Kodiakinis rudasis lokys
| Ursus arctos middendorffi |
|---|
 Kodiakinis rudasis lokys |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Ursus arctos middendorffi Merriam, 1896 |
| Paplitimas |
 Kodiakiniai rudieji lokiai paplitę Aliaskos pietuose esančiame Kodiako salyne, iš kurių absoliuti dauguma gyvena Kodiako valstybinio rezervato (Kodiak National Wildlife Refuge) teritorijoje, kuri žemėlapyje pažymėta žalia spalva |
Kodiakinis rudasis lokys (Ursus arctos middendorffi) – stambiausias rudųjų lokių rūšies porūšis, kuris tarp kitų tikrųjų lokių (Ursus) genties rūšių ir porūšių dydžiu, nusileidžia tik baltiesiems lokiams (Ursus maritimus).[1]
Taksonomija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Taksonomistas Klintonas Hartas Meriamas (Clinton Hart Merriam) pirmasis pripažino kodiakinį rudąjį lokį unikaliu rudojo lokio (Ursus arctos) porūšiu, pavadindamas jį žymaus Baltijos vokiečių ir estų kilmės Rusijos imperijos gamtininko Aleksandro Teodoro fon Midendorfo (Alexander Theodor von Middendorff) garbei.[2]
Kaip manoma, kodiakiniai rudieji lokiai nuo kitų savo giminaičių rudųjų lokių populiacijų gyvenančių Aliaskos ir Kamčiatkos pusiasaliuose, atsisakyrė maždaug prieš 12 000 metų, po to, kai paskutinio ledynmečio pabaigoje ištirpus ledynams tapo geografiškai izoliuotas tarp salyno ir likusio žemyno atsiradusio Šelichovo sąsiaurio (Shelikof Strait). Manoma, kad Kodiakiniai rudieji lokiai nuo kitų Aliaskos rudųjų lokių populiacijų skiriasi genetiniais ir morfometriniais (dydžio ir formos) skirtumais. Tačiau kai kurie tyrimai parodo, kad genetiniai ir dydžio skirtumai tarp Kodiako salyno ir kitų Aliaskos rudųjų lokių yra minimalūs.[3]
Dalis rudųjų lokių tyrinėtojų prie kodiakinių rudųjų lokių priskiria Aliaskos pusiasalio rudųjų lokių (Ursus arctos gyas) populiaciją gyvenančia Aliaskos ir Kenajaus pusiasaliuose bei Aleutų salose, kurie savo matmenimis prilygsta arba kartais svoriu net perauga Kodiako ruduosius lokius.
Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kodiakiniai rudieji lokiai natūraliai paplitę pietinėje Aliaskoje esančiame Kodiako salyne. Apskaičiuota, kad Kodiako salyne gyvena (2011 m. šaltiniais) apie 3 000 šių lokių, iš kurių maždaug 2 300 yra Kodiako valstybiniame rezervate (Kodiak National Wildlife Refuge). Dar apie 180–200 šių lokių gyvena 611 km² plote, iš Karluko ežero ištekančios Karluko upės baseine.[4]
Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Fiziologija mažai skiriasi nuo Šiaurės Amerikoje gyvenančių Aliaskos pusiasalio rudųjų lokių (Ursus arctos gyas), grizlių (Ursus arctos horribilis) bei jau išnykusių Kaliforninių rudųjų lokių (Ursus arctos californicus). Kodiakiniai rudieji lokiai yra labai stambūs gyvūnai, stovinčių ant keturių kojų jų aukštis 0,9–1,5 metrai, stovinčių ant dviejų kojų siekia 3 metrų aukštį. Kodiakinių rudųjų lokių patelės sveria nuo 136 iki 318 kg, o patinai nuo 272 iki 635 kg,[3] o stambiausi patinai gali sverti 720 kg svorio.[5] Tarp pečių yra kupra, o ausys trumpos, apvalios formos. Tvirti nagai iki 15 cm ilgio.[3] Ryškus lytinis dimorfizmas, kuomet patelės yra 20 % mažesnės, ir 30 % lengvesnės už patinus[6]. Nuo to laiko, kai pavasarį išlenda iš guolio, iki vėlyvo rudens, kodiakinių rudųjų lokių svoris gali padidėti 20–30 proc. Palyginimui, grizlių patelės vidutiniškai sveria 130–180 kg, o patinai 180–360 kg svorio, bet nepaisant svorio skirtumo, tiek mityba, tiek gyvensena šių dviejų lokių porūšių beveik tapati.
