions of museums.
  11. 11,0 11,1 11,2 Edward P. Alexander. Museum masters: their museums and their influence, 102 p..
  12. Virginia Jackson. Art museums of the world, Volume 1, 273 p..
  13. Matila Simon (1971). The battle of the Louvre: the struggle to save French art in World War II, 23 p..
  14. 14,0 14,1 "Louvre." Nuoroda tikrinta 2009-10-11.
  15. 15,0 15,1 Carol Matlack. "Welcome to The Louvre Inc.." Nuoroda tikrinta 2009-10-11.
  16. 16,0 16,1 Geraldine Baum (2006). "Cracking the Louvre's code." Nuoroda tikrinta 2009-10-11.
  17. Peter Gumbel (2008). "Sacre Bleu! It's the Louvre Inc.." Nuoroda tikrinta 2009-10-11.
  18. 18,0 18,1 "Louvre forced to rethink its glass pyramid." Nuoroda tikrinta 2009-10-11.
  19. 19,0 19,1 19,2 "The Louvre." Nuoroda tikrinta 2009-10-12.
  20. "Egyptian Antiquities." Nuoroda tikrinta 2009-10-11.
  21. 21,0 21,1 21,2 "Near Eastern Antiquities." Nuoroda tikrinta 2009-10-11.
  22. 22,0 22,1 "Greek, Etruscan, and Roman Antiquities." Nuoroda tikrinta 2009-10-11.
  23. "Greek, Etruscan, and Roman Antiquities: Roman Art." Nuoroda tikrinta 2009-10-11.
  24. 24,0 24,1 24,2 "Islamic Art." Nuoroda tikrinta 2009-10-11.
  25. 25,0 25,1 25,2 "Sculptures." Nuoroda tikrinta 2009-10-17.
  26. 26,0 26,1 "The Louvre." Nuoroda tikrinta 2009-10-17.
  27. 27,0 27,1 "Decorative Arts." Nuoroda tikrinta 2009-10-17.
  28. "The Louvre." Nuoroda tikrinta 2009-10-18.
  29. 29,0 29,1 29,2 "Paintings." Nuoroda tikrinta 2009-10-18.
  30. 30,0 30,1 "Prints and Drawings." Nuoroda tikrinta 2009-10-18.
  31. "Current Exhibitions." Nuoroda tikrinta 2009-10-18.
  32. "The Auditorium." Nuoroda tikrinta 2009-10-18.
  33. "Workshops." Nuoroda tikrinta 2009-10-18.
  34. "Classes." Nuoroda tikrinta 2009-10-18.
  35. 35,0 35,1 "Lens puts new angle on the Louvre." Nuoroda tikrinta 2009-10-17.
  36. 36,0 36,1 36,2 Daniel, Percheron. "THE LOUVRE MUSEUM IN LENS." Nuoroda tikrinta 2009-10-17.
  37. "Lens." Nuoroda tikrinta 2009-10-17.
  38. "Work begins on Abu Dhabi Louvre." 2009-03-26. Nuoroda tikrinta 2009-10-18.
  39. "Saadiyat Island - naujasis arbiškojo pasaulio kultūros lopšys." Nuoroda tikrinta 2009-10-18.
  40. "Saadiyat in Abu Dhabi: artistic oasis takes shape amid the dunes." Nuoroda tikrinta 2009-10-18.
  41. 41,0 41,1 41,2 "Louvre Abu Dhabi - Art Gallery and Museum, United Arab Emirates." Nuoroda tikrinta 2009-10-18.
  42. "Abu Dhabi Celebrates The Beginning Of Construction For The Louvre." Nuoroda tikrinta 2009-10-18.
  43. "Saadiyat Island makes 'trendy' list." Nuoroda tikrinta 2009-10-18.
  44. Margaret Melanie Miles (2008). Art as plunder: the ancient origins of debate about cultural property, 341 p..
  45. Jeanette Greenfield (2007). The return of cultural treasures, 298 p..
  46. "Investicija - meno rinkoje garsus vardas." Nuoroda tikrinta 2009-10-18.
  47. 47,0 47,1 "Plans for 'Desert Louvre' Provoke Outrage in France." Nuoroda tikrinta 2009-10-18.
  48. "'Louvre Abu Dhabi' Gets Green Light." Nuoroda tikrinta 2009-10-18.
  49. "McDonald's restaurants to open at the Louvre." Nuoroda tikrinta 2009-10-18.
  50. "Sacré bleu! French rankle at Louvre McDonald’s." Nuoroda tikrinta 2009-10-18.
  51. "Plans for Louvre McDonald's angers French." Nuoroda tikrinta 2009-10-18.
  52. 52,0 52,1 "Egypt severs ties with Louvre over artifacts." Suarchyvuota nuo originalo 9 Spalis 2009. Nuoroda tikrinta 2009-10-18.
  53. "Egypt breaks ties with Louvre over 'stolen' artefacts." Suarchyvuota nuo originalo 13 Spalis 2009. Nuoroda tikrinta 2009-10-18.
  54. "Louvre to return Egyptian frescos." Nuoroda tikrinta 2009-10-18.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Edward P Alexander. Mary Alexander: Museums in motion. – Lanham: AltaMira Press, 2008. – ISBN 978-0-7591-0509-6.
  • Edward P Alexander: Museum masters. – Walnut Creek, Calif.: AltaMira Press, 1995. – ISBN 978-0-7619-9131-1.
  • Andrew McClellan: Inventing the Louvre. – Berkeley, Calif: University of California Press, 1999. – ISBN 978-0-520-22176-5.
  • Charles Brockden Brown: The Literary magazine, and American register, Volume 3. – Harvard: John Conrad & Co., 1805. – OCLC 3862664.
  • David Bartlett: Paris: With Pen and Pencil: Its People and Literature – Its Life and Business. – Charleston: BiblioBazaar, 2007. – ISBN 978-1-4346-0597-9.
  • Jeanette Greenfield: The return of cultural treasures. – Cambridge, New York: Cambridge University Press, 2007. – ISBN 978-0-521-80216-1.
  • Margaret Melanie Miles: Art as plunder. – New York: Cambridge University Press, 2008. – ISBN 978-0-521-87280-5.
  • Matila Simon: The battle of the Louvre. – New York: Hawthorn Books, 1971. – OCLC 162782.
  • Virginia Jackson: Art museums of the world. – Westport, Conn.: Greenwood Press, 1987. – ISBN 978-0-313-21322-9.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Luvras – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Portal
Vikisritis: Prancūzija
Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Pavyzdinis straipsnis Straipsnis „Luvras“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.