Jalta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Jalta
Ялта
   Gerb Yalty.jpg      Flag of Yalta.svg   
Yalta.jpg
Jalta nuo jūros

Jalta
44°29′0″ š. pl. 34°09′0″ r. ilg. / 44.48333°š. pl. 34.15000°r. ilg. / 44.48333; 34.15000 (Jalta)Koordinatės: 44°29′0″ š. pl. 34°09′0″ r. ilg. / 44.48333°š. pl. 34.15000°r. ilg. / 44.48333; 34.15000 (Jalta)
Laiko juosta: (UTC+0)
Respublika Krymas Krymas
de jure Ukrainos vėliava Ukraina
de facto Rusijos vėliava Rusija
Įkūrimo data XII a.
Gyventojų (2012) 78 040
Plotas 17,37 km²
Tankumas (2012) 4 493 žm./km²
Altitudė 54 m
Commons-logo.svg Vikiteka JaltaVikiteka

Jalta (ukr. ir rus. Ялта, krym. Yalta) – miestas pietinėje Krymo autonominės respublikos dalyje. Kurortas Juodosios jūros pakrantėje. Miestą kerta Bystros upė, aplink kurią yra išsidėstęs miesto centras. 79,8 tūkst. gyventojų (2006).

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Klimatas šiltas, sausas, subtropinis. Vidutinė metų temperatūra 14°С, vasario – 2°С, liepos – 25°С. Dienų su krituliais kiekis per metus – 85.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jaltą XVIII a.Turkijos užkariavo Rusija. Netoli vieno iš gražiausių kurortų prie Juodosios jūros savo vasaros rezidenciją buvo įkūręs imperatorius Aleksandras II (Livadijoje).

1945 m. vasario 4-11 d. imperatoriaus rūmuose Livadijoje vyko Jaltos konferencija, vienas iš svarbiausių J. Stalino, T. Ruzvelto ir V. Čerčilio susitikimų, kuriame buvo sprendžiama tarptautinė tvarka po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Europa buvo padalinta į įtakos sferas, susitarta dėl okupuotos Vokietijos administravimo ir Jungtinių Tautų įkūrimo.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal 2000-ųjų metų duomenis savivaldybėje gyveno 80,5tūkst gyventojų. Iš jų: 68,3 % – rusai, 25,7 % – ukrainiečiai, 0,8 % – žydai, 0,1 % – Krymo totoriai.

Lietuviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia

Pavieniai asmenys iš Lietuvos Jaltoje gydėsi nuo XIX a. pab., tai Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Vincas Kudirka, Povilas Višinskis, Juozas Gurauskis, Juozas Gruodis; gydytoju dirbo Grigorijus Blochas, vaistininku - Stanislovas Jurevičius. 1913 m. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios klebonu buvo paskirtas kun. Motiejus Gudaitis, pats Jaltoje ieškojęs tinkamo savo sveikatai klimato.[1] Pirmojp pasaulinio karo metais mieste veikė lietuvių karo pabėgėlių džiovininkų sanatorija,[2] kurioje dirbo Jokūbas Mikelėnas, Adomas Sketeris, Vanda Didžiulytė-Mickevičienė, Liudvika Didžiulienė; gydėsi keli šimtai karo pabėgelių iš Lietuvos. Susikūrė vietos lietuvių draugija. Pokaryje dauguma tautiečių grįžo į tėvynę, 1927 m. vienintelė katalikų bažnyčia buvo uždaryta. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jaltiečiai dalyvauja Krymo M. K. Čiurlionio lietuvų kultūros draugijos veikloje.[3]

Turizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įžymybės:

  • Aleksandro Nevskio Laura – vienuolynas ir katedra,
  • Antono Čechovo namas-muziejus.
  • Kregždės Lizdas

Savivaldybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jaltos savivaldybės žemėlapis

Jaltos miesto savivaldybei (taryba; ukr. Ялтинська міськрада) priklauso 2 miestai, 21 miesto tipo gyvenvietė, 9 kaimo tipo gyvenvitės.

Miestų partnerystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jalta yra užmezgusi partnerystės ryšius su šiais miestais:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]