Magazinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
XIX a. pab. magazinas Kriūkuose, Šakių raj.
Subačiaus magazinas

Magazinas (arab. مخزان‎ = machzan, machāzin, 'sandėlis') – istorinis statinys, kuriame buvo įrengtas atsarginis javų sandėlis su kaupiamomis sunkmečiui – bado ir nederliaus atveju – grūdų atsargomis. Magazinai buvo steigiami valstybės valdžios liepimu arba dvarininkų iniciatyva. Atidavę tam tikrą dalį derliaus į magazinus, prireikus žemdirbiai galėjo skolintis iš jų maistui arba sėklai. Savo reikšmę šie atsargų sandėliai prarado per Pirmąjį pasaulinį karą.[1]

Lietuvoje buvusių dvarų sodybose, miesteliuose tebestovi išlikusių XIX a. mūrinių magazinų ar jų liekanų, dalis jų įtraukti į Kultūros vertybių registrą: Laužemės dvare,[2] Pašvitinyje,[3] Sedoje,[4] Veliuonoje,[5] Raguvėlės dvare,[6] Salamiesčio dvare,[7] Paežerių dvare,[8] Kriūkuose,[9] Žiežmariuose.[10]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Magazinai buvo žinomi dar senovės Graikijoje ir senovės Romoje. Nuo XVI a. buvo steigiami Italijos valstybėse, vėliau – Prancūzijoje, Prūsijoje ir kitur, nuo 1722 m. – Rusijos imperijoje.[1]

Ankstyvaisiais laikais magazinai buvo naudojami kaip kariniai sandėliai kariuomenėms aprūpinti maistu ir pašarais. Karinių pajėgų maisto aprūpinimo ir tiekimo sistema taikos ir karo metu kūrėsi lygiagrečiai su nuolatinių armijų atsiradimu. Jų paskirtis buvo sulaikyti kareivius (eilinius, grenadierius, dragūnus, reiterius, husarus, jūrininkus ir kt.) nuo dezertyravimo iš kariuomenės dėl blogo maitinimo, sumažinti plėšimus dėl maisto trūkumo. Be to, normuotų maisto davinių skirstymas atsižvelgiant į karinių formuočių dydžius leido išvengti beprasmiško produktų švaistymo. Magazinai, kaip ir ginklų arsenalai, buvo kuriami tvirtovėse, kurios tapo karo veiksmų centrais. Karo laivynuose magazinus sukurdavo atitarnavusiuose laivuose, pvz. 1827 m. tam tikslui įrengtas rusų burlaivis „Trys Hierarchai“ Kronštato įlankoje. Karo metais fronto užnugaryje, prie svarbių kryžkelių, stočių buvo statomi laikinieji magazinai (vok. Ersatzmagazin). Kariniuose magazinuose buvo sukuriamos maisto, pašarų, vaistų, amunicijos būtinosios atsargos.[11]

Rusijos imperijoje dvarams ir vienuolynams įsakyta steigti magazinus nuo 1761 m. Vakarų Europoje magazinai išnyko XIX a. įdiegus valstybės paskolas, o Rusijoje dar laikėsi ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais.[1]

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmuosius magazinus XVIII a. viduryje ir vėliau kūrė privatūs dvarai. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo juos buvo įsakyta steigti Rusijos valdžios nurodymu. Valstybinėse žemėse jie pradėti steigti 1796 m., valstybiniuose dvaruose – 1799 m. Tačiau badmečiai valstiečių XIX a. viduryje neaplenkdavo, nes savivaliaudavo dvarininkų paskirti magazinų prižiūrėtojai, juos ištuštindavo pražygiuojanti kariuomenė. Magazinuose būtinų sukaupti grūdų normos buvo įvairios. Jų kiekiai skyrėsi privačiuose dvaruose, o valstybinėse žemėse sudarė 1/20 rugių ir 1/25 – miežių metinio derliaus.[1] Atsargas tikrino valdžios siunčiami revizoriai.

Vien Kauno gubernijoje 1861 m. buvo daugiau kaip 1170 magazinų. Po baudžiavos panaikinimo reformos, kai dvarininkai paleido valstiečius be žemės, grūdų atsargų sandėlių pradėjo mažėti, dauguma perėjo valsčių pareigūnų žiniai. Per Pirmąjį pasaulinį karą, vokiečių okupacijos metais (1915–1918 m.), magazinus nustota naudoti pagal paskirtį.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 [1] Magazinas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008
  2. „Objekto Nr. 1467 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. 
  3. „Objekto Nr. 20375 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. 
  4. „Objekto Nr. 15985 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. 
  5. „Objekto Nr. 16625 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. 
  6. „Objekto Nr. 24841 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. 
  7. „Objekto Nr. 33605 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. 
  8. „Objekto Nr. 25713 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. 
  9. „Objekto Nr. 1613 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. 
  10. „Objekto Nr. 2164 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. 
  11. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона : в 86 т. (82 т. и 4 доп.). – СПб., 1890–1907