Krymas

Kitos reikšmės – Krymas (reikšmės).

Krymo pusiasalio palydovinė nuotrauka

Krymo pietinis krantas Jaltos apylinkėse

Čufut Kalė masyvas Krymo kalnuose

Krymas (krym. Къырым, sen. gr. Κιμμερία/Ταυρική, rus. Крым, ukr. Крим) – pusiasalis ir istorinis regionas rytų Europoje, iš šiaurės pusės išsišauna į Juodąją jūrą. Teritoriją nuo 2014 m. faktiškai valdo Rusija (Krymo Respublika ir autonominis Sevastopolio miestas), nors juridiškai jis tebėra laikomas Ukrainos teritorija (Krymo autonominė respublika).

Geografija

Pusiasalis užima ~27 tūkst. km² plotą ir skiria Azovo jūrą nuo Juodosios. Šiaurėje Perekopo sąsmauka (plotis apie 8 km) jungiasi su žemynu. Rytuose Kerčės sąsiauris skiria nuo Tamano pusiasalio, šiaurės vakaruose Karkinito įlanka skiria nuo žemyno. Šiauriniai ir šiaurės rytiniai krantai žemi, klampūs, daug seklių įlankų – lagūnų (Sivašas); nuo Azovo jūros jas skiria Arabato nerija, su jūra jungia Heničesko sąsiauris. Pietrytiniame krante yra Juodosios jūros Feodosijos įlanka, pietvakariniame krante – Kalamito įlanka, šiaurės vakariniame krante – Karkinito įlanka.

Pietinę pusiasalio dalį užima Krymo kalnai, stačiais šlaitais besileidžiantys jūron. Aukščiausia vieta 1545 m (Roman Košo kalnas). Kalnai pasižymi karstinių, erozinių formų gausa – urvai (pvz., Kijik Koba, Marmurinis urvas, Raudonieji urvai), tarpekliai (Didysis Krymo kanjonas), kriokliai (Učan Su ir kt.), atlikuonys, uolų bokštai ir kt. Yra vulkaninių intruzijų (Ajudagas, Karadagas). Šiaurinėje pusėje plyti lygumos. Upės, ištekančios iš kalnų, lygumose dažnai išdžiūsta, ar stokoja vandens (didesnės – Salhiras, Alma, Kača, Belbekas), ežerai druskingi, pakrantėje – limaniniai. Iškastas Šiaurės Krymo kanalas.

Šiaurinėse lygumose būdingi dirbami juodžemio laukai (suartos stepės), kalnuose auga lapuočių ir mišrūs miškai (bukai, ąžuolai, skroblai, pušys), krūmynai, plyti kalnų pievos, o pietiniam pusiasalio krantui būdinga Viduržemio jūros tipo subtropinė augalija (lauramedžiai, kiparisai ir kt.), vaismedžių sodai, vynuogynai. Įsteigtas Krymo nacionalinis parkas.

Kryme klimatas vidutinių platumų žemyninis (šiaurėje) ir mediteraninis (pietiniame krante). Kritulių nuo 300–500 mm pietuose iki 500–700 mm rytuose ir 1000–1200 mm kalnų vakariniuose šlaituose; daugiausia žiemą. Sausio vidutinė temperatūra šiaurėje 1–2 °C, pietrytinėje pakrantėje 4 °C; liepos vidutinė temperatūra 24 °C (visame Kryme).

Istorija

Pietinėje pakrantėje XIII–XV a. buvo įsikurusios italų prekybinės kolonijos

Bachčisarajaus rūmai

Krymas per savo istoriją buvo ne kartą užkariautas ir valdytas įvairių tautų ir valstybių. Ankstyvojoje istorijoje jį valdė graikai, gotai, hunai, Volgos bulgarai, chazarai, Kijevo Rusia, Bizantija, kipčiakai, Osmanai, Aukso Orda ir mongolai. XIII a. dalį Krymo valdė Venecija ir Genuja, po jų čia gyvavo Krymo chanatas, kuris atiteko Osmanų imperijai. Rusija Krymą valdė nuo XVIII iki XX a. Antrojo pasaulinio karo metu buvo užimtas vokiečių.

Ankstyvoji istorija

I tūkstantmetyje pr. m. e. Kryme gyveno taurų ir skitų gentys. VI–V a. pr. m. e. graikai čia įkūrė savo kolonijas. Pagal jų pavadinimą Kalnų Krymą graikai vadino Taurija arba Tauride (Ταυρίς, Ταυρίδα). V a. pr. m. e. Kerčės rajone susidarė Bosforo valstybė, III a. pr. m. e. Stepių Kryme – Skitų valstybė. Prieš pat erų sandūrą dalį pusiasalio užgrobė Roma. III–IV a. į Krymą veržėsi gotai, hunai ir kitos gentys, Bosforo ir Skitų valstybės žlugo. Nuo IV–V a. pusiasalis pateko Bizantijos įtakos sferon, čia formavosi įvairios nedidelės valstybėlės, iš kurių stambiausia – Teodoro kunigaikštystė (XIII–XV a.). Krymo rytinė dalis nuo X a. priklausė Kijevo Rusiai. Tuo metu Kryme gyveno skitų, taurų, gotų, sarmatų, alanų, chazarų, pečenegų palikuonys, pakrantėse – dar ir slavai bei graikai. XIII a. įsiveržė mongolai-totoriai, susiformavo Aukso Ordos vasalinė valstybė. XIII–XV a. Kryme buvo Genujos pirklių prekyviečių.

