Petras Skarga: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

22:49, 6 birželio 2016 versija

Petras Skarga Piotr Skarga, lenk. Piotr Powęski;

Petras Skarga


Gimė	1536 m. vasario 2 d. Grójece
Mirė	1612 m. rugsėjo 27 d. (76 metai) Krokuvoje

Veikla	SJ, LDK visuomenės veikėjas, jėzuitas, hagiografas, rašytojas, polemikas, teologas, kontrreformacijos kovotojas.

Vikiteka	Petras Skarga

Petras Skarga (Piotr Skarga, lenk. Piotr Powęski; 1536 m. vasario 2 d. Grójece – 1612 m. rugsėjo 27 d. Krokuvoje) – SJ, LDK visuomenės veikėjas, jėzuitas, hagiografas, rašytojas, polemikas, teologas, kontrreformacijos kovotojas.

Biografija

Skarga gimė Grojece, netoli Varšuvos. Kai jam buvo aštuoneri, mirė mama, po ketverių metų – tėvas. Našlaičius prižiūrėjo vyriausias brolis Pranciškus, rūpinęsis ne tik jų auklėjimu, bet ir išsimokslinimu. Petras Skarga lankė parapinę mokyklą Grojece, kur mokėsi skaityti, rašyti, skaičiuoti, taip pat katekizmo, giedojimo ir šiek tiek lotynų kalbos gramatikos. 1552 m. įsirašė į Krokuvos akademiją. Tenai trejus metus studijavo teologijos mokslus, gerai išmoko senąsias kalbas. Jau po dvejų metų studijų jam buvo suteiktas bakalauro laipsnis.

1555 m. Skarga pradėjo vadovauti parapinei mokyklai prie šv. Jono kolegijos. 1564 m. įšventintas kunigu ir paskirtas kanauninku, o po kiek laiko – Lvovo kapitulos kancleriu. 1568 m., daugelio atkalbamas, išvyko į Romą. Ten P. Skarga studijavo teologiją, klausė Vatikano šv. Petro bazilikoje išpažinčių, įstojo į jėzuitų noviciatą. 1569 įstojo į Jėzuitų ordiną, dėstė įvairiose Lenkijos ir Lietuvos jėzuitų mokyklose. 1571 m., jau būdamas vienuoliško ordino nariu, sugrįžo į tėvynę, dirbo Pultuske, Lvove. Vyresnybės pasiųstas, 1573 m. sausio mėnesį Skarga atvyko į Vilnių padėti naujai įkurtos jėzuitų kolegijos rektoriui Stanislovui Varševickui.

1579 m. jėzuitai Vilniuje įkūrė akademiją, kurios pirmuoju rektoriumi paskirtas Skarga, pats įtikinėjęs Lietuvos ir Lenkijos karalių Steponą Batorą aukštosios mokyklos būtinumu krašto švietimui. Vilniaus akademijai jis vadovavo penkerius metus – nuo 1579 iki 1584 metų. 1583 m. pirmasis Vilniaus akademijos rektorius buvo paskirtas Livonijos vietininko patarėju. 1584 m. jėzuitų provinciolas jį pasiuntė į Krokuvą. Kaip rašo kunigas Kazimieras Džymala (Kazimierz Drzymala), „po Vilniaus Krokuva tapo antrąja kun. Skargos apaštališkąja dirva“ (Drzymala K., Ks. Piotr Skarga. Kraków, 1984, p. 22). Sekdamas italų pavyzdžiu, Skarga šiame mieste įkuria kelias organizacijas. Pirmoji jų – „Gailestingumo brolija“ („Bractwo Milosierdzia“) – pradėjo veiklą jau 1584 metais, rūpinosi ligoniais, vargšais, jos nariai patys aukojo ir rinko aukas. Krokuvoje ši brolija gyvavo net iki 1948 metų. Prie „Gailestingumo brolijos“ P. Skarga prijungė bažnytinį banką „Varguolių kamara“ („Komora potrzebujących“), padėjo susikurti draugijai “Šv. Mikalojaus skrynelė” („Skrzynka sw. Mikolaja“), kuri šelpė neturtingas ir doras merginas, kad jos galėtų ištekėti arba įstoti į vienuolyną. 1592 m. Krokuvoje siaučiant maro epidemijai, P. Skarga su kitais kapitulos nariais įkūrė „Šv. Lozoriaus broliją“ („Bractwo sw. Lazarza“).

