Vaterlo mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vaterlo mūšis
Battle of Waterloo - Robinson.jpg
„Vaterlo mūšis“. Maždaug 1820 m.paveikslas
Data: 1815 m. birželio 18 d.
Vieta: prie Vaterlo, netoli Briuselio
Rezultatas: Napoleono pralaimėjimas
Kariuomenių judėjimas Vaterlo kampanijoje
Kariuomenių išsdėstymas ir judėjimas Vaterlo mūšyje

Vaterlo mūšis – vienas didžiausių XIX a. mūšių, įvykusių tarp Napoleono Bonaparto ir sąjungininkų kariuomenių.

1815 m. kovo 1 d. Napoleonas paliko savo tremties vietą – Elbos salą ir išsilaipino Prancūzijoje, ten subūręs sau ištikimų karių armiją perėmė šalies valdžią. Tuo metu sąjungininkai, pamiršę visus vyravusius tarpusavio nesutarimus, sukūrė Septintąją antiprancūzišką koaliciją.

Napoleonas į sąjungininkų koaliciją atsakė įsiveržimu į Belgiją. Šioje šalyje jo kariuomenę pasitiko anglai ir prūsai.

1815 m. birželio 18 d. prie Vaterlo, netoli Briuselio įvyko lemiamas mūšis. Anglų kariuomenė vadovaujama A. Velingtono, sugebėjo atlaikyti prancūzų armijos puolimą, o laiku į mūšio lauką atskubėjusi Prūsijos kariuomenė nulėmė visą mūšio eigą. Napoleonas pralaimėjo. Jo antrasis viešpatavimas, trukęs šimtą dienų baigėsi. Pats Napoleonas, pasidavęs britams, jų buvo ištremtas į Šv. Elenos salą Atlanto vandenyne.

Padėtis prieš mūšį[taisyti | redaguoti kodą]

Dvi dienos prieš mūšį Napoleonas įveikė prūsus mūšyje prie Linji kaimo. Tačiau jo maršalui Nėjui nepavyko išlaikyti Kvatro-Braso kryžkelės. Kitą rytą Velingtonas su britų ir olandų kariuomene pasitraukė į šiaurę link Briuselio. Prūsai irgi atsitraukė mėgindami susisiekti su sąjungininkais. Napoleonas prisidėjo prie Nėjaus ir su didžiąja kariuomenės dalimi vijosi Velingtoną, liepęs maršalui Emanueliui de Grouchui sekti prūsus ir neleisti jiems prisijungti prie Velingtono kariuomenės. Birželio 18 d. Velingtonas užėmė gynybinę poziciją palei kalvagūbrį į pietus nuo Vaterlo kaimo. Jis tai pat įsitvirtino Hougonto pilyje dešinėje ir La Heje Sen sodyboje centre.

Mūšio eiga[taisyti | redaguoti kodą]

Prancūzai buvo numatę pulti auštant, tačiau po smarkios liūties laukė, kol išdžius žemė. Prancūzijos artilerija pradėjo šaudyti iškart po vidurdienio. Velingtono pajėgos daug laiko praleido gulomis, kad išvengtų patrankų šūvių. Po valandos keturios prancūzų kolonos išžygiavo prieš centrą smarkiai apšaudomos artilerijos. Jas sustabdė muškietų salvės ir nubloškė kavalerija. Tada prūsų kariuomenė pasirodė dešiniajame prancūzų sparne. Bliucheris paliko ariergardą, kad susidorotų su jį persekiojusiais prancūzų būriais ir įsitraukė į mūšį. Tuo tarpu prancūzų kavalerija puolanti britų rikiuotes buvo atremta. Prancūzams beveik pavyko pakreipti mūšį jiems naudinga linkme užimdami La Heje Sen, tačiau kai Nėjus paprašė rezervų, kad būtų galima pasinaudoti šia sėkme, Napoleonas, tuo metu kovęsis su prūsais atsakė, kad jų nėra. Apie 19 valandą Napoleonas įsakė Imperatoriškajai gvardijai žygiuoti prieš Velingtono pėstininkus. Kariams teko patirti vieną kulkų papliūpą po kitos, gvardija nusilpo bei palūžo. Galiausiai prancūzai puolė bėgti, o prūsų kavalerija juos vijosi. Tai buvo, kaip vėliau prasitarė Velingtonas, „akivaizdžiausias bėgimas, kokį tik teko kada nors gyvenime matyti“.


Commons-logo.svg Vikiteka: Vaterlo mūšis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka