Sibirinis rudasis lokys
(Ursus arctos collaris) |
---|
Sibirinis rudasis lokys (Ursus arctos syriacus) |
Mokslinė klasifikacija |
Binomas |
(Ursus arctos collaris) F. G. Cuvier, 1824 |
Sibirinis rudasis lokys (Ursus arctos collaris) – rudojo lokio (Ursus arctos) porūšis, kurio arealas užima teritorijas nuo Jenisiejaus upės Rytų Sibire iki Užbaikalės, Stano kalnagūbrio, Lenos upės, Kolymos, taip pat Jakutiją ir Altajaus kalnus, šiaurės Mongoliją.[1]
Sibiriniai lokiai savo dydžiu yra tarpiniai tarp eurazinių rudųjų ir kamčiatkinių rudųjų lokių, nors atskiri individai gali būti tokie patys dideli kaip kamčiatkiniai. Sibirinių rudųjų lokių kaukolės visada didesnės už eurazinių lokių ir akivaizdžiai didesnės negu kitų Tolimųjų Rytų rudųjų lokių kaukolės.[1] Suaugusių patinų kaukolių ilgis 32,6-43,1 cm ir plotis 31,2-38,5 cm ties skruostikaulių lankais. Jų kailis ilgas, tankus ir minkštas, spalva tokia pati kaip ir eurazinių rudųjų lokių, nors vyrauja tamsesni individai.
Pradžioje Frederiko Kiuvje (Frédéric Cuvier) aprašytam porūšiui Ursus arctos collaris buvo priskiriami tik individai iš Jenisiejaus aukštupio, kurie turi ryškias baltas apykakles, tai rodo porūšio pavadinimas lot. collaris 'apykaklinis'. Vėliau porūšis buvo perklasifikuotas ir apėmė buvusius porūšius, vadintus lot. yeniseensis 'jeniesijinis' ir lot. sibiricus 'sibirinis', nors šie ir neturi apykaklių.[1]
Sibiriniai rudieji lokiai linkę būti gerokai drąsesni negu jų baikštesni, daugiau medžiojami giminaičiai iš Europos kraštų. Sibiriniai lokiai gana reguliariai sunaikina medžiotojų sandėliukus ir trobeles, kur yra maisto.[2] Jie yra plėšresni už eurazinius ruduosius lokius, atrodo, nemėgsta medaus. Jie medžioja kiškius ir šiaurės elnius šokdami iš medžių[3]
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 Mammals of the Soviet Union Vol. II Part 1a, Sirenia and Carnivora (Sea cows; Wolves and Bears), V.G Heptner and N.P Naumov editors, Science Publishers, Inc. USA. 1998. ISBN 1886106819
- ↑ Wolves, Bears and Human Anti-Predator Adaptations[neveikianti nuoroda]
- ↑ The Leisure hour, Volume 4. Publisher s.n., 1855. Original from the New York Public Library