Didžiausia kodiakinio rudojo lokio išmatuota kaukolė įskaičiuojant jos plotį ir ilgį buvo 78,1 cm. Per šeštąjį „Boone and Crockett Club“ klubo apdovanojimų konkursą, surengtą 1954 m. Amerikos gamtos istorijos muziejuje esančiame Niujorke, ši lokio kaukolė buvo paskelbta pasaulio rekordininke, o lokį kurio yra ši kaukolė, 1952 m. pašovė Jungtinių Valstijų Žuvų ir Laukinės gamtos tarnybos darbuotojas Rojus Lindslis (Roy Lindsley) Kodiako saloje.[7]
Veisimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rudųjų lokių patelės lytinės brandos sulaukia maždaug būdamos 4 metų amžiaus, o patinai nuo 6 metų amžiaus.[3] Pirmojoje jaunų individų vadoje paprastai atsiveda du jauniklius, vėlesnėse vadose jų gali būti iki keturių jauniklių.
Kodiakiniai rudieji lokiai veisiasi gegužės, liepos mėnesiais. Suaugusi patelė gali poruotis su keliais suaugusiais patinais, todėl kiekvienas jauniklis gali būti nuo skirtingo patino. Jaunikliai gimsta žiemą – sausio, vasario mėnesiais.[4] Ką tik gimę jaunikliai beveik pliki ir užmerktomis akimis sveria mažiau nei kilogramą. Dar kelis mėnesius žinda motinos pieną, o gegužės arba birželio mėn. išlendę iš guolio sveria 6,8–9 kg.[6] Paprastai būna 2–3 jaunikliai, nors kartais patelės matomos su 5 ar 6 jaunikliais, bet tikriausiai tai dėl to, kad jos priima jauniklius iš kitų vadų.[6] Paprastai dauguma jauniklių iki 2–3 metų amžiaus lieka su motina.[4] Daugiau kaip 25 % jauniklių žūsta prieš išsiskirdami su motina, kadangi suaugusių patinų linkimas į kanibalizmą yra viena iš pagrindinių jauniklių mirties priežasčių.[6] Vidutinis laikotarpis tarp vadų yra maždaug 4 metai.[6]
Žiemos įmigis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kodiako rudieji lokiai į savo guolius pradeda eiti spalio pabaigoje. Pirmosios į guolius eina pastojusios patelės, paskutiniai – patinai. Patinai iš guolių pradeda išlįsti balandžio pradžioje, o patelės su gimusiais žiemą jaunikliais gali pasilikti urvuose iki birželio pabaigos. Dalis patinų neina į guolius ir visą žiemą išlieka aktyviais.[6]
Elgsena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lokiai iš prigimties yra aktyvūs dieną, tačiau dėl maisto ar vietos susidūrę su konkurencija, jie prisitaiko prie aktyvaus gyvenimo nakties metu.[6]
Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kodiakiniai rudieji lokiai visaėdžiai, bet daugiau laiko praleidžia ėsdami žolę, kitus augalus ir uogas nei mėsą. Pavasaryje jie minta augalija ir per žiemą žuvusių gyvūnų dvėseliena. Gegužės ir rugsėjo mėnesiais minta neršiančių rytinių lašišų (Oncorhynchus) genties penkiomis rūšimis,[8] kurios gyvena salyno upėse ir upeliuose įtekančiuose į šiaurinius Didžiojo vandenyno vandenis, o vasaros pabaigoje bei rudens pradžioje ir keleto rūšių uogomis. Kai kuriuose paplūdimiuose ištisus metus maitinasi vėjo suneštais ir išdžiovintais jūros dumbliais, bestuburiais bei salyne dėl gyvenančių žmonių atsiradusiuose šiukšlynuose.
