Karadagas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Karadagas
Karadago panorama nuo Juodosios jūros
Karadago panorama nuo Juodosios jūros
Žemynas Europa
Šalys Ukrainos vėliava Ukraina/Rusijos vėliava Rusija
Aukščiausias taškas 577 m
Koordinatės 44°55′55″ š. pl. 35°13′44″ r. ilg. / 44.93194°š. pl. 35.22889°r. ilg. / 44.93194; 35.22889Koordinatės: 44°55′55″ š. pl. 35°13′44″ r. ilg. / 44.93194°š. pl. 35.22889°r. ilg. / 44.93194; 35.22889
Susidarymo periodas Jura
Commons-logo.svg Vikiteka KaradagasVikiteka

Karadagas (krym. Qara dağ, rus. Карадаг, Кара-Даг, ukr. Кара-Даг) − užgesęs vulkaninis masyvas Kryme, pietiniame pusiasalio krante, Krymo kalnų pietiniame pakraštyje. Sudaro kupolo formos kalnas – Didysis Karadagas (577 m), ir Pakrantės kalnagūbris su įvairiomis erozinėmis formomis. Pakrantėje išraižytas įlankų.

Masyvą sudaro tufas ir lava. Yra pusbrangių akmenų telkinių (agatas, jaspis, chalcedonas, karneolis, kvarcas, opalas ir kt.).[1] 1979 m. įsteigtas Karadago rezervatas. Papėdėje – vynuogynai, Planiorskojės kurortas.[2]

Geologų tvirtinimu maždaug prieš 160 mln. metų veikė didžiulis ugnikalnis Čoba Tepė. Iš pradžių jis veržėsi jūros dugne, o vėliau iš lavos susidaręs kalnas iškilo virš jūros. Tada beveik nustojo tekėjusi lava, o prasidėjo vulkaniniai sprogimai. Taigi šiuolaikinis Karadagas − senovinio juros periodo laikų ugnikalnio liekanos. Pats ugnikalnis buvo sugriautas, palaidotas po uolienomis, o vėliau Žemės tektoninių procesų vėl iškeltas į paviršių.

Viena žymiausių Karadago uolų − Auksiniai (Šaitano arba Pragaro) vartai. Šaitano vartai − tai jūros vandenyse stovinti uola, primenanti arką. Kita žymi uola − tai Šaitan Barmakas ('Velnio pirštas'), primenanti milžinišką akmeninę liūto figūrą su žmogaus galva.

Karadago pavadinimas iš turkų ir Krymo totorių kalbų verčiamas kaip „juodasis kalnas“.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Karadag. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
  2. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. Москва: Советская энциклопедия, 1983, 196 psl.