Nuo 1588 m. Skarga tapo Zigmanto III rūmų pamokslininku. 1612 m. Velykų pirmąją dieną 76 metų P. Skarga atsisveikino su dvaru ir prisiglaudė šv. Petro bažnyčioje Sandomyre. Jis jau negalėjo laikyti Mišių, tik kiekvieną dieną priimdavo šv. Komuniją. 1612 m. rugsėjo 27 d. žymusis pamokslininkas mirė.

Kūryba

Populiariausias Skargos veikalas Żywoty świętych (Šventųjų gyvenimai, 1579) yra pirmasis stambus Lenkijos ir Lietuvos hagiografinis paminklas, kuriuo buvo diegiama modernizuota katalikybės ideologija, nauja dvasiškai aktyvaus tikinčiojo herojaus samprata. Susilaukęs pakartotinių leidimų, šis veikalas turėjo reikšmės vėlesnei žanro plėtotei, buvo pavyzdys ir šaltinis Motiejaus Valančiaus hagiografiniams pasakojimams. Pirmojo Vilniaus akademijos rektoriaus Petro Skargos knyga „Šventųjų gyvenimai“, parašytas jėzuitų provinciolo paliepimu. Pirmą kartą jis išleistas 1579 m. Vilniuje, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio spaustuvėje. Šis veikalas plačiai išgarsino autorių ir sulaukė 25 leidimų, iš kurių 8 pasirodė dar esant gyvam Skargai (m. 1612).

Vilniuje išleisti pirmieji Skargos poleminiai traktatai Pro Sacratissima Eucharistia… (Apie Švenčiausiąją Eucharistiją…, 1576), Siedm filarów na których stoi katolicka nauka (Septyni ramsčiai, kuriais laikosi katalikų mokslas, 1582) kritikuoja kalvinisto Andriaus Volano darbus. Formuodamas jėzuitišką „kovojančio“ kataliko poziciją (traktatas Żołnierz chrześcijański / Krikščioniškasis karys, 1606; Vilniuje išl. 1738, 1748, 1759), Skarga pasirodė ir kaip politikas, katalikiškosios monarchijos gynėjas.

Reikšmingiausias jo politinių pažiūrų literatūrinis liudijimas – pamokslų rink. Kazania sejmowe (Seimo pamokslai, 1597), kuriame įtaigia barokine retorika pasiekiama brandi politinės minties ir religinių apmąstymų sintezė. Politinės aktualijos čia komentuojamos universaliame biblinių pranašysčių, teologinės sistemos kontekste.

1577 m. jėzuitas Petras Skarga išleidžia knygą „Apie Dievo Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios Bažnyčios atkritimą“, kurioje propagavo Brastos konfesinę uniją.

P. Skargos darbų reikšmė

Savo gyvenimo metais, XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, P. Skarga garsėjo kaip nepralenkiamas žodžio meistras. Tuo laikotarpiu ypač aukštinti Skargos „Šventųjų gyvenimai“, susilaukę vėliau net 25 leidimų. Legenda apie jį kaip apie pranašą sklinda nuo XVIII a. pabaigos, kai prieš pat nepriklausomybės netekimą 1792 m. buvo išspausdinti „Seimo pamokslai“. Žymiausias lenkų romantikų atstovas Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz) „Seimo pamokslų“ autoriui paskyrė visą 1841 m. birželio 25 d. paskaitą Prancūzijos kolegijoje, kurioje išaukštino jį kaip pranašą ir patriotą. Skargos darbų idėjos ir jų literatūrinė ekspresija turėjo poveikio vėlesnei Lenkijos ir Lietuvos gyvenimo idėjinei raidai. Romantizmo epochoje Skarga buvo iškeltas kaip valstybės likimo pranašas (Adomas Mickevičius). Kiek vėliau, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, Skarga kaip politiku susidomėjo istorikai. Istorikus domino Skargos politinės pažiūros. Daugelis jo pamoksluose įžiūrėjo politinę programą, kuria vadovavęsis Skarga. XX a. viduryje pažvelgta į Skargą kaip į šventą kunigą. Skargos 400 metų gimimo jubiliejaus minėjime nemažai buvo kalbama apie jo apaštališkąją veiklą Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, atsirado kanonizacijos iniciatorių.

