Vilniaus universiteto biblioteka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio VU biblioteka)
Peršokti į: navigacija, paiešką
Vub logo.jpg
Įkurta 1570 m.
Vieta Vilnius, Lietuva
Lankytojai 44 683 registruoti vartotojai
1 231 071 apsilankymas (2015 m.)
764 ekskursijos, kuriose VU biblioteką aplankė 11 080 asmenų (2011 m.)
Bibliotekos fondas 5 331 189 dokumentai (2015 m. gruodžio 31 d.)
Darbuotojai 226
Generalinė
direktorė
Irena Krivienė
Interneto svetainė www.mb.vu.lt
Kontaktai {{{kontaktai}}}
Vilniaus universiteto biblioteka (vaizdas iš Sarbievijaus kiemo pusės)

Vilniaus universiteto biblioteka (VUB) – seniausia Lietuvos akademinė biblioteka. Ją 1570 m. įkūrė jėzuitai. VU biblioteka yra 9 metais senesnė už Vilniaus universitetą. Viena iš nedaugelio Europos bibliotekų, veikianti tame pačiame pastate, kuriame ir įsikūrė. Istorinė bibliotekos vieta – Filologijos skaitykla. VUB saugoma apie 5,3 mln. dokumentų. Bendras lentynų ilgis – 166 km (palyginimui tai būtų atstumas nuo Vilniaus iki Rokiškio).[1] Šiuo metu biblioteka turi apie 44 tūkst. registruotų vartotojų. 1753 m. VU buvo įkurta viena seniausių Europoje ir pirmoji Lietuvoje astronomijos observatorija: šiuo metu jos patalpose veikia Vilniaus universiteto biblioteka (VUB Baltoji salė). Biblioteką kasmet aplanko apie 10 tūkst. turistų iš visos Lietuvos ir kitų pasaulio šalių, tarp jų ir iš Pietų Afrikos Respublikos, Šri Lankos, Taivano, Argentinos, Australijos, Kinijos, Indijos, Čilės, Korėjos ir kt.

Bibliotekoje lankėsi įvairių pasaulio valstybių valdžios bei dvasiniai vadovai – prezidentai, karaliai, princai, tarp kurių – Belgijos karališkoji šeima, Velso princas Čarlzas, JAV prezidento žmona Laura Bush, popiežius Jonas Paulius II, Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama, Nyderlandų karalienė ir daugelis kitų.[2]

Vilniaus universiteto biblioteka susideda iš centrinės bibliotekos, įsikūrusios šalia Prezidentūros, Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro Saulėtekyje ir fakultetų bei centrų bibliotekų, išsidėsčiusių visame mieste.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Vilniaus jėzuitų kolegijos ir akademijos biblioteka[taisyti | redaguoti kodą]

Biblioteką (kartu su Vilniaus jėzuitų kolegija) 1570 m. liepos 17 d. įsteigė jėzuitai, į Lietuvą atvykę vyskupo Valerijono Protasevičiaus kvietimu. 1579 m. Vilniaus jėzuitų kolegiją perorganizavus į Vilniaus universitetą biblioteka tapo akademijos, dar vėliau – ir universiteto biblioteka. Pagrindu bibliotekai tapo jai perduoti Žygimanto Augusto ir Vilniaus vyskupo sufragano Georgijaus Albinijaus knygų rinkiniai. Vėliau didelius knygų rinkinius bibliotekai perdavė ir kiti katalikų hierarchai ir pasauliečiai didikai: Vilniaus vyskupas V. Protasevičius, kardinolas Jurgis Radvila, Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius, Vilniaus kanauninkas Kazimieras Vaišnaravičius ir kiti.

pasauliečių, dovanojusių Vilniaus universiteto bibliotekai asmenines knygų kolekcijas, išskirtini Lietuvos didikai Sapiegos. 1655 m. jų dovanotų knygų registre buvo išvardyta apie 3 tūkst. knygų, tarp jų – rečiausi inkunabulai ir kiti reti leidiniai. Per 200 jėzuitų vadovavimo universitetui metų bibliotekos fondai išaugo nuo 4,5 tūkst. iki 11 tūkst. tomų (1773 m.).

Bibliotekai augti trukdė karai, gaisrai ir grobstymai. Dėl to daug universiteto knygų atsidūrė užsienyje – Rusijoje, Lenkijoje, Švedijoje, kitose valstybėse.

1773 m. panaikinus Jėzuitų ordiną, Vilniaus universitetą globoti apsiėmė Edukacinė komisija. 1781 m. universitetas buvo pavadintas Lietuvos vyriausiąja mokykla, ėmė keistis mokslinių tyrimų kryptys. Tuo metu VU bibliotekos fondai buvo papildyti gamtos mokslų ir medicinos knygomis.

Carinėje Rusijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Tragiškai pasibaigus 1794 m. sukilimui, įvyko Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas, po kurio didžioji Lietuvos dalis su sostine Vilniumi atiteko carinei Rusijai. 1803 m. Lietuvos vyriausioji mokykla pavadinta Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. XIX a. antrajame dešimtmetyje Vilniaus universitetas jau buvo vienas pirmaujančių Rusijos imperijos universitetų. Mokslinio darbo pagyvėjimas palankiai veikė ir biblioteką.

Universiteto bibliotekai vadovauti 1804 m. paskirtas profesorius Gotfrydas Ernestas Grodekas. Jo pastangomis universiteto biblioteka tapo prieinama Vilniaus visuomenei. Nuo 1815 m. leista išsinešti knygas į namus – atidarytas abonementas. Knygas į namus buvo leidžiama išsinešti universiteto darbuotojams ir studentams, švietimo apygardos tarnautojams, gimnazijos mokytojams. Biblioteka buvo perkelta į Mažąją aulą, ten įrengta 90 vietų skaitykla. G. E. Grodeko iniciatyva pradėtas sudarinėti kortelinis (abėcėlinis), vėliau sisteminis katalogas.

1832 m. gegužės 1 d. caras Nikolajus I uždarė Vilniaus universitetą. Prasidėjo vienas liūdniausių bibliotekos istorijos laikotarpių – didelė jos fondų dalis buvo išvežta iš Vilniaus ir išdalyta įvairioms carinės Rusijos mokslo įstaigoms.

Apie 1834 m. iš likusių universiteto knygų buvo mėginama kurti Vilniaus viešąją biblioteką, tačiau planas nepavyko. 1856 m. pradėjo veikti Archeologijos komisijos Senienų muziejus ir prie jo įsteigtas Skaitymo kabinetas. 1865 m. Senienų muziejus ir Skaitymo kabinetas buvo perorganizuoti į Vilniaus viešąją biblioteką ir muziejų. Bibliotekai buvo atiduoti po 1831 ir 1863 m. sukilimų uždarytų mokyklų, vienuolynų, konfiskuotų dvarų, privačių asmenų knygų rinkiniai – apie 200 tūkst. tomų vertingų knygų bei rankraščių. 1914 m. Vilniaus viešoji biblioteka turėjo per 300 tūkst. tomų ir užėmė 4 vietą tarp Rusijos imperijos bibliotekų, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu ji vėl buvo niokojama, knygos vėl buvo vežamos į Rusiją.

Po pasaulinių karų[taisyti | redaguoti kodą]

1970 m. pakabinta atminimo lenta ant bibliotekos sienos, skirta 400 metų jubiliejui

1919 m. balandžio 21 d. Vilnių okupavo Lenkija. Spalio 11 d. atkurtasis Vilniaus universitetas pavadinamas Stepono Batoro vardu. Universiteto bibliotekos fondai, nors ir nuniokoti, išliko dar gana gausūs, tačiau knygų lietuvių kalba buvo labai mažai.

1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, senoji Vilniaus universiteto biblioteka atgijo. Deja, netrukus Antrasis pasaulinis karas jos darbą vėl nutraukė. Bibliotekos darbuotojai karo metais visomis jėgomis gelbėjo knygų fondus nuo grobstymo ir gaisrų. Po karo reikėjo skubiai tvarkyti sugriautą universitetą ir biblioteką. Per trumpą laiką įrengtos skaityklos, organizuotas informacinis bibliografinis darbas. Bibliotekai pavyko sugrąžinti apie 13 tūkst. įvairiais laikotarpiais išvežtų vertingų leidinių.

1962 m. ir 1968 m. kilo gaisrai, kuriuose sudegė tūkstančiai knygų. Seniesiems bibliotekos fondams buvo reikalinga restauracija, todėl 1968 m. tuometinio bibliotekos direktoriaus Jurgio Tornau rūpesčiu buvo įkurtas Restauravimo skyrius. 1969 m. pirmą kartą bibliotekos istorijoje atidarytas Grafikos kabinetas.

Nuo 1958 m. su pertraukomis leidžiamas Vilniaus universiteto bibliotekos metraštis (išėjo 7 tomai).

1970-ieji – bibliotekos 400 metų jubiliejus, tris dienas truko iškilmės su gausybe svečių iš tuometinės SSRS ir Europos valstybių universitetų. Pasisekimo sulaukė jubiliejinė paroda Šv. Jonų bažnyčioje, dokumentinis filmas apie biblioteką. Jubiliejinių iškilmių metu atidaryta naujoji knygų saugykla.

1965 m. biblioteka tapo vienintele Baltijos šalyse JTO depozitine biblioteka.

