Liudvikas XVI

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Liudvikas XVI
Louis XVI of France.jpg
Blason France moderne.svg
Burbonų dinastija
Visas vardas: Liudvikas XVI
Gimė: 1754 m. rugpjūčio 23 d.
Versalio rūmai
Mirė: 1793 m. sausio 21 d. (38 metai)
Paryžius
Palaidotas: Šventojo Deniso bazilika
Tėvas: Liudvikas, Prancūzijos dofinas
Motina: Mari-Žozefina, Saksonijos princesė
Sutuoktinis(-ė): Marija Antuanetė
Vaikai:

Marija Tereza Šarlotė
Liudvikas Juozapas
Liudvikas XVII
Sofija Helena Beatričė

Grand Royal Coat of Arms of France & Navarre.svg
Prancūzijos karalius
Valdė: 1774-1791 m.
Pirmtakas: Liudvikas XV
Įpėdinis: Prancūzijos Respublika
Blason Royaume Navarre.svg
Navaros karalius Liudvikas XVI
Valdė: 1774-1791 m.
Pirmtakas: Liudvikas XV
Įpėdinis: -
Kiti titulai
Andoros princas
Valdė: 1774-1791 m.
Pirmtakas: Liudvikas XV
Įpėdinis: Liudvikas XVIII
Commons-logo.svg Vikiteka: Liudvikas XVIVikiteka

Liudvikas XVI (pranc. Louis XVI, 1754 m. rugpjūčio 23 d. – 1793 m. sausio 21 d.) buvo Prancūzijos ir Navaros karalius, valdęs 17741791 m; nuo 1791 iki 1792 vadinosi Prancūzų karaliumi. 1792 m. rugpjūčio 10 d. suimtas ir tardytas Nacionalinio Konvento, nuteistas už Tėvynės išdavystę, giljotinuotas 1793 m. sausio 21 d. Jis buvo vienintelis Prancūzijos karalius per visą istoriją nuteistas mirti.[1]

Nors valdymo pradžioje ir buvo mėgiamas valdovas, jo neveiksnumas ir konservatyvumas privedė prie to, kad prancūzams jis virto tironijos ir Senojo režimo (pranc. Ancien Régime) simboliu. Po absoliutinės monarchijos panaikinimo 1792 m., respublikonai Liudvikui suteikė Kapeto pavardę (pagal Kapetingų dinastijos įkūrėjo karaliaus Hugo Kapeto vardą), klaidingai manydami, kad Kapetas buvusi dinastijos pavardė. Neoficialiai jis dar buvo pravardžiuojamas Louis le Dernier (Liudviku Paskutiniuoju), pagal tradiciją prie Prancūzijos karaliaus vardo pridėti papildomą pravardę. Šiandien dauguma Prancūzijos istorikų Liudviko XVI asmenybę apibūdina kaip sąžiningą ir geranorišką, tačiau revoliucionierių pasirinktą netikusios monarchijos ir mokestinės sistemos reformų atpirkimo ožiu.[2]

Liudvikas XVI

Vaikystė[taisyti | redaguoti kodą]

Buvo trečias iš aštuonių vaikų, gimusių dofinui Liudvikui Ferdinandui, tuomečio karaliaus Liudviko XV sūnui, bei Lenkijos ir Lietuvos valstybės karaliaus Augusto II dukrai Marijai Žozefinai.

Vaikystė nebuvo lengva, mat tėvai visą dėmesį skyrė jo vyresniajam išvaizdžiam broliui Liudvikui, Burgundijos kunigaikščiui, kuris mirė 1761 m., būdamas 10 metų amžiaus. Puikiai mokėsi ir labai domėjosi lotynų kalba, istorija, geografija bei astronomija, puikiai mokėjo anglų ir italų kalbas. Mėgo fizinę veiklą, medžioti su savo seneliu Liudviku XV bei imtis su savo jaunesniaisiais broliais Liudviku-Stanislovu ir Karoliu-Pilypu.

Po tėvo, sirgusio tuberkulioze mirties 1765 m. gruodžio 20 d., tapo naujuoju Prancūzijos dofinu. Jo motina, kuri taip ir negalėjo atsigauti po vyro mirties, mirė 1767 m. kovo 13 d., taip pat nuo tuberkuliozės [3]. Liudvikas buvo griežtai ir konservatyviai auklėjamas kunigaikščio de la Važujeno, Prancūzijos vaikų auklėtojo nuo 1760 iki 1770 metų ir nebuvo pasiruošęs įžengti į sostą po netikėtos senelio Liudviko XV mirties 1774 metais.