Bibliografija

Už Švenčiausiąją Eucharistiją prieš Cvinglio ir Andriaus Volano ereziją, 1576.
Apie Dievo Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios Bažnyčios atkritimą, 1577.
Šventųjų gyvenimai, 1579.
Septyni ramsčiai, kuriais laikosi katalikų mokslas, 1582.
Seimo Pamokslai, 1597.
Krikščioniškasis karys, 1606.

Šaltiniai

1. Lietuvių Enciklopedija, 1963m

Nuorodos

Akademinės pareigos
Prieš tai: Jokūbas Vujek	Vilniaus universiteto rektorius 1580–1582	Po to: Garsija Alabianas

@@ Eilutė 38: / Eilutė 38: @@
 == Biografija ==
-P. Skarga gimė [[Grojecas|Grojece]], netoli [[Varšuva|Varšuvos]]. Kai jam buvo aštuoneri, mirė mama, po ketverių metų – tėvas. Našlaičius prižiūrėjo vyriausias brolis Pranciškus, rūpinęsis ne tik jų auklėjimu, bet ir išsimokslinimu. Petras Skarga lankė parapinę mokyklą Grojece, kur mokėsi skaityti, rašyti, skaičiuoti, taip pat [[katekizmas| katekizmo]], giedojimo ir šiek tiek [[lotynų kalba| lotynų kalbos]] gramatikos. [[1552]] m. įsirašė į [[Krokuva|Krokuvos]] akademiją. Tenai trejus metus studijavo [[Teologija|teologijos]] mokslus, gerai išmoko senąsias kalbas. Jau po dvejų metų studijų jam buvo suteiktas [[Bakalauras|bakalauro laipsnis]].
+Skarga gimė [[Grojecas|Grojece]], netoli [[Varšuva|Varšuvos]]. Kai jam buvo aštuoneri, mirė mama, po ketverių metų – tėvas. Našlaičius prižiūrėjo vyriausias brolis Pranciškus, rūpinęsis ne tik jų auklėjimu, bet ir išsimokslinimu. Petras Skarga lankė parapinę mokyklą Grojece, kur mokėsi skaityti, rašyti, skaičiuoti, taip pat [[katekizmas| katekizmo]], giedojimo ir šiek tiek [[lotynų kalba| lotynų kalbos]] gramatikos. [[1552]] m. įsirašė į [[Krokuva|Krokuvos]] akademiją. Tenai trejus metus studijavo [[Teologija|teologijos]] mokslus, gerai išmoko senąsias kalbas. Jau po dvejų metų studijų jam buvo suteiktas [[Bakalauras|bakalauro laipsnis]].
-[[1555]] m. P.Skarga pradėjo vadovauti parapinei mokyklai prie [[Šv. Jonas|šv. Jono]] kolegijos. [[1564]] m. įšventintas [[kunigas|kunigu]] ir paskirtas [[kanauninkas|kanauninku]], o po kiek laiko – [[Lvovas|Lvovo]] kapitulos [[kancleris|kancleriu]]. [[1568]] m., daugelio atkalbamas, išvyko į [[Roma|Romą]]. Ten P. Skarga studijavo teologiją, klausė [[Vatikanas|Vatikano]] šv. Petro [[Bazilika|bazilikoje]] išpažinčių, įstojo į [[Jėzuitai|jėzuitų]] noviciatą.
+[[1555]] m. Skarga pradėjo vadovauti parapinei mokyklai prie [[Šv. Jonas|šv. Jono]] kolegijos. [[1564]] m. įšventintas [[kunigas|kunigu]] ir paskirtas [[kanauninkas|kanauninku]], o po kiek laiko – [[Lvovas|Lvovo]] kapitulos [[kancleris|kancleriu]]. [[1568]] m., daugelio atkalbamas, išvyko į [[Roma|Romą]]. Ten P. Skarga studijavo teologiją, klausė [[Vatikanas|Vatikano]] šv. Petro [[Bazilika|bazilikoje]] išpažinčių, įstojo į [[Jėzuitai|jėzuitų]] noviciatą.
-[[1569]] įstojo į Jėzuitų ordiną, dėstė įvairiose [[Lenkija|Lenkijos]] ir [[Lietuva|Lietuvos]] jėzuitų mokyklose. [[1571]] m., jau būdamas vienuoliško ordino nariu, sugrįžo į tėvynę, dirbo Pultuske, Lvove. Vyresnybės pasiųstas, [[1573]] m. sausio mėnesį P. Skarga atvyko į [[Vilnius|Vilnių]] padėti naujai įkurtos jėzuitų kolegijos rektoriui Stanislovui Varševickui.