1979 m. VU bibliotekai suteikta pirma kategorija, leidusi padidinti darbuotojų atlyginimus. Šiuo laikotarpiu bibliotekos etatų ir padalinių skaičius buvo didžiausias per visą gyvavimo laikotarpį: jos struktūroje sukuriami 28 skyriai su iš viso 51 sektoriumi, kuriuose dirbo per 280 darbuotojų.

Rekonstravus universiteto pastatus, 1984 m. baigta statyti dar viena saugykla, į kurią buvo perkraustyti anksčiau koridoriuose, rūsiuose laikinai saugoti fondai.

1988 m. bibliotekoje pastatytas pirmasis displėjus, sujungtas su universiteto Skaičiavimo centru. Dešimtame dešimtmetyje biblioteka buvo vienintelė Baltijos šalyse, turinti interneto ryšį ir namų svetainę, viena pirmųjų besinaudojanti elektroniniu paštu – pradžioje iš vieno kompiuterio.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę[taisyti | redaguoti kodą]

Saulėtekio slėnyje kyla MKIC pastatų kompleksas

Nuo 1993 m. bibliotekoje veikia elektroninis katalogas. Tai pirmasis elektroninis katalogas Baltijos šalyse, nuo 1994 m. prieinamas per internetą.

Bendradarbiaujant su UNESCO, 1998 m. išleista kompaktinė plokštelė „Istoriniai Vilniaus universiteto bibliotekos rinkiniai“ buvo antrasis tokio pobūdžio elektroninis leidinys visoje Lietuvoje.

2000 m. kartu su kitomis Lietuvos bibliotekomis pradėtos prenumeruoti duomenų bazės, pirmoji jų buvo universali visateksčių dokumentų duomenų bazė EBSCO.

Kitas reikšmingas įvykis – pirmosios lietuviškos knygos M. Mažvydo Katekizmo sukakčiai skirtų paminklinių durų įrengimas 2001 m.

Nuo 2001 m. gruodžio 1 d. bibliotekoje pradėjo veikti vartotojų aptarnavimo posistemė. Vilniaus universiteto studentai, bibliotekos vartotojai nuo tos dienos gali užsisakyti leidinį, esantį elektroniniame kataloge, iš bet kurios kompiuterizuotos darbo vietos, sužinoti, ar jis yra, ir tik tada ateiti į biblioteką.

2003 m. VUB tapo atkurtosios Vilniaus knygrišių gildijos (įkurtos 1664 m.) buveine (pirmininkas Cezar Poliakevič). 2003 m. išleistas katalogas „Vilniaus universiteto bibliotekos paleotipai“.

Sujungus 3 fakultetų (Komunikacijos, Teisės, Ekonomikos) bibliotekas, 2004 m. įsteigtas Saulėtekio informacijos centras. Tų pačių metų pabaigoje biblioteka parengė dovaną Vilniaus universitetui – virtualią parodą „Vilniaus universiteto architektūrinis ansamblis" (lietuvių, anglų kalbomis). Taip pat įkurtas VUB Ryšių su visuomene skyrius.

2005 m. pirmą kartą Lietuvos akademinių bibliotekų istorijoje VU bibliotekoje atidarytas Kompetencijos centras žmonėms su negalia – ODISĖJAS.

2006 m. baigtas naujojo bibliotekos pastato Saulėtekio slėnyje techninis projektas ir sukurta nauja Mokslinės komunikacijos centro koncepcija. 2006 m. VU centrinėje bibliotekoje pradėta kurti mediateka. Tai dokumentinių, mokomųjų ir šviečiamųjų kino filmų DVD kolekcija. 2006 m. pradėta VU centrinės bibliotekos patalpų rekonstrukcija.

2007 m. VU centrinėje bibliotekoje įkurtas Humanistikos ir informacijos centras. Tais pačiais metais biblioteka pasikvietė išorės ekspertą veiklos analizei ir rekomendacijoms iš JAV, Fulbright programos specialistę Barbie E. Keiser.

2009 m. kovo 26 d. pasirašyta trišalė sutartis (tarp LR švietimo ir mokslo ministerijos, Centrinės projektų valdymo agentūros ir Vilniaus universiteto) dėl naujojo Vilniaus universiteto bibliotekos pastato projekto „Nacionalinio atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centro“ (MKIC) finansavimo ir administravimo.

2013 m. vasario 6 d. atidarytas MKIC.