Šeimyninis gyvenimas[taisyti | redaguoti kodą]

Marija Antuanetė su vaikais

Būdamas penkiolikos metų, 1770 m. gegužės 16 d. vedė keturiolikmetę Šventosios Romos Imperijos imperatoriaus Pranciškaus I ir jo žmonos Marijos Terezos dukterį Mariją Antuanetę, Austrijos erchercogaitę. Nuo pat pradžių santuoka buvusi draugiška, bet santūri. Savo laiške Liudvikui XV jis teigė „padaręs ją savo žmona“, tačiau ji likusi labai vaikiška. Baimindamasis, kad žmona jam nedarytų įtakos jo santykiuose su Šventąją Romos Imperija, dofinas su ja viešajame gyvenime elgėsi šaltokai, nors tai jam nesutrukdė jai padovanoti Mažojo Trianono rūmus 1774 metais[4]. Laikui bėgant pora (kurie buvo antros eilės pusbrolis ir pusseserė), suartėjo, ir 1778 m. gruodį jiems gimė pirmas vaikas.

Absoliutinis Prancūzijos monarchas (1774–1789)[taisyti | redaguoti kodą]

Paveldėjo sostą 1774 m., būdamas devyniolikos. Jo pečius užgulė didžiulė atsakomybė: valstybė skendėjo skolose, o visuomenėje brendo apmaudas „despotiška“ monarchija. Taip pat jautėsi visiškai nepasirengęs savo pareigoms. Bandė pelnyti pavaldinių meilę vėl legalizuodamas vietines provincijų tarybas. Ir nors niekas neabejojo Liudviko XVI teise valdyti šalį, jau nuo to laiko, kai jis tapo dofinu, buvo aišku, kad naujasis karalius nebuvo pakankamai griežtas ir ryžtingas [5]. Vis dėlto, Liudvikas turėjo patyrusį patarėją, Morepo grafą Žaną Frederiką Felipo, iš esmės už karalių priėminėjusį daugelį svarbių sprendimų iki pat 1781 metų, kada išėjo Anapilin.

Radikalios Turgo ir Malešerbė mokestinės reformos supykdė kilminguosius ir buvo užblokuotos vietinių tarybų, reikalavusių, kad karaliui būtų atimta teisė skirti naujas rinkliavas. Todėl Turgo buvo atleistas 1776 m., o Mašerbė atsistatydino tais pačiais metais; juodu pakeitė Žakas Nekeras (Jacques Necker). Nekeras rėmė Amerikos revoliuciją ir siūlė skolintis didžiules sumas iš užsienio, o ne kelti vietinius mokesčius. Kai jo vykdyta politika skausmingai žlugo, Liudvikas XVI jį atleido ir pakeitė Šarliu Aleksandru de Kalonė (Charles Alexandre de Calonne) 1783 m., skatinusio visuomenės vartojimą, kad vidinės skolos būtų „išpirktos“. Ir šiam planui žlugus, 1787 m. sušaukė Kilmingųjų tarybą, kurioje pasiūlė to paties Kalonė inicijuotą mokestinį planą. Kai tarybos nariai sužinojo įsiskolinimo dydį, jie buvo šokiruoti ir atmetė pasiūlymą. Šis įvykis paskatino pradėti galvoti, kad jis, kaip absoliutinis monarchas, nebegali suvaldyti savo bajorijos, ir puolė į depresiją.

Menkėjančios karaliaus galios fone vis garsiau pasireikšdavo reikalavimai sušaukti Generalinius luomus, nešauktus nuo pat 1614 metų; Generalinių luomų pritarimas buvo paskutinė galimybė išgelbėti mokesčių reformą, tad karalius juos sušaukė 1789 metais. Šis sušaukimas negaluojančią ekonominę ir politinę šalies situaciją tėškė į Revoliucijos upę, Trečiojo luomo atstovams pasiskelbus Nacionaliniu susirinkimu 1789 metų liepą. Liudviko bandymai jį sukontroliuoti baigėsi Teniso salės priesaika (serment du jeu de paume, birželio 20 d.) ir Tautos atstovų susirinkimu (Assemblée nationale constituante). Per kitus trejus mėnesius didžioji dalis karaliaus vykdomosios valdžios galių perleistos tautos atstovams. Liepos 14 d. įvykdytas Bastilijos šturmas masėse sukėlė radikalius mąstymo pokyčius.

