Suvalkų apskritis (1919–1945)

Kitos reikšmės – Suvalkų apskritis (reikšmės).

Suvalkų apskritis
lenk. Powiat suwalski
vok. Landkreis Sudauen

←

1919 – 1945

→

Apskritis Balstogės vaivadijoje 1937 m.

Administracinis centras

Suvalkai

Valsčiai

14 (1921)

1919–1939

Balstogės vaivadija (1919-1939)

1939–1945

Gumbinės apygarda

Gyventojų

70 412 (1921), 125 000 (1944)

Plotas

2 000 km²

Suvalkų apskritis (arba Suvalkų kraštas, Suvalkų trikampis; lenk. Powiat suwalski, vok. Landkreis Sudauen) – buvo viena iš II Lenkijos respublikos Balstogės vaivadijos apskričių 1919-1939 m. ir viena iš Trečiojo Reicho, Rytų Prūsijos Gumbinės apygardos apskričių 1939-1945 metais. Apskrities centras buvo Suvalkų mieste. 1919-1925 m. apskritis ribojosi su Seinų apskritimi iki kol ši nebuvo įtraukta į Suvalkų apskrities sudėtį, taip pat su Augustavo apskritimi, Lietuva ir Rytų Prūsijos Geldapės, Alėckos ir Luko apskritimis.

Istorija

Po I pasaulinio karo, 1919 m. rugpjūčio 22 d. iš šių vietovių pasitraukus Vokietijos kariuomenei Lietuva ir Lenkija norėjo šias vietoves prijungti prie savo šalių. Lenkiškoji apskritis buvo įkurta 1919 m. pradžioje buvusio Suvalkų ujezdo ribose. 1919 m. liepos 26 d. ambasadorių konferencijoje buvo patvirtinta Prancūzijos maršalo Ferdinand Foch pasiūlyta Fošo linija, kuri visą apskritį priskyrė Lenkijai, išskyrus Mockavos valsčių, kuris atiteko Lietuvai. 1919 m. antroje pusėje didžiąją dalį apskrities buvo užėmusi Lietuvos kariuomenė, bet vėliau išstumta lenkų ir vėl sugrįžusi 1920 m. vykstant Lenkijos-Bolševikų karui. Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį visa apskrities teritorija buvo priskirta Lietuvos Respublikai, bet 1920 m. rudenį po Suvalkų sutarties pasirašymo apskritis atiteko Lenkijai. Nuo 1920 m. iki 1939 m. priklausė Balstogės vaivadijai. 1925 m. prie apskrities buvo prijungta Seinų apskritis.

1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus Lenkijos-Trečiojo Reicho karui lenkų administracija pasitraukė, bet ir Vokietijos kariuomenė ilgai nesirodė. Apskritis kurį laiką liko be jokios valdžios.Vietiniai gyventojai nusprendė, kad kraštas bus atiduotas Lietuvai, nes juk tai lietuviškos žemės, bet lietuvių kariuomenės gyventojai taip ir nesulaukė. Krašte, pasilikusiame be jokios valdžios, prasidėjo plėšikavimai. Prireikė organizuoti policiją. Dėl uniformų stokos naujai pašaukti policininkai ant rankovių rišo lietuviškos trispalvės raištį. Gyventojai pradėjo organizuoti savus savivaldos organus. Lietuvių administraciją buvo bandoma kurti Krasnavo, Vižainio ir Punsko valsčiuose. Lietuviška valdžia, nors ir silpna, laikina, bet vis dėlto kėlė vietinių gyventojų džiaugsmą, grįžo viltis ištrūkti iš svetimo jungo. Masiškai pradėta organizuoti lietuviškas mokyklas. 1939 m. rugsėjo mėnesį, apskrityje jau veikė 17 lietuviškų mokyklų. Valsčiuose buvo iškeltos Lietuvos trispalvės. 1939 m. rugsėjo 17 d. apskrityje pasirodė raudonoji armija, bet darbo mokyklose netrukdė ir neužiminėjo tarnybinių pastatų.

