Seivų valsčius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Seivų valsčius (rus. Гми́на Сейвы, lenk. Gmina Sejwy) – istorinis valsčius LDK, vėliau Lenkijoje. Centras – Seivų dvaras su kaimu, vadinamu Naujaisiais Seivais.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žinomas nuo XVI a., kai buvo vadinamas seniūnija. 1642 m. jai priklausė Agurkiai, Didžiuliai, Jurizdika, Raistiniai, Smalėnai, Šilainė (vėliau Ožkinių kaimo dalis), Šlynakiemis, Vidugiriai, Vaitakiemis. Seniūnija buvo nedidelė, todėl karalius liepdavo ją valdyti kartu su gretima Vižainių seniūnija. Pirmieji seniūnai buvo Radvilos: Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Kristupas Radvila Perkūnas, kuris vėliau abi seniūnijas perdavė savo sūnui LDK taurininkui ir Vilniaus kaštelionui Jonušui Radvilai I.

Vėliau Seivų-Vižainių seniūniją valdė: Mozyriaus maršalka, pulkininkas Stanislovas Lipinskis, Infliantų pakamaris Vladislovas Sokolovskis. 1709 m. karalius jungtinę seniūniją perdavė valdyti Ukmergės stalininkui Jonui Strutinskui, dar vėliau – Juozui Sokolovskiui.

Po to Seivų-Vižainių seniūniją administravo Vilniaus vaivada Kazimieras Domininkas Oginskis, jo sūnus Trakų vaivada Juozas. Jungtinė seniūnija priklausė Trakų vaivadijai, Gardino pavietui. Po Antano Broneco valdymo seniūnu tapo karalystėje gerai žinoma asmenybė – Jonas Antanas Strutinskis, kurį Vilniuje nužudė žento Ciechanovskio pasamdyti galvažudžiai. Jo našlė Rožė Pliateraitė-Strutinskienė, kuriai 1773-75 m. Varšuvos seimas pavedė administruoti abi seniūnijas kartu su Balčių kaimu, aukojo nemažus pinigus Seinų bažnyčios rekonstrukcijai, dar ir šiandien šioje bažnyčioje kabo XVIII a. tapytas jos portretas. Dėl seniūnijų ribų nuolat vyko ginčai, todėl tas pats Varšuvos seimas sudarė ginčams tirti komisiją. Duktė Jatvyga, savo tėvo ir svainio mirties kaltininkė, buvo gerai žinoma ir mylima karaliaus Stanislovo Augusto dvare. Jos dramatišką istoriją vaizdžiai aprašė Marekas Sadzevičius savo knygoje Jadvygėlė ir jos klystkeliai.

Rožei Strutinkienei mirus, jungtinę seniūniją kunigaikštis Pranciškus Ksaveras Druckis-Liubeckis valdė vos dvejus metus, nes po Trečiojo ATR padalijimo seniūnija atiteko Prūsijai. Seivai tapo naujo administravinio vieneto – ekonomijos, kuriai priklausė Beržnykai, Seinai, Seivai, dalis ankstesnės Alytaus ekonomijos, Vidugirių kaimo žemės – centru. Ekonomiją valdė Seinų pavieto maršalka Antanas Sperskis, po jo – Jonas Rakūza. 1807 metais į Seivus įžengė naujieji šeimininkai – rusai. Po įvykdytų reformų, Seivų liko nedideliu folvarku. Jis nuo 1868 m. iki pat Pirmojo pasaulinio karo priklausė Sviečinams.

Tai buvo didelis valsčius, į kurį įėjo šíe kaimai: Adamovizna, Agurkiai, Anenskė, Bokšiai, Senieji Bokšiai, Deksniai, Deksneliai, Denbava, Denbuvka, Jablonevas, Šaltėnų Jurizdikas, Kaletnikas su folvarku, Mažieji Kalietnykai, Kampuočiai, Kruteniškės, Lipuvekas, Orlinekas, Ožkiniai, Podlaviečiai, Paseiviai, Punskas, Raistiniai, Poklaštornio Raistiniai, Sadzavečka, Naujieji Seivai su folvarku, Smalėnai, Šilainiai (vėliau įjungti į Ožkinius), Šlynakiemis, Šaltėnai, Trakiškės, Ustronė, Vaitakiemis, Zamčisko, Užjuodė ir Žvikeliai. 1918 m. lapkričio 15 d. susirinkę 49 kaimų atstovai paskelbė apie naujo lietuviško valsčiaus su centru Punske įkurimą. Punsko valsčius, įsikūręs vietoj Seivų valsčiaus, tąkart išsilaikė neilgai – 1919 m. rugsėjo 7 dieną Lenkijos kariuomenė užėmė Punską ir aplinkinius kaimus. Seivų valsčius vėl buvo atkurtas.

Gerokai apkarpytas jis gyvavo iki pat 1952 metų birželio 25 d. Nuo šios dienos valsčiaus kaimai kartu su Seivais tapo naujai įkurto Punsko valsčiaus dalimi.

Tautinė ir religinė sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal 1921 m. lenkų valdžios atliktą gyventojų surašymą valsčiuje gyveno 4 938 žmonės, kurių tautinė sudėtis atrodė taip:.[1]

Religinė sudėtis atrodė taip:

  • Katalikai – 89,4% (4 417);
  • Judėjai – 5,5% (273);
  • Sentikiai – 3,4% (171).
  • Protestantai – 1,5% (77).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]