Užsienio politika[taisyti | redaguoti kodą]

Paveldėjo milžiniškus teritorinius nuostolius Šiaurės Amerikoje ir Indijoje po Septynerių metų karo ir 1763 m. Paryžiaus sutarties. Vis dėlto, Prancūzija išlaikė stiprią įtaką Amerikoje ir prekybos punktus Indijoje, kas vėliau įtakojo įvairius konfliktus su Didžiąja Britanija.

Prancūzija taip pat norėjo išvyti britus iš Indijos. Tuo tikslu 1782 metais jis sudarė sąjungą su Pešvų valstybės valdovu Madhavravu II. To pasekoje generolas Biuzi (Bussy) įvedė kariuomenę į Mauricijų, ir toliau rėmė prancūzų pastangas Indijoje 1783[6]. Pjeras Andrė Suferinas tapo Hider Ali sąjungininku Antrajame Anglų-Mizurų kare prieš britų valdžią Indijoje ir 1782–1783 m. kovojo prieš Britanijos laivyną Indijos ir Ceilono pakrantėse. Liudvikas XVI taip pat surengė intervenciją į Vietnamą karinės pagalbos pretekstu. Prancūzijos – Vietnamo aljanso susitarimas pasirašytas 1787 m. kaip vienas iš Versalio sutarties punktų tarp Liudviko XVI ir Vietnamo princo Nguyen Anh.[7].[8]

Rėmė geografinių tyrimų ekspedicijas. 1785 m. Žanui Fransua Le Perusui pavedė vadovauti ekspedicijai aplink pasaulį.

Revoliucija ir konstitucinis valdymas 1789–1792 m[taisyti | redaguoti kodą]

Liudvikas XVI (Revoliucijos laikų karikaktūra)

1789 m. spalio 5 d. Paryžiaus moterų minia įkalbėjo revoliucionierius patraukti į Versalio rūmus, kuriuose gyveno karališkoji šeima. Naktį jie pateko į rūmus ir pasikėsino į karalienę Mariją Antuanetę, kurios lengvabūdiškas gyvenimo būdas prastuomenei buvo tapęs Senojo režimo simboliu. Įtampai sušvelnėjus karališkoji šeima buvo perkelta į Paryžiaus Tiuirli rūmus. Tokio iškeldinimo priežastis buvo noras laikyti karalių arčiau liaudies, kad būtų galima jį lengviau stebėti.

Po perkėlimo išlaikė nežymų populiarumą, pritardamas daugeliui socialinių, politinių ir ekonominių revoliucionierių reformų. Šiandien yra laikoma, kad Liudvikas po perkėlimo į Tiuirli puolė į klinikinę depresiją, kuri dar labiau sustiprino jo neveiksnumą. Vyrui pasinėrus į visišką neryžtingumą, karališkosios šeimos vardu sprendimus teko priimdinėti nepopuliariajai karalienei.

Revoliuciniai liaudies valdžios, tapusios vėlesnių amžių demokratijos kertiniu pamatu, principai, žymėjo lemiamą lūžį Prancūzijos valdymo sistemoje: atsisakyta absoliutizmo, įsirėžusio į šalies valdymo tradicijas. To pasekoje kilo daugelio provincijos gyventojų ir visų be išimties Prancūzijos kaimyninių valstybių vyriausybių pasipriešinimas revoliucijai. Šiai vis labiau radikalėjant, tapus sunkiau kontroliuoti mases, kai kurie jos vadovai pradėjo iš naujo svarstyti revoliucijos naudą. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Onorė Mirabo (Honoré Mirabeau) slapta su monarchija kūrė planus atstatyti jos galią konstitucijos pagalba.

Tačiau Mirabo staiga mirus, o karaliui ir toliau stokojant ryžto, derybos tarp karališkosios šeimos ir nuosaikiųjų politikų atsidūrė aklavietėje. Viena vertus, Liudvikas nebuvo toks radikalus kaip jo broliai, kurių savo laiškuose jis prašė nerengti kontrrevoliucijos. Kita vertus, jis naujos vyriausybės buvo paliktas nuošalyje dėl šios negatyvaus požiūrio į jį patį, kaip karalių, ir jo šeimą. Jam buvo įgrisę kalėti Tiuirli, bei tai, kad kareiviai visaip žemindavo karalienę, stebėdavo ją miegančią, taip pat todėl, kad naujasis režimas draudė karaliui pačiam pasirinkti nuodėmklausius ir vertė nuodėmes išsakyti tik specialiai paskirtiems, kurie buvo netgi ne dvasininkai, o valstybės pareigūnai.