Vadovybė[taisyti | redaguoti kodą]

VU bibliotekos vadovai:

  • prof. Jonas Hėjus (iki 1575 m.)
  • Laurynas Rydzevskis (1756–1757)
  • Stanislovas Rostovskis (1765–1765)
  • Juozas Pažovskis (1778–1787)
  • Tadeušas Mackievičius (1787–1792)
  • Rapolas Litvinskis (1792–1799)
  • Augustinas Tomaševskis (1805) – adjunktas
  • Fransua de la Žumeljė (1807) – adjunktas
  • Gotfrydas Ernestas Grodekas (1804–1825)
  • Liudvikas Sobolevskis (1826–1830)
  • prof. Pavelas Kukolnikas (1830–1832)
  • Aleksejus Vladimirovas (1866–1869)
  • Jakovas Golovackis (1871–1888)
  • Julijanas Kračkovskis (1888–1902)
  • Flavianas Dobrianskis (1902–1913)
  • Dmitrijus Daugėla (1913–1915)
  • Eduardas Volteris (1919 m.)
  • Steponas Henrikas Rygielis (1924–1929)
  • Adomas Gracijonas Lysakovskis (1930–1939)
  • prof. Vaclovas Biržiška (1940–1941)
  • Elena Eimaitytė-Kačinskienė (1941, 1943 – laikinai ėjo direktorės pareigas)
  • prof. Juozas Baldžius (1944–1946)
  • Marija Burokienė (1946–1948 – laikinai ėjo direktorės pareigas)
  • prof. Levas Vladimirovas (1948–1964)
  • Stasė Vaidinauskaitė-Vaškelienė (1964–1968)
  • dr. Jurgis Tornau (1968–1985)
  • Birutė Butkevičienė (1985–2006; nuo 2006 m. rugsėjo iki 2008 m. – direktorė mokslo ir kultūros paveldui)
  • prof. Audronė Glosienė (1958 spalo 4 d. - 2009 sausio 26 d.) (generalinė direktorė nuo 2006 m. rugsėjo mėn. iki 2009 sausio mėn.)
  • Irena Krivienė (direktorė ekonomikai ir plėtrai nuo 2006 m. rugsėjo mėn. iki 2009 kovo mėn. Nuo 2009 kovo mėn. – generalinė direktorė)
  • doc. Marija Prokopčik (direktorė informacinei ir kultūros paveldo veiklai nuo 2008 m. rugsėjo mėn.)
  • Jūratė Kuprienė (direktorė ekonomikai ir plėtrai nuo 2010 m. sausio 4 d.)

Paslaugos[taisyti | redaguoti kodą]

Sidabrinė skaitykla, HIC

Bibliotekos paslaugos yra teikiamos ne tik Vilniaus universiteto studentams ir akademinei bendruomenei, bet visiems LR ir užsienio piliečiams. Mokslinė literatūra į namus yra skolinama tik VU bendruomenės nariams, registruoti vartotojai gali skolintis laisvalaikiui skirtą literatūrą.

Biblioteka teikia visas tradicines, o taip pat ir išskirtines bibliotekų paslaugas, tokias kaip darbo vietų, patalpų rezervavimas, ekskursijos, trimatis spausdinimas.

Bibliotekoje įrengta regos ir judėjimo kompensacinė įranga.

Ieškoti bibliotekos išteklių vartotojai gali naudodamiesi virtualia biblioteka. Taip pat internetu galima rezervuoti darbo vietą ar kambarį, pamatyti bibliotekos skaitmenines kolekcijas, aplankyti virtualias parodas ir turą po biblioteką.

Bibliotekoje įrengta regos ir judėjimo kompensacinė įranga[3].

VU CB naujosios skaityklos[taisyti | redaguoti kodą]

Žalioji periodikos skaitykla, HIC
Lituanistikos skaitykla
J. Lebedžio kambarys
Filosofijos skaitykla
Periodikos skaitykla

Humanistikos informacijos centras (HIC, lot. hic – 'čia') atidarytas 2007 m. rugsėjo 7 d. HIC veikia belaidis internetas. Seminarų kambarius nemokamai gali rezervuoti studentai, dėstytojai. HIC fondą sudaro humanistikos studijų krypties leidiniai. HIC galima rasti dokumentinių ir meninių filmų DVD kolekciją.

HIC sudaro 4 patalpos (skaityklos):

  • Sidabrinė: jos atvirame fonde – naujausi šiuolaikinės humanistikos leidiniai, pagrindinių humanitarinių ir tarpdisciplininių studijų knygos bei žurnalai (mediateka);
  • Apelsininė – grupinio darbo kambarys (yra galimybė rezervuoti);
  • Riešutinė – informacinių technologijų laboratorija;
  • Žalioji (periodikos skaitykla), kurios atvirame fonde – įvairios tematikos naujausi žurnalai lietuvių ir anglų kalbomis.