Nors Kodiako salyne gausu elnių, o Kodiako saloje ir snieginių ožkų (Oreamnos americanus), bet tik nedaugelis kodiakinių rudųjų lokių aktyviai juos medžioja.
Dėl klimato atšilimo besitęsiančio XXI a. pradžioje, raudonuogio šeivamedžio porūšio Sambucus racemosa subsp. pubens[9] augančio salyne uogos sunoksta anksčiau, ir kadangi uogų sezonas dabar sutampa ir su Oncorhynchus nerka sezonu, tad kai kurie kodiakiniai rudieji lokiai apleidžia šių lašišinių žuvų žuklę ir dėmesį sutelkia į uogas.[10][11]
Amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rudieji lokiai nelaisvėje gali gyventi iki 40 metų,[12] o laukinėje gamtoje iki 30 metų. 20-ies metų amžiaus rudieji lokiai laikomi senais gyvūnais.[3] Seniausia žinoma laisvėje gyvenusi kodiako rudojo lokio patelė buvo 34 metų, o seniausiam laisvėje gyvenusiam patinui buvo 27 metai.[6]
Santykiai su žmonėmis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo pat pirmųjų žmonių atsikraustymo laikų į Aliaską per Beringo sąsiaurį lokių ir žmonių susidūrimai tapo neišvengiami, ypač dabar kai regione padidėjo žmonių populiacija. Anksčiau žmonės medžiodavo kodiakinius ruduosius lokius dėl jų kailių ir mėsos. Taip pat pasitaikydavo ir lokių išpuolių prieš žmones. Šiuo metu kodiakiniai rudieji lokiai yra saugomi, ir jiems negresia pavojus išnykti.
Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kodiakinis rudasis lokys gaudantis lašišas
Kodiakinis rudasis lokys su jaunikliais
Kodiakinio rudojo lokio žaidžiantys jaunikliai
Kodiakinis rudasis lokys
Kodiakinis rudasis lokys
Gerai įmitęs kodiakinis rudasis lokys laikomas viename iš Vokietijos zoosodų
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ web.archive.org / fws.gov / Polar Bear Ursus maritimus | Jungtinių Valstijų Žuvų ir Laukinės gamtos tarnyba (U.S. Fish & Wildlife Service) | Original article last assessed: May 2008
- ↑ biodiversitylibrary.org / Preliminary Synopsis of the American Bears; Ursus middendorffi sp. nov. Kadiak Bear | Merriam, C. Hart | Proceedings of the Biological Society of Washington. Pages 69–71 | 1896
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 fws.gov / Kodiak Bear | Jungtinių Valstijų Žuvų ir Laukinės gamtos tarnyba (U.S. Fish & Wildlife Service)
- ↑ 4,0 4,1 4,2 web.archive.org / kodiak.fws.gov / Bear Facts Kodiak National Wildlife Refuge | Last updated: April 6, 2011
- ↑ britannica.com / Kodiak bear | Encyclopædia Britannica
- ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 6,5 6,6 6,7 adfg.alaska.gov / Brown Bear (Ursus arctos) - Kodiak Bear Fact Sheet
- ↑ boone-crockett.org / boone-crockett.org/ B&C World's Record - Alaska Brown Bear
- ↑ sunaq.org / Food from the Water
- ↑ science.kew.org / Sambucus racemosa subsp. pubens
- ↑ pnas.org / Phenological synchronization disrupts trophic interactions between Kodiak brown bears and salmon; William W. Deacy, Jonathan B. Armstrong, William B. Leacock, Charles T. Robbins, David D. Gustine, Eric J. Ward, Joy A. Erlenbach, and Jack A. Stanford | Edited by James A. Estes, University of California, Santa Cruz, CA | August 21, 2017
- ↑ sciencedaily.com / Kodiak brown bears are abandoning salmon-their iconic prey-due to climate change, according to a new study.
- ↑ genomics.senescence.info / An Age entry for Ursus arctos