Karališkosios šeimos grąžinimas į Paryžių 1791 m. birželio 25 d.
Tiuirli rūmų šturmas

1791 m. birželio 21 d. jis su šeima pabandė pabėgti iš Paryžiaus į Prancūzijos šiaurėje buvusią rojalistų tvirtovę Monmedi[9], tačiau planas žlugo ir karalius buvo areštuotas Varennes-en-Argonne vietovėje, nes vietinis pašto viršininkas Jean-Baptiste Drouet atpažino valdovą iš jo atvaizdo, iškalto ant auksinės ekiu monetos. Karališkoji šeima birželio 25 d. grąžinta į Paryžių. Visuomenės akyse jie buvo išdavikai, jiems paskirtas griežtas namų areštas Tiuirli pilyje.

Kiti Europos monarchai sunerimę stebėjo įvykius Prancūzijoje ir svarstė, ar nereikėtų surengti intervencijos ir padėti Liudvikui XVI, ar pasinaudoti politinio chaoso privalumais. Svarbiausią rolę užėmė Šventosios Romos imperijos imperatorius Leopoldas II, Marijos Antuanetės brolis. Iš pradžių į įvykius Prancūzijoje jis kreipė menką dėmesį, tačiau padėčiai vis labiau komplikuojantis, vis labiau nerimavo. Vis dėlto jis norėjo išvengti karo galimybės.

Rugpjūčio 27 d. Liudvikas ir Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II, pasikonsultavę su iš Prancūzijos emigravusiais didikais, paskelbė Pilnico deklaraciją, kurioje teigė, kad Europos monarchai remia karališkosios šeimos gerovę ir nurodė keletą, tačiau labai griežtų pasėkmių, kurias sukeltų koks nors su jais susijęs nelaimingas atsitikimas. Nors deklaracija turėjo tik išreikšti monarchų susirūpinimą reikalais Prancūzijoje, vietiniai revoliucijos vadai palaikė ją atvira grėsme šalies suverenitetui.

Be to, ideologinė Prancūzijos priešprieša su likusia Europa ir Austrijos teritorinės pretenzijos Elzase bei Tautos atstovų susirinkimo narių nerimas dėl agitacinės emigrantų veiklos Austrijos Nyderlanduose bei vokiečių valstybėse, dar labiau audrino padėtį.

Galiausiai Įstatymų leidimo susirinkimas, pritariant Liudvikui XVI, paskelbė karą Šventajai Romos Imperijai 1792 m. balandžio 20 d., kai Šarlis Fransua Domorė (Charles François Dumouriez) jos atžvilgiu išsakė daug nusiskundimų. Domorė parengė greitos invazijos į Austrijos Nyderlandus planą ir tikėjosi, kad vietiniai sukils prieš austrų valdžią. Tačiau revoliucija sutrikdė armiją, kareiviai pasidavė prieš patį pirmą mūšį, masiškai dezertyravo, vienu atveju netgi nužudė savo generolą.

Kol revoliucinė valdžia strimgalviais rinko naujas pajėgas ir reorganizavo armiją, Brunsviko kunigaikščio Karlo Vilhelmo Ferdinando daugiausia prūsiška armija susirinko prie Reino. Liepą prasidėjo invazija, ir prūsų armija užėme Verdeno ir Longvi tvirtoves. Karlas Ferdinandas pasirašė vadinamąjį Brunsviko manifestą, parengtą emigravusio karaliaus pusbrolio, kuriame buvo išreikšta ketinimas atkurt senąją santvarka prūsų ir austrų pagalba ir grąžinti visą valdžią karaliui, o jo priešininkus nubausti mirties bausme.

Priešingai, nei tikėtasi, manifestas ne sustiprino karaliaus pozicijas, o dar labiau nuteikė prieš jį mases. Manifestas suprastas kaip karaliaus derybų su užsienio valdovais rezultatas ir savo Tėvynės išdavystė. Liaudies pykčio taurė persipildė rugpjūčio 10 d. Tądien grupė paryžiečių, remiamų naijos miesto valdžios, apsupo Tiuirli rūmus, karališkajai šeimai prieglobstį turėjo surasti Įstatymų leidimo susirinkimas.

Areštas ir egzekucija[taisyti | redaguoti kodą]

Rugpjūčio 13 d. įkalintas Templė tvirtovėje, o rugsėjo 21 dieną Nacionalinis susirinkimas panaikino monarchiją ir paskelbė respubliką.