Lituanistikos skaitykla buvo atidaryta 2008 m. po VUB rekonstrukcijos. Skaitykloje įrengtos kompiuterizuotos ir individualaus darbo vietos. Ją sudaro 2 patalpos, kuriose kaupiami mokslinių tyrinėjimų apie Lietuvos istoriją, kalbą, literatūrą, kultūrą ir meną dokumentai, išleisti Lietuvoje ir užsienyje nuo 1918 m. Viena Lituanistikos skaityklos patalpa – moderni skaitykla, kurioje sukaupta tarpukario periodika, vertingiausi moksliniai tyrinėjimai apie Lietuvos istoriją, geografiją, kultūrą, meną ir t. t. Kita Lituanistikos skaityklos patalpa pavadinta prof. Jurgio Lebedžio kambariu, skirtu lietuvių kalbos ir literatūros studijoms. Jame įrengta asmeninė J. Lebedžio kolekcija bei memorialinė ekspozicija. Kambaryje yra individualaus darbo vietos; yra galimybė rezervuoti kambarį paskaitoms ar seminarams.

Filosofijos skaitykla atidaryta 2010 m. kovo 2 d. Skaitykla perkelta iš Filosofijos fakulteto, taip pradėtas fakultetų bibliotekų integravimas į pagrindines Vilniaus universiteto bibliotekos patalpas. Skaityklą sudaro 4 patalpos, kuriose įrengta 40 individualių bei 11 kompiuterizuotų darbo vietų. Atviruose fonduose – edukologijos, filosofijos, psichologijos, sociologijos, socialinio darbo ir medicinos studijų literatūra. Skaitykloje veikia belaidis internetas.

Po remonto VU bibliotekos centriniuose rūmuose atidaryta Laikraščių skaitykla. Skaitykla yra III aukšte šalia Filosofijos skaityklos esančio koridoriaus pabaigoje. Skaitykloje rasite naujausius pagrindinius Lietuvoje leidžiamus dienraščius ir savaitraščius. Taip pat archyvinius laikraščių komplektus: „7 meno dienos“, „Atgimimas“, „Dialogas“, „Dienovidis“, „Lietuvos rytas“, „Lietuvos žinios“, „Literatūra ir menas“, „Mokslo Lietuva“, „Šiaurės Atėnai“, „Tremtinys“, „Voruta“, „XXI amžius“. Skaitykloje veikia belaidis internetas.

Orientalistikos skaitykla atidaryta 2011 m. vasario 15 d. Skaitykla įkurta iki šiol nenaudojamose, architektūriškai sudėtingose, bet įdomiausiose ir aukščiausiai esančiose bibliotekos patalpose. Ši skaitykla – tyliausia bibliotekos vieta, skirta ramiam, ilgų apmąstymų reikalaujančiam darbui. Orientalistikos skaitykloje saugomi moksliniai ir mokomieji Azijos kalbų, kultūrų, religijų, filosofijos, antropologijos ir meno istorijos leidiniai, leidiniai originalo ir užsienio kalbomis bei grožinė literatūra, Alfredo Binderio orientalistinė kolekcija.

Istorijos šaltinių skaitykla atidaryta 2015 m. spalio 15 d., minint VUB 445 metų jubiliejų.  Skaitykla skirta besidomintiems istorijos šaltiniais, jų tyrimais, istorijos mokslu ir studijomis. Skaitykloje sukauptas fondas pasižymi išbaigtumu ir kokybe. Jo suformavimu rūpinosi istorijos mokslo ekspertai iš VU Istorijos fakulteto ir šios tematikos informacijos šaltinių spektrą išmanantys dalyko bibliotekininkai.

Kultūros paveldas[taisyti | redaguoti kodą]

Retų spaudinių skyriuje yra apie 160 tūkst. didelės mokslinės, kultūrinės ir istorinės vertės spaudinių, išleistų iki 1800 m.: 315 inkunabulų, 1650 paleotipų, didžiausias Lietuvoje senųjų lietuviškų knygų (1547-1917) rinkinys. Čia saugomas kartografijos fondas, kurį sudaro apie 1000 senųjų atlasų ir 10 tūkst. žemėlapių.

Rankraščių skyriuje saugoma per 226 tūkst. XIII–XX a. dokumentų įvairiomis pasaulio kalbomis [4].

Grafikos kabinete šiuo metu saugoma apie 92 tūkst. darbų. Jame yra ir ekslibrisų rinkinys.

A. Mickevičiaus muziejuje galima rasti istorinės medžiagos, kuri yra susijusi su A. Mickevičiaus kūryba ir veikla.

Seniausi VUB eksponatai: „Žemės donacija“ (datuojama 1209 m.); iliuminuota, rankraštinė knyga „Psalterium Mariae“; Inkunabulas „Rabanus Maurus. Opus de universo“ (Strassburg, 1467 m.).

Be to, VUB yra saugoma: Martyno Mažvydo Katekizmas, kuris yra suskaitmenintas ir pateikiamas tarp Vilniaus universiteto bibliotekos skaitmeninių kolekcijų; Kazimiero Semenavičiaus knyga „Didysis artilerijos menas“ (1650 m.); Mažiausia knyga Lietuvos spaustuvėms 475 (1997 m.) (knyga yra 10x11 mm dydžio); Vilniaus (Ribiškių) lobis; žymių Lietuvos ir pasaulio mokslo bei kultūros veikėjų, karališkųjų šeimų ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų autografų kolekcija.

