Krymo kalnai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Krymo kalnai
Krymo kalnai
Krymo kalnai
Žemynas Europa
Šalys Flag of Ukraine.svg Ukraina
Aukščiausias taškas Roman Košas, 1545 m
Susidarymo periodas Kreida

Krymo kalnai (ukr. Кримскі Гори) – kalnai Ukrainos pietuose, užimantys pietinę ir pietrytinę Krymo pusiasalio dalį.

Kalnų sistemą sudaro trys kalnagūbriai ar gūbrių, besitęsiantys nuo Ajos iškyšulio netoli Balaklavos vakaruose iki Šv. Iljos iškyšulio prie Feodosijos rytuose. Kalnų ilgis apie 160 km, plotis apie 50 km. Vakaruose kalnai ribojasi su Juodąja jūra, o rytuose pereina į stepę. Išorinį kalnagūbrį sudaro kuestų juosta, tolygiai aukštėjanti iki 350 metrų virš jūros lygio. Vidinis kalnagūbris pasiekia 750 m aukštį. Aukščiausias pagrindinis kalnagūbris tęsiasi palei Juodąją jūrą. Aukščiausia viršukalnė jame – Roman Košas (1545 m), esantis Babugan Jailoje.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Krymo kalnai sudaryti iš trijų paralelinių kalnagūbrių, besitęsiančių iš šiaurės rytų į pietvakarius, juos skersai kerta du slėniai. Visų kalnagūbrių šlaitai vienodai orientuoti – iš šiaurės jie nuolaidūs, o iš pietų – statūs. Įvertinus kalnų amžių, pirmojo kalnagūbrio pradžią reikėtų laikyti Fiolento iškyšulį, nes jame tokios pat uolienos, kurios sudaro pirmąjį kalnagūbrį. Išorinio kalnagūbrio aukštis nuo 149 m iki 350 m, jis tęsiasi iki Senojo Krymo miesto. Vidinis kalnagūbris prasideda netoli Sevastopolio (Sapuno kalnas) ir baigiasi taip pat prie Senojo Krymo miesto. Šio kalnagūbrio aukštis kinta nuo 450 m iki 750 m. Pagrindinis kalnagūbris prasideda netoli Balaklavos ir baigiasi Agarmyšo kalnu, netoli Senojo Krymo. Šio kalnagūbrio viršūnių eilė tai banguota didelė plynaukštė.

Pagrindinio kalnagūbrio masyvai iš pietvakarių į šiaurės-rytus tęsiasi tokia tvarka: Baidarsko plynaukštė, esanti 739 m virš jūros lygio aukštyje; Ai Petrio plynaukštė (iki 1320 m); Jaltos plynaukštė (iki 1406 m); Nikotos plynaukštė (iki 1470 m); Gurfuzos plynaukštė (iki 1540 m) ir Babugan Jaila (joje yra aukščiausia kalnų vieta, Roman Košo kalnas – 1545 m). Visos šios plynaukštės tarpusavyje susisiekia ir suformuoja vientisą Pagrindinio kalnagūbrio vakarinių viršūnių eilę. Plynaukštės, esančios labiau į rytus, yra išsibarsčiusios, atskirtos viena nuo kitos giliais tarpekliais ir perėjomis. Kebitsko perėja atskiria Babugano ir Čatyr Dago plynaukštes (aukštis 1527 m virš jūros lygio). Už kitos, Angaro perėjos prasideda Demerdžio plynaukštė (iki 1356 m) ir Dolgorukovo plynaukštė (iki 1000 m). Dar toliau į rytus, taip pat už perėjos, prasideda didžiausia Karabio plynaukštė (iki 1259 m). Rytinėje Krymo kalnų dalyje vietoje plato susidarė nedidelės keteros ir šlaitai su atskiromis smailėmis ir viršukalnėmis, tame tarpe ir vulkaninės kilmės, tokius kaip Kara Dago masyvas.

