Šančiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Apie kaimą Kauno rajone žr. Šančiai (kaimas)
Portal.svg
Šančiai
Šančiai.JPG
Žemieji Šančiai žvelgiant nuo Napoleono kalno

Šančiai
Koordinatės 54°52′01″N 23°56′31″E / 54.867°N 23.942°E / 54.867; 23.942 (Šančiai)Koordinatės: 54°52′01″N 23°56′31″E / 54.867°N 23.942°E / 54.867; 23.942 (Šančiai)
Apskritis Kauno apskrities vėliava Kauno apskritis
Savivaldybė Kauno miesto savivaldybė
Seniūnija Šančių seniūnija
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Šánčiai

Šančiai – Kauno miesto dalis į pietryčius nuo geležinkelio stoties, dešiniajame Nemuno krante. Šančių seniūnija. Šančių šiaurės rytinė dalis, esanti aukštutinėje Nemuno terasoje, vadinama Aukštaisiais Šančiais, o pietinė dalis, esanti žemutinėje terasoje – Žemaisiais Šančiais.

Pietryčiuose Panemunės tiltu Šančiai susisiekia su Panemunės seniūnija, šiaurės vakaruose Čiurlionio tiltu – su Freda. Šančiuose yra Aukštųjų Šančių piliakalnis, Kauno geležinkelio stotis ir tunelis, Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, Karių kapinės (1883 m.), Kauno apskrities ligoninė ir poliklinika, Lietuvos energetikos institutas, Architektūros ir statybos institutas, Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų ir Informatikos fakultetai, biblioteka (nuo 1923 m.).

Aukštųjų Šančių karių kapinėse palaidoti Lituanicos lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, lakūnas-kosmonautas Rimantas Antanas Stankevičius.

Turinys

Istorija[taisyti]

Šančių bažnyčia

Archeologiniai radiniai Šančiuose siekia XV a., XVIII a. pabaigoje minimas Šančių dvaras.

Šančių pavadinimas nėra senas – jam apie 200 metų. Iki Napoleono karų (1812 m.) tarp Panemunės ir Kauno, t. y. dabartinių Šančių vietoje buvę du kaimai: Pašilė ir Baibokai. XIX a. pradžioje jie abu priklausė jėzuitams. 1812 m. vasarą prancūzai kėlėsi per Nemuną ties dabartiniais Šančiais: persikėlę pastatė čia įtvirtinimus, kuriuos ir pavadino savu žodžiu (plg. pranc. chantier – „statinys“, vok. Schanze – „apkasas, pylimas“).[2] Ilgainiui Šančiai ėmė pateisinti savo karišką vardą – 1886–1896 m. pastatytas Kauno tvirtovės kareivinių kompleksas (nuo 2005 m. rekonstruojamas į gyvenamuosius namus). Didžiausia gatvė, jungianti Žemuosius ir Aukštuosius Šančius, yra Prancūzų gatvė, nes šiuo keliu prancūzų kariuomenė keliavo į Vilnių. Šios gatvės vienoje ir kitoje pusėse, užlipus ant kalno, buvo dvi karčiams tai yra Dangus ir Pragaras, kuriose mėgdavo lankytis, tuo metu Kaune dirbęs ir gyvenęs Adomas Mickevičius. Tarpukario Lietuvoje Aukštujų Šančių Prancūzų ir Vyšniavos gatvių sankryžoje, kunigo Rapolo Pūkio iniciatyva, buvo pastatyta medinė Aušros Vartų Švč Dievo Motinos bažnyčia, kurią 1949 m sovietų valdžia uždarė ir bažnyčioje po mišių, suėmė ten dirbusį kunigą kleboną Joną Burneiką, kuris 1956 m mirė tremtyje Irkutsko srityje. Uždarius bažnyčią, joje buvo apgyvendinti rusakalbiai, vėliau buvo įrengtas druskos sandėlys, o šešto dešimtmečio pabaigoje buvusi bažnyčia buvo paversta Kultūros namais, kuriuos vėliau nugriovus, pastatytas gyvenamasis devynių aukštų namas. Šančiai išsiplėtė XIX a. viduryje, 1843 m. Kaunui tapus gubernijos centru ir nutiesus Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaką į Virbalį. Kaip ir Petrašiūnai bei Vilijampolė, Šančiai carinės Rusijos laikais buvo pramoninis Kauno priemiestis, apgyvendintas gretima esančių fabrikų ir dirbtuvių darbininkais. Apie 1862 m. čia įsikūrė geležinkelio remonto dirbtuvės, 1869 m. pastatytas kaulų malimo fabrikas, 1875 m. – ratų tepalo įmonė, 1879 m. – vinių ir geležies dirbinių fabrikas „Vestfalija“ (vokiečių Šmitų metalo ir mašinų fabrikas), 1880 m. – baldų gamykla. 1889 m. gyveno apie 2000, 1897 m. – 12,9 tūkst. gyventojų.[3]