VU bibliotekos istorinės salės[taisyti | redaguoti kodą]

Pranciškaus Smuglevičiaus salė[taisyti | redaguoti kodą]

P. Smuglevičiaus salė

Seniausioji universiteto salė pavadinta ją dekoravusio žymiausiojo Lietuvos klasicistinės tapybos atstovo Pranciškaus Smuglevičiaus (17451807) vardu. Tai XVII a.pradžios universiteto salė. Jau XVI a. antroje pusėje joje buvo jėzuitų vienuolyno refektorius. Salė turi XVII a. pradžiai būdingus cilindrinius skliautus su liunetėmis. Salės viduryje skliautuose XX a. pradžioje restauruota išlikusi XVII a. freska, vaizduojanti mergelę Mariją, savo apsiaustu gaubiančią Universiteto profesorius jėzuitus. Iki XVIII a. pabaigos čia buvo akademijos valgykla (refektorius). Salę paskyrus bibliotekai ir viešosioms paskaitoms, P. Smuglevičius apsiėmė ją naujai dekoruoti. 1804 m. atnaujintoje salėje buvo sušauktas mokslo metų pradžios posėdis. Salė buvo paversta Vilniaus Imperatoriškojo universiteto aula[5]. Uždarius universitetą, salė atiteko Medicinos-chirurgijos akademijai. 1855 m. salė buvo perleista Vilniaus Laikinosios archeologijos komisijos Senienų muziejui. 1865 m. salė buvo perleista Vilniaus viešajai bibliotekai.

1929 m. klasicistinį salės dekorą atkūrė tapytojas restauratorius Jurgis Hopenas. Skliautų viduryje, trijų P. Smuglevičiaus paveikslų vietoje, tapytojas Kazimieras Kviatkovskis rekonstravo XVII a. freską. Aštuoni P. Smuglevičiaus salės sietynai padaryti XX a. pradžioje, o salėje pakabinti per 1929 m. restauraciją. Salės baldai – retas Lietuvoje XIX a. II pusės specialios paskirties baldų pavyzdys.

Šiuo metu istorinė P. Smuglevičiaus salė – viena įspūdingiausių ir dažniausiai lankomų universiteto architektūrinio ansamblio vietų. Ne tik dėl ypatingo salės dekoro, kuris yra vienintelis Lietuvoje išlikęs P. Smuglevičiaus polichromijos pavyzdys, bet ir dėl unikalių ekspozicijų, rengiamų iš Bibliotekos retų spaudinių skyriaus kolekcijų. Istorinė salė dar laukia restauracijos, bet 2008 m. buvo atlikti būtiniausi darbai jos reprezentatyvumui išlaikyti ir sudaryti palankesnes sąlygas retų dokumentų skaitytojams ir tyrinėtojams. Buvo atnaujintas parketas, sudėtas universitetui švenčiant 400 metų jubiliejų (1979 m.), restauruota dalis XIX a. antroje pusėje pagamintų baldų, pakeista nuo 1929 m. neatnaujinta elektros instaliacija.

Joachimo Lelevelio salė[taisyti | redaguoti kodą]

J.Lelevelio salė

Jėzuitų laikais per antrąjį ir trečiąjį salės aukštus į viršų kilo beveik kvadratinė koplyčia su skliautuotomis lubomis. 1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, koplyčia atiteko Fizikos katedrai. Tuomet koplyčia buvo perdalyta į du aukštus: apačioje įsikūrė fizikos laboratorija, o dabartinėje salėje buvo piešimo katedra. Joje yra dirbęs tapytojas Jonas Rustemas.

1930 m. J. Hoppenui restauravus šią salę, į ją buvo perkelta Joachimo Lelevelio knygų ir atlasų kolekcija (atitekusi Universitetui 1929 m., vykdant paskutinę profesoriaus valią[6]). Tada salė pavadinta jo vardu, joje įrengta J. Lelevelio atminimui skirta ekspozicija.

Baltoji salė (senoji observatorija)[taisyti | redaguoti kodą]

Baltoji salė
Lietuvos didiko Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės padovanotas pirmasis Vilniaus astronomijos observatorijos teleskopas. (Bibliotekos Baltoji salė)

Baltoji salė – sudėtinė senosios observatorijos dalis. Baltojoje salėje buvo įsikūrusi ketvirtoji Europoje astronomijos observatorija. Projekto autorius ir statytojas – Tomas Žebrauskas. Observatorijos projektavimas buvo pradėtas 1752 m. rudenį. Lėšų statyboms paaukojo Grigalius Antanas Oginskis ir jo duktė Elžbieta Oginskaitė-Puzinienė. Observatoriją sudarė Baltoji salė, Mažoji salė, du lengvi keturkampiai triaukščiai bokštai ir du vieno aukšto bokšteliai. Tai erdvi, 6,4 m aukščio patalpa, gerai apšviesta iš abiejų pusių 14 langų. T. Žebrausko suprojektuotą Baltąją salę į tris dalis skaido šeši masyvūs barokiniai pilioriai, apjuosti puošniais karnizais. Salės lubose įrengta ovalinė anga jungiasi su virš jos esančia mažesne sale, kuri yra tarsi Baltosios salės tąsa. Taip buvo perteikta barokinės begalybės idėja. Įspūdingi salės meniniai akcentai – arkų voliutos ir konsolės, teikiančios salei klasikinės rimties.