Pagrindinis kalnagūbris – tai seniausia Krymo dalis užimanti 1565 km² plotą. Visi plato dengia 34,6 tūkst. hektarų plotą. Pietiniai pagrindinio kalnagūbrio šlaitai stačiai leidžiasi link Juodosios jūros ir sudaro stačias sienas siekiančias 500 m. Plynaukščių įlinkiuose, atšakose ir šlaituose yra daugybė perėjų, kurių daugelis aprašytos ir kategorizuotos turistinėje literatūroje[1].

Geologija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis Krymo kalnų kalnagūbris – pakilęs blokas, šiaurėje ribojamas kelių lūžių. Tokia struktūra susiformavo ankstyvosios kreidos metu. Kalnų geologinėje istorijoje galima išskirti du etapus: ikikambrininis – paleozojinis ir mezozojinis – kainozojinis (alpinis).

Krymo kalnai iškilo kreidos pabaigoje, eoceno pradžioje. Pradžioje kalnai buvo sala. Neogeno pradžioje susiformavo plokščios plynaukštės. Iki neogeno kalnai driekėsi 20-30 km piečiau dabartinės Juodosios jūros kranto linijos. Neogene kalnai įgavo dabartinę asimetrinę formą. Orogeninio etapo metu (paleoceno pabaiga – neogenas) tęsėsi kalnų Krymo megaantiklinorijaus kilimas, ir greičiausiai, prasidėjo pietinės dalies smukimas. Neogene ir antropogene formavosi dabartinis kalnų reljefas.

Upės ir upeliai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinė Krymo pusiasalio vandenskyra yra Krymo kalnuose, didžioji dalis upių prasideda pagrindiniame kalnagūbryje, 600–1100 metrų virš jūros lygio aukštyje. Pačiose plato vandens šaltinių išvis nėra, kas susiję su karstiniu reiškiniu. Bendras Krymo kalnų vandens nuotėkis yra 773,5 mln. kubinių metrų, o upių tankis yra 0,2 km/km2. Priklausomai nuo reljefo upes galima suskirstyti į kelias grupes: pietinio Krymo kranto upės ir upeliai, pagrindinio kalnagūbrio šiaurės – rytinės pusės šlaitų upės ir raguvos ir pagrindinio kalnagūbrio šiaurės – vakarinės pusės šlaitų upės ir raguvos.

Trumpiausios upės yra pietinėje Krymo kalnų dalyje, čia jų ilgis neviršija 10 km. Upeliūkščiai išteka iš pagrindinio kalnagūbrio ir įteka į Juodąją jūrą. Jų nuokrypis 172-234 m/km. Vidutinis vandens nuotėkis iki 900 m. Upių baseinai taip pat nedideli - 1,6-161 km. Kai kurie upeliai pradžią ima iš požeminių upių. Upių slėniai aukštumose yra siauri, vėliau link žiočių platėjantys. Vagos žemumose daugumos mažai vingiuotos, sraunios, pagilintos ir sutvirtintos betoninėmis plytomis, kad nesukeltų potvynių. Šioje grupėje yra 36 pagrindinės upės, kurių bendras ilgis 293,6 km. Pagrindinės pietinio Krymo kranto upės:

  • Učan-Su (Krioklinė)
  • Derekoika (Greitoji)
  • Avunda
  • Aluštos Ulu-Uzen
  • Demerdži
  • Rytinis Ulu-Uzen

Šiaurvakariniuose pagrindinio kalnagūbrio šlaituose yra ilgiausių Krymo upių ištakos. Pagrindinės upės yra aštuonios, kurių bendras ilgis 328 km. Šios grupės upės įteka į Juodąją jūrą. Iki savo vidurio jos yra tikros kalnų upės, jų didelis nuokrypis (iki 180 m/km). Baseinai ištįsę palei upę, kiek platesni aukštumose, kur įteka didžioji intakų dalis. Pagrindinės šios grupės upės:

  • Juodoji (Čorgun) - 34,1 km ilgio. Jos ištakos yra Baidarsko plynaukštėje, kuria teka 7,5 km.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]