Postimpresionizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sezanas Vaza su gėlemis (1876)

Postimpresionizmas (lot. post – po + impresionizmas) – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios modernistinės dailės kryptys ir grupuotės, kurios pasireiškė Prancūzijoje po impresionizmo. Postimpresionistų kūryboje atsisakoma impresionistinių metodų, pabrėžiamas ryšys tarp vaizduotės ir objektyvios tikrovės, siekiama jausmų ir proto sintezės, savitos regimųjų įspūdžių išraiškos.

Postimpresionizmo dailėje atsispindėjo sudėtingi Vakarų Europos kultūros krizės momentai, reiškėsi įvairios, kartais viena kitai priešingos, kūrybinės individualybės.

Postimpresionizmo pradžia laikoma paskutinė (aštuntoji) impresionistų paroda, kuri 1886 m. įvyko Paryžiuje. Postimpresionizmo terminas pradėtas vartoti anglų dailės kritiko R. E. Fry prancūzų dailės parodos metu Londone, 19101911 m. Jis labiausiai siejamas su prancūzų tapytojų P. Sezano, V. van Gogo, P. Gogeno ir A. de Tulūzo-Lotreko kūryba. Postimpresionizmui iš dalies priskiriama ir tapytojų neoimpresionistų Ž. Sera, P. Sinjako, simbolistų ir kluazonistų O. Redono, E. Bernaro, L. Anketeno, nabių P. Bonaro, E. Viujaro, Moriso Denio, Polio Serjuzjė, vėlyvoji E. Dega, O. Renuaro kūryba, Anri Ruso primityvizmas.

Lietuvoje postimpresionizmo bruožų būta XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos – 4 dešimtmečio dailėje (J. Vienožinskio, A. Valeškos, V. Vizgirdos, A. Samuolio peizažai).[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Postimpresionizmas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 129 psl.