Salės, į kurią vedė sukti laiptai, grindys išklotos akmeninėmis smiltainio plokštėmis. Siaurais laipteliais galima pakilti į išlikusį vieną iš dviejų Observatorijos bokštelių. Ypač puošnus salės gale esantis durų portalas su dviem dorėninio orderio piliastrais. Frizo metopose pavaizduoti keturi Zodiako ženklai: Avinas, Vėžys, Svarstyklės ir Ožiaragis. Timpano viduryje – gipsinis medalionas su karaliaus Augusto Poniatovskio portretu. Virš frontono – deivės Dianos alegorinė figūra, laikanti fundatorės E. Oginskaitės-Puzinienės portretą, ir Uranija su žvaigždžių vainiku rankoje. Abiejuose portalo pusėse stovėjo iki mūsų dienų neišlikusios dvi Nikės figūros[7]. Šis portalas reikšmingas kaip pirmasis Vilniaus ankstyvojo klasicizmo pavyzdys, kuriame suderintas iš baroko paveldėtas puošnių detalių bei simbolių gausumas ir naująjį klasicizmo stilių lemianti architektūrinių dalių pusiausvyra bei tektonika.

XVIII a. pabaigoje Martyno Počobuto iniciatyva pagal architekto Martyno Knakfuso projektą pristatytas klasikinio stiliaus observatorijos priestatas. Į jį buvo atgabentas didžiulis kvadrantas ir kiti instrumentai.

Astronomijos observatorija pergyveno patį universitetą ir veikė iki 1882 m. balandžio 20 d. 1876 m. observatorija labai nukentėjo nuo gaisro, o 1883 m. buvo uždaryta. Salė restauruota 19951997 m. Restauravimo projekto autorė architektė Aldona Švabauskienė. Dabar salė priklauso Vilniaus universiteto bibliotekai, joje veikia skaitykla. Salę puošia senieji istoriniai astronomijos prietaisai, gaubliai, nuolat rengiamos parodos.

Filologijos skaitykla[taisyti | redaguoti kodą]

Filologijos skaitykla

Virš buvusio jėzuitų refektoriaus (dabar Smuglevičiaus salė), antrame aukšte yra XVII a. salė – buvusi jėzuitų svetainė-biblioteka (Hypocanastum commune). Salės architektūrinę vertę pabrėžia XVII a. žemi cilindriniai skliautai su liunetėmis.

Kaip ir P. Smuglevičiaus salėje, čia išlikę būdingi XVII a. skliautai, Rytinėje sienoje restauruotas XVIII a. freskos fragmentas – polichrominių tyrimų dėka surastas nutapytas langas, išlikęs jėzuitų svetainės laikų, ir tapybos fragmentas galinėje sienoje. Spėjama, kad tai tapybos apie buvusio židinio angą likučiai[8].

XVII a. skliautuose atsirado įtrūkimų, todėl sienos buvo suveržtos metalinėmis juostomis – ankeriais. Salėje pagal XIX a. vid. parketų, išlikusių Universiteto patalpose, pavyzdžius atstatytas skydinis parketas. Ant galinės sienos kabo Vilniaus universiteto auklėtinio Simono Daukanto portretas (Dailės muziejuje saugomo 1850 m. tapyto Jono Zenkevičiaus paveikslo kopija)

Po daugelio rekonstrukcijų salė prarado savo pirminį vaizdą. Jėzuitų laikus šiandien primena renesansinė salės erdvė ir freska salės dešinėje, vaizduojanti akliną langą. Nuo 1945 m. salėje įsikūrė Vilniaus universiteto bibliotekos bendroji skaitykla. 2010 m. lapkričio 30 d. salėje atidaryta Filologijos skaitykla.

Profesorių skaitykla[taisyti | redaguoti kodą]

Profesorių skaitykla

Salė statyta XVII a. vienu metu su refektoriumi ir akademijos biblioteka-svetaine. Salėje buvo įrengti profesorių jėzuitų gyvenamieji kambariai.

