Pereiti prie turinio

Retorika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Ciceronas, vienas žymiausių oratorių.
Fructus horni meditationis rhetoricae, sive Manuscriptum crosense anni 1695 (Kražių rankraštis, arba Metiniai retorinės meditacijos vaisiai), 1695

Retorika (graik. ρητωρ, rhêtôr, oratorius) – vienas iš trijų pirmųjų laisvųjų menų (šalia dialektikos ir gramatikos) Vakarų kultūroje.

Senovėje ir Viduramžiais tiek retorika, tiek dialektika buvo suprantamos kaip siekis būti įtaigiam. Šiais laikais retorika suprantama kaip įtikinėjimo žodžiu menas, kai kalboje argumentai sudėliojami iš anksto suplanuota dialektine tvarka.

Retorikos rūšys

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Proginė

Giriamosios, peikiamosios kalbos; paremtos gerumo ir blogumo kategorijomis.

  • Politinė, svarstomoji

Įtikinėjamosios ir atkalbinėjamosios kalbos; paremtos naudingumo ir žalingumo kategorijomis.

  • Teisinė

Kaltinamosios ir ginamosios kalbos; paremtos teisingumo ir neteisingumo kategorijomis.

  • Modernioji komercinė

Tai praktinė verslo retorika, paremta moderniosios literatūros (detektyviniai romanai), kino (scenarinė intriga), reklamos (lakoniška ekspresyvi kalba) ir suvokimo psichologijos (girdimosios informacijos priėmimas) atradimais. Apima tokias sritis kaip: elektroninis laiškas, telefono pokalbis, verslo derybos, verslo prezentacija naudojant pateikčių skaidres ir kt.

Senovės Graikija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vakarietiškas retorikos supratimas kilo iš viešojo ir politinio gyvenimo Senovės Graikijoje, kuriame oratorystė turėjo didelę reikšmę perteikiant filosofines idėjas. Daugelis filosofų savo mintis dėstė tik žodžiu, o užrašytos jos mus pasiekė tik per jų mokinius ir pasekėjus. Taip retorika tapo svarbiu menu, kuris oratoriui padėdavo surasti auditorijos įtikinėjimo savo argumentų teisumu formas, priemones ir taktiką. Retorika buvo vertinama kaip padedanti surūšiuoti ir paaiškinti pateikiamus argumentus.

Retorikos pradžia paprastai siejama su Didžiosios Graikijos autoriumi Corace (Sirakūzai). Vėliau retorikos mokymas persikėlė iš Sicilijos į Atėnus, kur retoriką išpopuliarino V a. pr. m. e. keliaujantys mokytojai, vadinti sofistais. Tarp jų žinomiausi buvo Protagoras, Gorgijas (427 m. pr. m. e. emigravęs iš Sicilijos į Atėnus) ir Isokratas. Dėl to retorika ilgai išliko artimai susijusi su filosofija.

Platonas sofistus griežtai kritikavo, teigdamas, kad jie užsiima tuščiažodžiavimu.