Purūravasas

Purūravasas (skr. पुरूरवस् = IAST: Purūravas) – mitinis senovės arijų valdovas. Jo ir dangiškosios apsarasės Urvašės meilės istorija minima „Rigvedoje“ (X.95), paskiau išplėtojama „Šatapatha brahmanoje“ (XI.5.1), daugelyje puranų, „Mahabharatoje“, Kalidasos dramoje „Vikramorvašė“.

Pasak „Šatapatha brahmanos“, Purūravasas įsimylėjo Urvašę, o ši sutiko su juo gyventi žemėje su ta sąlyga, jog ji karaliaus niekados nepamatys nuogo. Tuo tarpu gandharvai, susirūpinę, kad Urvašė pernelyg ilgai vieši pas žmones, nusprendė Purūravasą ir Urvašę išskirti. Naktį jie pavogė vieną iš dviejų Urvašės ėriukų, laikytų prie jos guolio, o Purūravasui šokus vytis, pasiuntė žaibą, ir Urvašė pamatė nuogą karalių. Urvašė tuojau pradingo. Purūravasas ilgai jos ieškojo žemėje ir kartą gulbės pavidalu rado ežere. Urvašė patarė Purūravasui ateiti prie ežero po metų, kai bus gimęs jo sūnus Ajus. Po metų atėjusiam Purūravasui Urvašė patarė prašyti gandharvų, kad šie priimtų karalių į jų tarpą – taip pora galėtų gyventi kartu. Taip padarius, gandharavai Purūravasui davė kaitintuvą su ugnimi, kuriame karalius turėjęs atnešti auką, kad būtų priimtas į gandharvus. Tačiau karalius prarado kaitintuvą ir turėjo įkurti ugnį iš naujo – jis ėmė trinti dvi ašvathos medžio lenteles. Su šia ugnimi atnešęs auką, Purūravasas buvo priimtas tarp gandharvų, o toks ugnies gavimo būdas tapo vedinio aukojimo provaizdžiu. Pasak „Mahabharatos“ (I.70.21), Purūravasas buvo pirmasis mirtingasis, suskirstęs tris šventąsias ugnis – namų apeigų, atnašavimo ir aukos liejimo.

Purūravasas laikomas Mėnulio dinastijos (čandravanšos) pradininku, Budhos (Merkurijaus) ir Ilos sūnumi.