+[[1569]] įstojo į Jėzuitų ordiną, dėstė įvairiose [[Lenkija|Lenkijos]] ir [[Lietuva|Lietuvos]] jėzuitų mokyklose. [[1571]] m., jau būdamas vienuoliško ordino nariu, sugrįžo į tėvynę, dirbo Pultuske, Lvove. Vyresnybės pasiųstas, [[1573]] m. sausio mėnesį Skarga atvyko į [[Vilnius|Vilnių]] padėti naujai įkurtos jėzuitų kolegijos rektoriui Stanislovui Varševickui.
-[[1579]] m. jėzuitai Vilniuje įkūrė [[akademija|akademiją]], kurios pirmuoju [[rektorius|rektoriumi]] paskirtas P. Skarga, pats įtikinėjęs Lietuvos ir Lenkijos karalių [[Steponas Batoras|Steponą Batorą]] aukštosios mokyklos būtinumu krašto švietimui. Vilniaus akademijai jis vadovavo penkerius metus – nuo [[1579]] iki [[1584]] metų.
+[[1579]] m. jėzuitai Vilniuje įkūrė [[akademija|akademiją]], kurios pirmuoju [[rektorius|rektoriumi]] paskirtas Skarga, pats įtikinėjęs Lietuvos ir Lenkijos karalių [[Steponas Batoras|Steponą Batorą]] aukštosios mokyklos būtinumu krašto švietimui. Vilniaus akademijai jis vadovavo penkerius metus – nuo [[1579]] iki [[1584]] metų.
-[[1583]] m. pirmasis Vilniaus akademijos rektorius buvo paskirtas [[Livonija|Livonijos]] vietininko patarėju. [[1584]] m. jėzuitų provinciolas jį pasiuntė į [[Krokuva|Krokuvą]]. Kaip rašo kunigas Kazimieras Džymala (Kazimierz Drzymala), „po Vilniaus Krokuva tapo antrąja kun. Skargos apaštališkąja dirva“ (Drzymala K., Ks. Piotr Skarga. Kraków, [[1984]], p. 22). Sekdamas italų pavyzdžiu, P. Skarga šiame mieste įkuria kelias [[organizacija]]s. Pirmoji jų – „Gailestingumo brolija“ („Bractwo Milosierdzia“) – pradėjo veiklą jau [[1584]] metais, rūpinosi ligoniais, vargšais, jos nariai patys aukojo ir rinko aukas. Krokuvoje ši brolija gyvavo net iki [[1948]] metų. Prie „Gailestingumo brolijos“ P. Skarga prijungė bažnytinį banką „Varguolių kamara“ („Komora potrzebujących“), padėjo susikurti draugijai “[[Šv. Mikalojus|Šv. Mikalojaus]] skrynelė” („Skrzynka sw. Mikolaja“), kuri šelpė neturtingas ir doras merginas, kad jos galėtų ištekėti arba įstoti į vienuolyną. 1592 m. Krokuvoje siaučiant maro epidemijai, P. Skarga su kitais [[kapitula|kapitulos]] nariais įkūrė „Šv. Lozoriaus broliją“ („Bractwo sw. Lazarza“).
+[[1583]] m. pirmasis Vilniaus akademijos rektorius buvo paskirtas [[Livonija|Livonijos]] vietininko patarėju. [[1584]] m. jėzuitų provinciolas jį pasiuntė į [[Krokuva|Krokuvą]]. Kaip rašo kunigas Kazimieras Džymala (Kazimierz Drzymala), „po Vilniaus Krokuva tapo antrąja kun. Skargos apaštališkąja dirva“ (Drzymala K., Ks. Piotr Skarga. Kraków, [[1984]], p. 22). Sekdamas italų pavyzdžiu, Skarga šiame mieste įkuria kelias [[organizacija]]s. Pirmoji jų – „Gailestingumo brolija“ („Bractwo Milosierdzia“) – pradėjo veiklą jau [[1584]] metais, rūpinosi ligoniais, vargšais, jos nariai patys aukojo ir rinko aukas. Krokuvoje ši brolija gyvavo net iki [[1948]] metų. Prie „Gailestingumo brolijos“ P. Skarga prijungė bažnytinį banką „Varguolių kamara“ („Komora potrzebujących“), padėjo susikurti draugijai “[[Šv. Mikalojus|Šv. Mikalojaus]] skrynelė” („Skrzynka sw. Mikolaja“), kuri šelpė neturtingas ir doras merginas, kad jos galėtų ištekėti arba įstoti į vienuolyną. 1592 m. Krokuvoje siaučiant maro epidemijai, P. Skarga su kitais [[kapitula|kapitulos]] nariais įkūrė „Šv. Lozoriaus broliją“ („Bractwo sw. Lazarza“).
