Upinis bebras
| Castor fiber | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Upinis bebras (Castor fiber) | ||||||||||||||
| Apsaugos būklė | ||||||||||||||
 Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1] | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||
| Castor fiber Linnaeus, 1758 | ||||||||||||||
 Upinio bebro paplitimas |
Šis straipsnis apie gyvūną. Apie upę Lenkijoje skaitykite straipsnyje Bebras (upė).
Upinis bebras (Castor fiber) – bebrinių (Castoridae) šeimos, stambiausias Lietuvos graužikas, sveriantis 20–26 kg.
Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žodis bèbras (dar žinomas kaip bẽbras, bèbrius, bebrùs, bãbras, babrius, babrus, dãbras, dẽbras, debrùs, vẽbras, vẽbris, vẽbrus, vebrùs, vė̃bras, vė̃bris, vė̃brus, vėbrùs) laikomas indoeuropietiško žodžio ide. *bhe-bhro-s („bebras, rudas“) vediniu. Lietuviškam žodžiui giminiški bebro pavadinimai daugelyje Europos kalbų (latv. bebrs, prūs. bebrus, slav. *bõbrъ, bь̃brъ (rus. бобр, бобёр, sen. rus. бебръ, blrs. бабёр, ukr. бібр, бобер, bulg. бобър, slovėn. bober, lenk. bóbr, maked. дабар ir kt.), germ. *bebruz (angl. beaver, vok. Biber, ol. bever, dan. bæver, šved. bäver ir kt.), lot. beber, fiber (→ pranc. bièvre, rumun. breb), av. baβra-, vid. pers. babrag. Taip pat giminingas žodžiui skr. बभ्रु = IAST: babhru- „mangusta, koks rudas gyvūnas“. Indoeuropietiškas bebro pavadinimas *bhe-bhro-s padarytas iš šaknies *bher- „rudas“ (plg. angl. brown, vok. braun „ruda“, liet. bė́ras).[2]
Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Seniau upiniai bebrai buvo paplitę beveik visoje Eurazijoje, tačiau dėl medžioklės (daugiausia dėl kailio, taip pat sruoglių (muskusinių liaukų išskyrų), kurie, kaip manyta, turi gydomųjų savybių) ir buveinių nykimo daug kur išnyko. XIX a. bebrai buvo beveik visiškai išnykę, manoma, kad buvo likę 1300 individų laukinėje gamtoje. XX a. pr. bebrų populiacijos buvo išlikusios tik Ronos, Elbės, Nemuno, Dniepro, Voronežo upių baseinų dalyse, pietų Norvegijoje.
Po Antrojo pasaulinio karo daug kur reintrodukuoti. Dabar paplitę Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, pietų Skandinavijoje, centrinėje Rusijoje ir kitur Europoje,[3] išskyrus Portugaliją, Italiją, pietų Balkanus ir Jungtinę Karalystę. Nedidelė izoliuota populiacija likusi pietvakarių Mongolijoje, Bulgano upės baseine.[4]
Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvoje bebrai nuo seno gyveno Nemuno baseine. Jų liekanų randama piliakalniuose, durpynuose. Bebrai šalyje buvo intensyviai medžiojami dėl mėsos (ypač uodegos), kailio ir sruoglių. 1555 m. švedų kronikininko Olaus Magnuso „Šiaurės tautų istorijoje“ rašoma, kad Lietuva buvusi pagrindinė bebrų kailių tiekėja Europoje. 1529 m. bebrų medžioklė buvo nustatyta Pirmajame Lietuvos statute: bebravietėse uždrausta lankytis pašaliniams asmenims, o laukų darbus leista dirbti tik atstumu „kokiu stiprus vyras nuo jų galėjo nusviesti pagalį“. Už bebrų priežiūrą buvo atsakingi specialūs dvarų darbuotojai – bebrininkai. Nors dėl draudimų Lietuvoje bebrai išliko ilgiau negu didžiojoje Europos dalyje, tačiau jie palaipsniui išnyko. XX a. pr. tik pavieniai bebrai atkeliaudavo Nemunu į Lietuvą iš Baltarusijos. XX a. viduryje ir antrojoje pusėje pradėta bebrų reaklimatizacija. Dabar šalyje bebrai paplitę daugelio upių baseinuose.[5]
2006 m. Lietuvoje priskaičiuota beveik 24 tūkst. bebrų. Per 2005–2006 m. medžioklės sezoną sumedžiota daugiau kaip 5 tūkst. bebrų. 2011 m. priskaičiuota 48 tūkst. bebrų[6].
Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Upinis bebras sveria 13–35 kg, kūnas 73–135 cm ilgio. Abiejų lyčių atstovai panašūs, bet patelės paprastai kiek didesnės.[3]
Kūnas gana aptakus, verpstiškas, apaugęs tankiu ir vandeniui nepralaidžiu kailiu. Galva palaipsniui pereina į liemenį, todėl kaklas beveik neišsiskiria. Ant viršutinės lūpos, burnos šonuose auga stangrių vibrisių kuokšteliai.
Priekiniai dantys stambūs oranžinės spalvos kandžiai. Kietas emalis yra tik iš priekio. Kandžiai neturi šaknų, nuolat auga, todėl bebrai turi pastoviai ką nors graužti ir taip nudilinti dantis, nes jie užaugtų tiek, kad bebras negalėtų susičiaupti. Iltinių dantų nėra. Tarp priekinių ir skruostinių dantų yra tarpas. Skruostiniai dantys su kietomis emalės raukšlėmis, pritaikyti smulkinti šiurkštų augalinį maistą (judinant apatinį žandikaulį pirmyn ir atgal). Pieniniai dantys redukuoti.
Uodega masyvi, plati, padengta raginėmis plokštelėmis ir trumpais plaukeliais. Uodega ne tik padeda bebrui judėti vandenyje, atsiremti kai graužia, bet ir svarbus kūno termoreguliacijos organas. Uodega bebras reguliuoja kūno temperatūrą, nes joje daug kraujagyslių, per kurias atiduodamas šilumos perteklius aplinkai. Tupėdamas sausumoje, bebras uodegą pasikloja po savimi ir užpakalinėmis kojomis ant jos užsilipa.
Bebras turi antrinę kloaką, į kurią atsiveria tiesioji žarna, šlapimo bei lytinės angos, taip pat porinės riebalinės liaukos. Ši kloaka atsiveria ties uodegos pamatu. Riebalinių liaukų išskyromis sutepa savo kailį ir šitaip apsisaugo nuo peršlapimo. Be to, į kloaką atsiveria ir muskusinės liaukos, kurios gamina specifinio kvapo ir konsistencijos išskyras – sruoglius. Pastarieji yra naudojami parfumerijoje (brangioms prancūziškų kvepalų rūšims suteikia ilgiau išliekantį kvapą, turi feromonų).
Buveinė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gyvena visur, kur tik yra pakankamai gėlo vandens: ežeruose, kūdrose, upėse ir upeliuose, paprastai miškingose arba pelkėtose vietose. Vengia tik sraunių upelių. Bebrams reikalinga lėtai tekantis arba stovintis, gilus vanduo, todėl kad sudarytų tokias sąlygas įrengia užtvankas. Paprastai įsikuria ten, kur yra mėgiamų medžių rūšių – karklų, drebulių, alksnių, beržų.[3]
Veiklus ištisus metus. Ramiuose vandens telkiniuose, kur niekas netrikdo, plaukioja ir maitinasi dieną, o kitur – tik prieblandomis ir naktį. Vandens telkinių krantuose kasa urvus su keletu angų. Įėjimo anga į urvus visada būna vandenyje. Žemumose iš apgraužtų medienos gabalų, šakų, dumblo, vandens augalų stato 1,5-2,5 m aukščio ir 3-5(10)m skersmens namelius. Vandens lygiui reguliuoti įrengia užtvankas: patvenkia upelį ir taip susidaro bebrams tinkami didesni mitybos plotai.
Veisimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Monogamai, gyvena šeimomis su pirmųjų ir antrųjų metų jaunikliais. Poruojasi sausio–kovo mėnesiais, tačiau šiltomis žiemomis gali ir gruodį. Nėštumas – 3 mėnesiai. Per metus užaugina vieną vadą – 2-3(1-5) jauniklius. Juos veda gegužės–birželio mėnesiais. Žindo apie 6 savaites. Vėliau kiti šeimos nariai padeda auginti jauniklius, atnešdami jiems mažų šakelių. Jaunikliai šeimą palieka sulaukę 1,5–2 metų, tada pradeda kurti savo kolonijas.[3]
Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Upinis bebras – žolėdis gyvūnas, mintantis daugiausia sumedėjusiais augalais (ypač, žiemą). Daugiausia graužia jaunų (iki 10 cm skersmens) drebulių, karklų ir beržų žieves, šakas. Rudenį maisto atsargas (šakas, rąstgalius) kaupia po vandeniu žiemai. Vasaromis bebrai daugiausia minta vandens augalais, šakomis, atžalomis, žieve, lapais, pumpurais, šaknimis. Jei netoliese yra žemės ūkio kultūrų, gali maitintis ir jomis. Esant galimybei, bebrai mieliau renkasi maistui žolinius, o ne sumedėjusius augalus.[3]
Bebrų organizme nėra enzimų, kurie skaidytų celiuliozę, todėl šie gyvūnai yra koprofagai – išmatų mikrobai padeda suskaidyti ir įsisavinti celiuliozę.[3]
Amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Paprastai laukinėje gamtoje upiniai bebrai išgyvena 7–8 metus, bet gali išgyventi ir 10–17 metų. Nelaisvėje, nepatvirtintais duomenimis, gali išgyventi >35 metų.[3]
Elgsena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Upiniai bebrai daugiausia aktyvūs naktimis, nors kartais veiklūs ir dienomis. Guolį įsikuria urve vandens telkinio pakrantėje, o kur nėra galimybės tokio įrengti – iš purvo, šakų ir rąstgalių surenčia trobelę ant kranto. Šiose trobelėse gyvena iki 12 individų dydžio kolonijomis. Kolonijai vadovauja viena dominuojanti, besiporuojanti pora. Vyriausioji patelė nusprendžia, kada jaunikliai gali palikti guolį bei kada turi išsikraustyti.[3]
Bebrai pusiau vandeniniai padarai, gali laikytis po vandeniu 4–5 minutes. Aktyvūs visus metus, bet žiemomis, užšalus ledui, virš vandens retai pasirodo. Rudenį praleidžia kaupdami maisto atsargas (šakeles) po vandeniu.[3]
Upiniai bebrai sugeba reguliuoti upių vandens režimą, tvenkdami užtvankas ir taip gilindami vagą bei lėtindami tėkmę. Visgi, upinių bebrų užtvankos būna mažesnės nei Šiaurės Amerikoje gyvenančių kanadinių bebrų.[3]
Upiniai bebrai – griežtai teritoriniai gyvūnai. Savo valdas pasižymi išskirdami kvapinę medžiagą kastoriumą (sruoglius). Šiuo kvapu jie pažymi pakrantėse sukraunamas purvo sienas. Dumblą su vandens augalais paimą priekinėmis galūnėmis iš vandens telkinio dugno ir prispaudę prie krūtinės nuplukdo iki kranto. Radę nežinomą tokią purvo sieną su kito bebro kvapu, upiniai bebrai ima elgtis agresyviai, pradeda šnypšti, daužyti uodega per vandenį. Tada ant viršaus arba šalimais susikrauna savo purvo sieną ir pažymi ją kastoriumu.[3]
Bebrai turi nuolatos šukuotis kailį, kad jis gerai nepraleistų drėgmės. Tam užpakalinių kojų nagų tarpais paima kastoriumo iš savo liaukų ir išsitepa juo savo kailį. Taip viršutinis kailio sluoksnis tampa neperšlampamas, ir bebras gali ilgą laiką praleisti vandenyje nesušlapdamas ir nesušaldamas.[3]