Žirondistai norėjo laikyti Liudviką suimtą kaip įkaitą ir geresnės ateities garantą, tuo tarpu radikaliosios grupuotės reikalavo neatidėliotinos egzekucijos. Kadangi Susirinkimo nariai neturėjo teisės pasmerkti karalių myriop, buvo nuspręsta jį teisti Konvento akivaizdoje.

Gruodžio 11 pristatytas į Konventą, kur išgirdo puokštę kaltinimų aukščiausio laipsnio tėvynės išdavyste. Gruodžio 26 d. jo advokatas Raymond de Sèze pateikė konventui Liudviko atsakymus į kaltinimus.

Iš 721 nario susidėjęs konventas 1793 m. sausio 15 d. nubalsavo, kad Liudvikas kaltas: 693 už ir nė vienas prieš. Kitą dieną buvo paskelbtas vardinis balsavimas, turėjęs nuspręsti karaliaus tolimesnį likimą. 288 deputatai balsavo prieš mirties bausmę ir siūlė kitokias bausmes, kaip kad įkalinimą ar tremtį, 72 deputatai pritarė mirties bausmei, bet siūlė ją atidėti, o 361 deputatas pasisakė už greitą egzekuciją.

Kitą dieną prašymas atidėti mirties bausmę balsavimu buvo atmestas: 310 deputatų pasisakė už pasigailėjimą, likę 380 – už mirties bausmės neatidėliotiną įvykdymą. Sprendimas buvo paskutinis ir lemiamas. 1793 m. sausio 21 d., pirmadienį, pilietis Liudvikas Kapetas, netekęs visų titulų ir ordinų, buvo giljotinuotas džiūgaujančios minios akivaizdoje, šiandieninėje Konkordo aikštėje (Place de la Concorde). Egzekutorius Šarlis Henrikas Šansonas paliudijo, kad buvęs karalius drąsiai pasitikęs lemtį.[10]

Kai buvo pristatytas prie ešafoto, jis elgėsi oriai ir paklusniai. Jis pasakė kalbą, kurioje pakartotinai pareiškė esąs nekaltas, ir atleidžiąs savo mirties kaltininkams. Liudvikas pareiškė norįs mirti ir meldžiąs Dievo, kad Prancūzija išvengtų tokio jo likimo. Antonas Žozefas Santeras, Nacionalinės Gvardijos generolas, jam neleido baigti kalbos, liepęs paskelbti būgno signalą. Tuojau po to, buvusiam karaliui nukirsta galva.

Liudviko XVI egzekucija

Egzekucijos liudijimuose yra teigiama, kad giljotinos ašmenys buvo nepakankamai išaštrinti, todėl vienu kirčiu galvos nukirsti nepavyko. Kituose yra liudijama, kad po pirmojo kirčio karalius iš skausmo surikęs, tačiau tai mažai tikėtina, nes jam jau buvo perkirsta gerklė. Visgi yra patvirtinta, kad Liudviko kraujui ištiškus ant žemės, minia strimgalviais lėkė norėdama jį sugerti savo nosinaitėmis.[11]

Palikimas[taisyti | redaguoti kodą]

Luisvilis Kentukio valstijoje yra pavadintas Liudviko XVI vardu. 1780 m. Virdžinijos Generalinė Asamblėja suteikė vietovei vardą karaliaus, kurio pulkai padėjo amerikiečiams nepriklausomybės kare. Asamblėja jį laikė kilniu žmogumi, nors kitų valstijų leidžiamieji susirinkimai tam prieštaravo.

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Liudvikas XVI (Louis XVI). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 508 psl.
  2. Pouvait-on réformer la monarchie?
  3. Lever, Évelyne, Louis XVI, Librairie Arthème Fayard, Paris, 1985
  4. Fraser, Antonia, Marie Antoinette, pp.100-102
  5. Andress, David, (2005) The Terror, pp.13
  6. The influence of sea power upon history, 1660–1783 by Alfred Thayer Mahan p.461 [1]
  7. The History Project, University of California
  8. Britain as a military power, 1688–1815 by Jeremy Black, p
  9. http://www.brad.ac.uk/admin/pr/february2003/french.php
  10. Alberge, Dalya. What the King said to the executioner…, The Times, 8 April 2006. Accessed 26 June 2008.
  11. Andress, David, The Terror, 2005, p. 147.
Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.