-Nuo [[1588]] m. P.Skarga tapo [[Zigmantas Vaza|Zigmanto III]] rūmų pamokslininku.
+Nuo [[1588]] m. Skarga tapo [[Zigmantas Vaza|Zigmanto III]] rūmų pamokslininku.
 [[1612]] m. [[Velykos|Velykų]] pirmąją dieną [[76]] metų P. Skarga atsisveikino su dvaru ir prisiglaudė šv. Petro [[Bažnyčia|bažnyčioje]] Sandomyre. Jis jau negalėjo laikyti [[Šventosios Mišios|Mišių]], tik kiekvieną dieną priimdavo [[Eucharistija|šv. Komuniją]]. [[1612]] m. rugsėjo 27 d. žymusis pamokslininkas mirė.
@@ Eilutė 56: / Eilutė 56: @@
 Reikšmingiausias jo politinių pažiūrų literatūrinis liudijimas – pamokslų rink. Kazania sejmowe (Seimo pamokslai, [[1597]]), kuriame įtaigia [[barokas|barokine]] [[retorika]] pasiekiama brandi politinės minties ir [[religija|religinių]] apmąstymų [[sintezė]]. Politinės aktualijos čia komentuojamos universaliame biblinių pranašysčių, [[teologija|teologinės]] sistemos kontekste.
-[[1577]] m. [[jėzuitai|jėzuitas]] Petras Skarga išleidžia knygą „Apie Dievo Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios [[Bažnyčia|Bažnyčios]] atkritimą“
+[[1577]] m. [[jėzuitai|jėzuitas]] Petras Skarga išleidžia knygą „Apie Dievo Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios [[Bažnyčia|Bažnyčios]] atkritimą“, kurioje propagavo Brastos konfesinę uniją.
+== P. Skargos darbų reikšmė ==
-Knygą „Apie [[Dievas|Dievo]] Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios Bažnyčios atkritimą“:
+Savo gyvenimo metais, XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, P. Skarga garsėjo kaip nepralenkiamas žodžio meistras. Tuo laikotarpiu ypač aukštinti Skargos „Šventųjų gyvenimai“, susilaukę vėliau net 25 leidimų. [[Legenda]] apie jį kaip apie pranašą sklinda nuo XVIII a. pabaigos, kai prieš pat nepriklausomybės netekimą [[1792]] m. buvo išspausdinti „Seimo pamokslai“. Žymiausias lenkų romantikų atstovas [[Adomas Mickevičius]] (Adam Mickiewicz) „Seimo pamokslų“ autoriui paskyrė visą [[1841]] m. birželio 25 d. paskaitą [[Prancūzijos kolegija|Prancūzijos kolegijoje]], kurioje išaukštino jį kaip pranašą ir patriotą. Skargos darbų idėjos ir jų literatūrinė ekspresija turėjo poveikio vėlesnei Lenkijos ir Lietuvos gyvenimo idėjinei raidai. [[Romantizmas|Romantizmo]] epochoje Skarga buvo iškeltas kaip valstybės likimo pranašas (Adomas Mickevičius).
-[[1590]] m. Skarga, beje, 1579–1589 m. ėjęs pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas, antrą kartą publikuoja šį veikalą ir dedikuoja jį karaliui Zigmantui.
+Kiek vėliau, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, Skarga kaip politiku susidomėjo istorikai. Istorikus domino Skargos politinės pažiūros. Daugelis jo pamoksluose įžiūrėjo politinę programą, kuria vadovavęsis Skarga.