Viena bebrų kolonija užima 1–5 km ilgio pakrantės ruožą.[3]
Bebrai bendrauja daugiausia kvapu. Taip pat žinią perduoda pozomis, garsais, taškymu per vandenį. Skleidžia inkštimo, švilpimo, šnypštimo garsus. Pikti ar išgąsdinti pliaukši uodega per vandenį.[3]
Priešai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kadangi įsirengia būstus sunkiai pasiekiamose vietose, upiniai bebrai turi mažai priešų. Daugiausia nukenčia nuo žmogaus – seniau buvo gausiai medžiojami dėl kailio ir sruoglių, dabar neretai žūsta įsipainioję į tinklus ar patekę po automobilių ratais.[3]
Taip pat bebrus užpuola vilkai, lapės, lokiai. Išgąsdinti bebrai pradeda pliaukšėti uodegomis, taip perspėdami kitus bebrus netoliese. Nuo pavojaus slepiasi po vandeniu. Vengia maisto, kuris atsiduoda jų grobuonių kvapu.[3]
Daugiausia bebrų žūsta dėl infekcinių ligų.[3]
Veiklos žymės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Iškirsti medžiai (apgraužti kamienai, gulintys arba „supjaustyti“ įvairaus dydžio gabalais) tiek ant kranto, tiek vandenyje;
- Užtvankos, grioveliai, nameliai, vandens telkinių krantuose- stambūs (35-40 cm skersmens, 6-8 m ilgio ir ilgesni) grioviai-kanalėliai ir urvai, žole apaugusiuose krantuose – nuošliaužos, išminti takai, statesniuose krantuose yra „čiuožinėjimo“ aikštelės, riboženkliai – iš dumblo ir žolių suformuoti kauburėliai, nurodantys šeimos teritorijos ribas;
- Žiemą pakrantėse – savotiškos šliūžės ant sniego ir oro burbulai bei neužšąlančios angos lede, pėdsakai dumble.
Vertė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Upiniai bebrai gausiai medžioti dėl savo kailio, sruoglių ir mėsos. Bebrų kailis naudotas kailinių, puošmenų, o daugiausia bebrinių kepurių gamybai. Sruogliai naudoti medicinoje, parfumerijos pramonėje. Bebriena vertinta kaip gera mėsa. XVI a. Romos popiežius paskelbė, kad dėl savo žvynuotos uodegos ir gyvenimo vandenyje, bebro mėsa gali būti prilyginta žuvies ir valgytina per pasninkus. XXI a. pr. Europoje buvo suvartojama ~400 kg bebrienos per metus.[3]
Bebrai gyvenamose teritorijose sunaikina ne tik pakrančių augaliją (nugraužia net 60-70 cm ar metro skersmens medžius), bet ir ardo vandens telkinių krantus, melioracijos griovius, pralaidas bei kitokius įrenginius, kasdami urvus, statydami užtvankas, užtvindydami miškus ir laukus.[3] Kita vertus, bebrų pakeistuose biotopuose (užlietuose vandeniu) susidaro sąlygos įsikurti įvairioms gyvūnų rūšims: varliagyviams, žuvims, ūdroms, paukščiams ir kitiems.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „IUCN Red List - Castor fiber“. IUCN Red list.
- ↑ Julius Pokorny. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch. Tübingen–Berne–Munich: A. Francke, 1957/1969
- ↑ 3,00 3,01 3,02 3,03 3,04 3,05 3,06 3,07 3,08 3,09 3,10 3,11 3,12 3,13 3,14 3,15 3,16 3,17 3,18 Castor_fiber,ADW – Animal Diversity Web. University of Michigan, Museum of Zoology.
- ↑ Castor fiber, IUCN
- ↑ Upinis bebras. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 228
- ↑ LR Aplinkos ministerijos duomenys Archyvuota kopija 2015-11-03 iš Wayback Machine projekto.