Krymo chanatas

1443 m., žlugus Aukso Ordai, įsikūrė Krymo chanatas, nuo 1475 m. Turkijos vasalas.

Rusijos imperija

1783 m. Krymas pateko Rusijos valdžion. Krymo karo metu 1853–1856 m. čia vyko pagrindiniai mūšiai. Rusija triuškinamai pralaimėjo karą prieš jungtines osmanų, britų, prancūzų ir sardiniečių pajėgas. Rusija turėjo visiškai neutralizuoti savo laivyną Juodojoje Jūroje ir atiduoti Valakiją ir Moldaviją Osmanų kontrolei.

Tarybų Sąjunga

1921 m. spalio 10 d. įkurta Krymo autonominė respublika Rusijos sudėtyje. 1945 m. birželio 30 d. autonomija panaikinta, Krymas tapo sritimi, o 1954 m. vasario 19 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku perduotas (pasirašė Klimentas Vorošilovas, perdavė Georgijus Malenkovas) Ukrainos TSR (Rusijos ir Ukrainos tautų draugystės vardan, pažymint 300-ąsias Perejaslavo sutarties tarp Ukrainos kazokų ir Rusijos metines). Ukrainai buvo iškeltas uždavinys sausringą, be žemės ūkio, pramonės ir infrastruktūros sritį per kuo trumpesnį laiką industrializuoti ir pritaikyti Sovietų Sąjungos piliečių poilsiui. 1944 metais, J. Stalino teroro metu iš Krymo į Vidurio Aziją buvo ištremta daug totorių. Antrojo pasaulinio karo metu čia vyko daug įnirtingų mūšių. 1991 m. vasario 12 d. įkurta Krymo autonominė respublika.

2014 m. Krymo krizė

Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas 2014 metų kovo mėnesį, po V. Janukovičiaus nušalinimo, įvedė į Krymo teritoriją Rusijos karius. Kovo 16 dieną vykęs tarptautinės bendruomenės nepripažįstamas referendumas parodė, kad už Krymo prijungimą prie Rusijos Federacijos pasisako 96,77 proc. Krymo balsavusiųjų. Po to įvyko Rusijos Krymo aneksija.

Kovo 21 d. Rusijos prezidentas pasirašė įstatymą, įteisinantį Krymą Rusijos sudėtyje. Kovo 24 d. Krymo vėliava buvo pridėta prie Rusijos regionų vėliavų šalies parlamente. Dar po penkių dienų Krymo laikas buvo pasuktas valanda į priekį, sulyginant jį su Maskvos laiku. Birželio 1 d. Krymas oficialiai pradėjo naudoti Rusijos rublį kaip nacionalinę valiutą.

Kalnų pilaitė „Kregždės Lizdas“

Gyventojai

2014 m. Kryme gyveno 2,284 mln. gyventojų. Iš jų 67,9 % buvo rusai, 15,7 % – ukrainiečiai, 10,6 % – Krymo totoriai, 1,0 % – gudai, 0,5 % – armėnai. 2011 m. 77 % savo gimtąją kalbą nurodė rusų, 11,4 % – Krymo totorių, 10,1 % – ukrainiečių.

2013 m. 58 % Krymo gyventojų buvo stačiatikiai, 15 % – musulmonai. Po 2014 m. aneksijos, Krymo parapijos priskirtos Maskvos patriarchatui.

Didžiausi Krymo miestai: Simferopolis, Sevastopolis, Kerčė, Jalta, Feodosija, Eupatorija, Džankojus, Alušta.

Ekonomika

Verčiamasi mašinų ir metalo apdirbimo, chemijos, maisto pramone, žvejyba, žemės ūkiu (ypač sodine žemdirbyste – auginami vaismedžiai, tabakas, daržovės, vynuogės; taip pienine gyvulininkyste, paukštininkyste). Kasama valgomoji druska, klintis, porfyras.

Krymas yra svarbi turistinė sritis. Pietiniame Krymo krante gausu kurortų, sanatorijų, vilų (Jalta, Alušta, Hurzufas, Artekas ir kt.), turtingas architektūros paveldas (XIX–XX a. rusų dvarininkų rūmai „Kregždės Lizdas“, Livadijos rūmai, Voroncovo rūmai; totorių paveldas – Bachčisarajaus rūmai ir kt.; senasis graikų, venecijiečių ir kt. tautų palikimas – Taurijos Chersonesas, Kul Oba, Feodosijos Kafos tvirtovė ir kt.).