-Skargos veikalo pavadinimas nuostabiai įkūnija visą Brastos unijos tragizmą ir [[Lietuva|Lietuvos]] religinės idėjos iškraipymą. Lenkų [[intelektualas]] nejautė Lietuvos širdies. [[LDK]] idėja buvo „Dievo Bažnyčios vienybės“ idėja, bet kova su „graikišku nuo šios Bažnyčios atkritimu“ su Lietuvos idėja neturėjo nieko bendro. Trečiosios [[Roma|Romos]] idėja stiprėjo ir įgavo vis konkretesnius pavidalus – [[1552]] m. [[Ivanas Rūstusis]] iškelia stačiatikių kryžių virš [[Kazanė]]s, [[1589]] m. [[Maskva|Maskvoje]] įkuriamas [[patriarchatas]]. Tuo tarpu Brastos unijos pagrindinis [[apologetas]] Skarga kaip ideologinį unijos fundamentą pasirinko numirėlį, visišką bankrotą patyrusią bažnytinę Florencijos uniją ([[1439]]), dirbtinumo ir nenuoširdumo etaloną, iš gryno politinio išskaičiavimo gimusį dalyką, tiek mirštančios [[Bizantija|Bizantijos]], tiek jos [[agonija]] nevengiančios pasinaudoti [[Roma|Romos]] abipusės veidmainystės vaisių. Tai buvo užnuodytas vaisius. Brastos unija nesuteikė vienybės. [[1596]] m. Rytų [[Bažnyčia]] [[Lenkija|Lenkijoje]] ir [[LDK]] suskilo. Jau pačiame Brastos suvažiavime unijos šalininkai ir priešininkai, posėdžiavę savo atskiruose sinoduose, prakeikė vieni kitus. Menka paguoda tai, kad hierarchija uniją priėmė. Menka paguoda ir tai, kad uniją palaimino [[popiežius]], o [[Abiejų Tautų Respublika|Abiejų Tautų Respublikos]] karaliai stojo jos pusėn. Konfesinio smurto šmėkla įžengė į didžiulius Rytų apeigų krikščionių gyvenamus plotus. „Atsilikusi“ Lietuva sparčiai vijosi [[Europa|Europą]].
+XX a. viduryje pažvelgta į Skargą kaip į šventą kunigą. Skargos 400 metų gimimo jubiliejaus minėjime nemažai buvo kalbama apie jo apaštališkąją veiklą Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, atsirado kanonizacijos iniciatorių.
-== P.Skargos darbų reikšmė ==
-Savo gyvenimo metais, XVI a. pabaigoje – [XVII a. pradžioje, P. Skarga garsėjo kaip nepralenkiamas žodžio meistras. Tuo laikotarpiu ypač aukštinti P. Skargos „Šventųjų gyvenimai“, susilaukę vėliau net 25 leidimų. [[Legenda]] apie jį kaip apie pranašą sklinda nuo XVIII a. pabaigos, kai prieš pat nepriklausomybės netekimą [[1792]] m. buvo išspausdinti „Seimo pamokslai“. Žymiausias lenkų romantikų atstovas [[Adomas Mickevičius]] (Adam Mickiewicz) „Seimo pamokslų“ autoriui paskyrė visą [[1841]] m. birželio 25 d. paskaitą [[Prancūzijos kolegija|Prancūzijos kolegijoje]], kurioje išaukštino jį kaip pranašą ir patriotą. P. Skargos darbų idėjos ir jų literatūrinė ekspresija turėjo poveikio vėlesnei Lenkijos ir Lietuvos gyvenimo idėjinei raidai. [[Romantizmas|Romantizmo]] epochoje Skarga buvo iškeltas kaip valstybės likimo pranašas (Adomas Mickevičius).
-Kiek vėliau, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, P. Skarga kaip politiku susidomėjo istorikai. Istorikus domino P. Skargos politinės pažiūros. Daugelis jo pamoksluose įžiūrėjo politinę programą, kuria vadovavęsis P. Skarga.
-XX a. viduryje pažvelgta į P. Skargą kaip į šventą kunigą. P.Skargos 400 metų gimimo jubiliejaus minėjime nemažai buvo kalbama apie jo apaštališkąją veiklą Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, atsirado kanonizacijos iniciatorių.
 == Bibliografija ==