Tarpukario laikotarpiu Šančiai – didžiausias ir vienas sparčiausiai besiplečiančių Kauno priemiesčių. Čia susitelkė didžioji dalis senųjų ir naujai atidarytų pramonės įmonių – aliejaus ir muilo fabrikas „Ringuva“ (1920 m.), „Drobės“ gelumbės fabrikas (1922 m.), kojinių fabrikas „Cotton“ (1925 m.), saldainių ir šokolado fabrikas „Tilka“ (1929 m.), acetileno-deguonies dirbtuvės LIET-AGA (1934 m.), alaus bravoras, keli malūnai ir kt.

Paminklas [4] pirmiesiems Lietuvos olimpiečiams atminti Žemuosiuose Šančiuose (atidengtas 2008 m.)

Dalis Šančių žemių priklausė dvarininkui Sergejui Fanstiliui. Jis nuomojo ir pardavinėjo įvairaus dydžio sklypus, kuriuose buvo statomi namai.[5] 1919 m. prie Kauno prijungti Žemieji Šančiai, 1931 m. (ar 1932 m.) – Aukštieji Šančiai. 1923 m. Žemuosiuose Šančiuose buvo 15 200, Aukštuosiuose – 693, 1940 m. abiejuose – apie 23 000 gyventojų. 1933 m. Nemuno pakrantėje rastas Šančių lobis. 1938 m. atidaryta viena moderniausių gimnazijų Lietuvoje – Kauno 6-oji gimnazija. Žemuose Šančiuose tarpukaryje veikė du kino teatrai, tai Lyra ir Saturnas. 1930 m., Vytauto Didžiojo metais, buvo kilęs sumanymas Šančius pavadinti Vytautogala.[6]

1941 m. birželio mėn. Šančiuose vyko aršios sukilėlių kovos su besitraukiančia Raudonąja armija. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę iš Šančių išsikėlė Sovietinės armijos daliniai.

Žymūs žmonės[taisyti]

Iš Šančių kilę daug žymių Lietuvoje žmonių:

Literatūra[taisyti]

  • Šančių praeities takais: prisiminimai (sud. Jurgis Vanagas). – Kaunas: Arx Baltica, 2008. – 272 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-39-033-6

Šaltiniai[taisyti]

  1. ↑ Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
  2. ↑ Alvydas Butkus. Kai kurių Kauno vietovardžių kilmė / Kauno istorijos metraštis. T. 2. – Kaunas: VDU leidykla, 2000. – 150 psl. – ISBN 9986-501-46-6
  3. ↑ Šančiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 156 psl.
  4. ↑ http://www.15min.lt/naujiena/miestas/kaunas/atidengtas-paminklinis-akmuo-olimpieciams-42-7479
  5. ↑ Arūnas Dambrauskas. Bevardžiame vienišo žvejo kape – Šančių ir Petrašiūnų paslaptys // Laikinoji sostinė, 2008 m. balandžio 12 d. [1]
  6. ↑ Rezoliucija // Lietuvos aidas, 1930-02-24, Nr. 45 (826). – 2 psl.

Nuorodos[taisyti]

Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Šančiai&oldid=4450522"