Po Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos teritorinių mainų 1939 m. spalio 13 d. apskrityje pasirodė Vokietijos kariuomenė. Apskritis tapo Rytų Prūsijos Gumbinės apygardos dalimi. Prie apskrities buvo prijungti Augustavo apskričiai priklausę Dauspudos ir Ščebros-Olšankos valsčiai. Nuo 1939 m. gruodžio iki 1940 m. gegužės apskritis buvo vadinama Suwalken, o vėliau pervadinta į Sudauen. Kol Lietuva laikėsi neutraliteto, iki Sovietinės okupacijos, vokiečiai vengė drastiškų veiksmų prieš lietuvius. Toleravimo padėtis trukusi iki 1939 m. lapkričio 1 d. baigėsi, uždarytos visos lietuviškos organizacijos ir mokyklos. Lietuvių gyvenimas vokiečių okupacijos metais buvo sunkus, tačiau su lietuviais vokiečiai elgėsi daug geriau nei su lenkais, rusais ar žydais. 1941 m. sausio 10 d. Kaune buvo pasirašyta sutartis tarp Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos dėl Lietuvos bei Suvalkų ir Klaipėdos krašto gyventojų pasikeitimo. Per du mėnesius turėjo būti įvykdyta ši sutartis. Vokiečiai pradėjo represijas prieš lietuvių tautybės asmenis, kad šie pasirašytų norintys išvykti į sovietų okupuotą Lietuvą. Vokiečių ir sovietų interesus atitinkanti sutartis nusiaubė visą Suvalkų kraštą. Per trumpą dviejų mėnesių laikotarpį iš šių etniškai lietuviškų žemių buvo iškeldinta 11 955 lietuvių tautybės asmenų, tai sudarė apie 75%-80% visų šio krašto lietuvių tautybės gyventojų. 1942 m. keli šimtai ūkininkų iš šio krašto buvo išvežti į Vokietijos koncentracijos stovyklas. Pasibaigus trėmimams, pasilikę lietuviai nebebuvo persekiojami. Tačiau jų beliko labai mažai tik apie 20-25%. Krašte stūksojo galybė tuščių ir apleistų sodybų. Vokiečiai apsigyvendavo tik didesnėse ir prabangesnėse, o į prastesnes pradėjo atkeldinėti lenkus. Dalis atkeltųjų lenkų, pasitraukus vokiečiams, pasiliko gyventi lietuvių apleistose sodybose ir gyvena iki šių dienų. 1943 m. dalis pietinių apskrities žemių žemiau Augustavo kanalo buvo prijungtos prie Balstogės srities. Baigiantis II pasauliniam karui krašto lietuviai kartu su frontu pradėjo grįžinėti į savo atimtus namus.^[1]

Administracinis suskirstymas

1921 m. apskrityje buvo 14 valsčių: Andrejavo valsčius, Čostkuvo valsčius, Pilypavo valsčius, Ūtos valsčius, Jeleniavo valsčius, Kadariškių valsčius, Koniecburo valsčius, Kukuvo valsčius, Pavluvkos valsčius, Prieraslio valsčius, Seivų valsčius, Vižainių valsčius, Vulkos valsčius ir Žabariškės valsčius;

1925 m. prie apskrities prijungus Seinų apskritį prisidėjo šie 4 valsčiai: Berznyko valsčius, Gibų valsčius, Krasnapolio valsčius, Krasnavo valsčius;

1939 m. prie apskrities prijungti: Dauspudos valsčius ir Ščebros-Olšankos valsčius.

Gyventojai

Pagal 1921 m. lenkų atlikto surašymo duomenis apskrityje gyveno 70 412 žmonių, o tautinė ir religinė sudėtis buvo tokia:^[2]

Lenkai - 60 754 (86,3%);
Žydai - 5 400 (7,7%);
Lietuviai - 2 570 (3,6%);
Vokiečiai - 1 013 (1,4%);
Rusai - 641 (0,9%);
Kiti - 32 (0,04%).

Katalikai - 54 710 (77,7%);
Judėjai - 7 244 (10,3%);
Protestantai - 5 822 (8,3%);
Sentikiai - 1 969 (2,7%);
Stačiatikiai - 427 (0,6%);
Marijavitai - 226 (0,3%);
Kiti - 14 (0,01%).

Pagal 1921 m. lenkų atlikto surašymo duomenis prie apskrities 1925 m. prijungtoje Seinų apskrityje gyveno 19 704 žmonių, o tautinė ir religinė sudėtis buvo tokia:^[3]

Lenkai - 14 439 (73,3%);
Lietuviai - 3 191 (16,2%);
Rusai - 1 454 (7,4%);
Žydai - 501 (2,5%);
Vokiečiai - 104 (0,5%);
Gudai - 15 (0,1%).

Katalikai - 16 329 (82,8%);
Sentikiai - 1 736 (8,8%);
Judėjai - 855 (4,3%);
Protestantai - 257 (1,3%);
Stačiatikiai - 228 (1,1%);
Kiti - 299 (1,5%).

Pavadinimų keitimas

1939 m. gruodžio mėnesį vokiečių valdžia pakeitė arba suvokietino pagrindinių gyvenviečių pavadinimus:

Pilypavas: Schönbill,
Gibai: Gibben,
Ūta: Hüttensee,
Jeleniavas: Jagenau,
Kadariškės: Kadegen,
Krasnapolis: Tietzenhaus,
Krasnavas: Krassimmen,
Kukuvas: Ukau,
Stara Pavluvka: Paulsort,
Prieraslis: Prerau,
Račkos: Rauenort,
Seinai: Seinen,
Seivai: Seidlar,
Vižainis: Treusee,
Vulka: Wolden,
Zervynai: Serienen.

Šaltiniai

↑ Onutė Burauskaitė. Suvalkų krašto lietuvių trėmimas. 1997 m., Punskas
↑ 1921 m. Lenkijos gyventojų surašymo duomenys (lenk.)
↑ 1921 m. Lenkijos gyventojų surašymo duomenys (lenk.)

[1] Onutė Burauskaitė. Suvalkų krašto lietuvių trėmimas. 1997 m., Punskas

[2] 1921 m. Lenkijos gyventojų surašymo duomenys (lenk.)

[3] 1921 m. Lenkijos gyventojų surašymo duomenys (lenk.)

[1]

[2]

[3]