Po kelerių metų salės antrame aukšte skliautai neišlaikė mūro svorio ir pradėjo skilti. Mūrinės trečiojo aukšto vidinės sienos buvo nuardytos. Sukonstruotos medinės pertvaros su koridoriumi per vidurį, iš abiejų pusių įrengti kambariai.

XVIII a. pabaigoje buvo nutarta įrengti čia skaityklą. Tada salę restauravo ir pritaikė bibliotekai architektas Mykolas Šulcas. Lubas puošia Karolio Podčašinskio XIX a. pradžioje sukurti mediniai kesonai, restauruoti po 1969 m. gaisro[9].

1919 m. salę restauravo Stepono Batoro universiteto profesorius, tapytojas Ferdinandas Rusčicas. Jis atkūrė po tinku aptiktą augalinių motyvų frizą. Salės klasicistinis dekoras buvo atstatytas 1970 m., kai salės sienos įgavo pirmykštę pilką spalvą.

Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC)[taisyti | redaguoti kodą]

MKIC vaizdas nuo pėsčiųjų tako
MKIC statyba (2011 m. sausio 26 d.)

2010 m. vasario 17 d. Vilniaus universiteto rektorius akad. Benediktas Juodka pasirašė sutartį su generaliniu rangovu AB „YIT Kausta“ dėl Nacionalinio atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centro Saulėtekio slėnyje statybos darbų. Pastato atidarymas įvyko 2013 m. vasario 6 d.[10], MKIC tapo pirmuoju Saulėtekio technologijų slėnio statiniu.

Pastatą kūrė architektas Rolandas Palekas. 2013 m. Aplinkos ministerija MKIC pripažino geriausiu architektūros kūriniu per pastaruosius dvejus metus urbanistikos ir architektūros srityse.[11]

MKIC pastatas susideda iš trijų korpusų, sujungtų cokoliniu aukštu:

  • A korpusas: komunikacijos, teisės, ekonomikos, verslo skaityklos ir konferencijų salė;
  • B korpusas: fizinių, technologijos, gyvybės mokslų ir laisvalaikio skaityklos;
  • C korpusas: kavinė ir darbuotojams skirtos patalpos.

Du papildomi - saugyklų ir techninis - aukštai įrengti po žeme. Biblioteka aprūpinta naujausiomis technologijomis: sumontuota moderni leidinių transportavimo sistema, įrengtos naujausios apsaugos sistemos, gaisro gesinimo rūku sistema.

Centras dirba visą parą, 7 dienas per savaitę. Vartotojų zonose įrengtos 674 darbo vietos. Lankytojai gali naudotis specializuotomis skaityklomis, individualiomis darbo kabinomis, grupinio darbo ir seminarų kambariais, moderniai įrengta konferencijų sale, vaikams skirtu žaidimų kambariu, 3D spausdintuvu, specialiąja laboratorija su regos kompensacine įranga. Vartotojų patogumui centre įkurtos poilsio zonos, kavinė, parodų salė.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Įdomu
  2. Bibliotekoje lankėsi įvairių pasaulio valstybių valdžios bei dvasiniai vadovai
  3. http://tv.lrytas.lt/?id=14564866831456161910
  4. Vilniaus universiteto bibliotekos istoriniai rinkiniai, <http://www.mb.vu.lt/unesco/ivadas.htm>. Retrieved on 24 kovo 2009 
  5. Vilniaus universiteto rūmai. Teksto autorė: Audronė Mačiulytė-Kasperavičienė ; sudarytojai: M. Sakalauskas, A. Stravinskas ; redakcinė komisija: J. Kubilius (pirmininkas) … [et al.]. Vilnius : Vaga, 1979. 112 p. 
  6. Bulotaitė, Nijolė. Vilnius university / Nijolė Bulotaitė. Vilnius: Baltos lankos, 2007. 36 p.; 
  7. Vilniaus universiteto rūmai. Teksto autorė: Audronė Mačiulytė-Kasperavičienė ; sudarytojai: M. Sakalauskas, A. Stravinskas ; redakcinė komisija: J. Kubilius (pirmininkas) … [et al.]. Vilnius : Vaga, 1979. 112 p. 
  8. Bulotaitė, Nijolė. Vilnius university / Nijolė Bulotaitė. Vilnius : Baltos lankos, 2007. 36 p.; 
  9. Bulotaitė, Nijolė. Vilnius university / Nijolė Bulotaitė. Vilnius : Baltos lankos, 2007. 36 p.; 
  10. http://www.ekonomika.lt/naujiena/vu-atidare-moderniausia-biblioteka-lietuvoje-35886.html#6065 Atidaryta VU biblioteka
  11. http://naujienos.vu.lt/ivertinimai/vilniaus-universiteto-bibliotekos-mkic-geriausias-architekturos-kurinys-lietuvoje/

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.

Koordinatės: 54°40′58″N 25°17′14″E / 54.68278°N 25.28722°E / 54.68278; 25.28722