Kanauninkas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kanauninkas (lot. canonicus 'taisyklė', iš gr. κανον, kanon 'rykštė, liniuotė, pavyzdys') – katalikų ir anglikonų aukštesnysis dvasininkas, pagal rangą žemesnis už vyskupą.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kanauninko institucija atsirado IV a. Katalikų bažnyčios kanauninką Apaštalų Sosto pavedimu, vadovaudamasis Kanonų teisės kodeksu, skiria vyskupas ordinaras. Jis taip pat parenka ir skiriamuosius ženklus. Kanauninkas dėvi sutaną raudonais apvadais, per iškilmes (in choro) – roketą ir mantaletą, ant krūtinės nešioja kapitulos kryžių (distinctorium) ir mūvi žiedą. Iki 19621965 m. Vatikano II susirinkimo per išskirtines iškilmes dar dėvėdavo fazą su valkstimi (vad. cappa caudata).

Įgaliojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kanauninko pagrindinė pareiga – bendrai melstis katedroje giedant ar recituojant Liturgines valandas, organizuoti ir palaikyti vyskupo atliekamos liturgijos iškilmingumą. Vyskupas kanauninkui gali skirti ir išskirtines užduotis. Kanauninkų susirinkimas arba kolegija, vadinamas kapitula. Katalikų bažnyčios garbės kanauninkas, kurį skiria vyskupas, kapitulai nepriklauso.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algimantas KajackasKanauninkas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 317 psl.