Pamokslas

Jėzaus Kalno pamokslas (dail. Carl Bloch, 1877), vienas iš svarbiausių jo mokymų rinkinių, užrašytų Naujojo Testamento Evangelijoje pagal Matą (Mt 5–7)

Pamokslas – Dievo žodžio, religijos tiesų skelbimas tikintiesiems. Pamokslus sako tam įgalioti asmenys – šventikai arba pamokslininkai. Pamokslai būdingi krikščionių, musulmonų, judaistų, budistų ir kitoms religinėms bendruomenėms.

Krikščionybė

Pamokslai susiformavo ankstyvosios krikščionybės laikais, jais siekiama ugdyti krikščioniškąjį gyvenimą, stiprinti krikščioniškosios moralės nuostatas, aiškinti tikėjimo tiesas. Katalikų Bažnyčioje pamokslas yra viena iš liturgijos dalių, jis paprastai sakomas mišiose po Evangelijos ištraukos arba kitose liturginese apeigose po Biblijos skaitinių. Protestantų Bažnyčiose pamokslas pamaldose yra svarbiausia dalis. Pamoksle kalbama apie biblinius, teologinius, religinius ar moralinius dalykus, nagrinėjami teologiniai, tikėjimo, dieviškojo įstatymo reikalai arba elgesio normos istoriniais ir šių dienų atžvilgiais. Pamoksluose visų pirma remiamasi Biblija ir magisteriumu. Pamokslo dalys – temos dėstymas, raginimas ir praktinis taikymas. Katalikų Bažnyčioje pamokslų sakymo principus nustato Romos kurijos (paprastai Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijos) ir Vyskupų konferencijų ar vyskupų ordinarų instrukcijos, Kanonų teisės kodeksas ir kiti dokumentai. Po Vatikano II susirinkimo (1962–1965) katalikų apeigose pamokslas laikomas homilija (Dievo žodžio skelbimo būdu). Homilijose detalizuojamas pamaldose perskaitytas Biblijos tekstas arba kiti tai dienai ar progai skirti liturginiai tekstai. Pamokslas ir homilija bažnyčiose sakomi prie apeigų vadovo kėdės arba sakykloje.

Pamokslai gali būti sekmadienio, šventadienio, gavėnios arba advento, atlaidų, laidotuvių. Teminiai pamokslai sakomi tam tikrai auditorijai, juose aptariami vieni ar kiti teologinio arba visuomeninio pobūdžio dalykai, pateikiama pavyzdžių. Pamokslų sakymą tiria praktinės teologijos disciplina homiletika, ji yra privaloma visose kunigų seminarijose.

K. Sirvydo pamokslų rinkinys „Punktai sakymų“ (1629)

Biblijoje galima rasti daugybę monologo formos pamokslų, pavyzdžiui: Mozės pamokslai, Jėzaus pasakytas Kalno pamokslas (garsiausias pamokslas krikščionybės istorijoje; Mt 5–7), apaštalo Petro pamokslas po pirmųjų Sekminių (Apd 2, 14–36). Ankstyvojoje krikščionybėje buvo įprasti klausimų–atsakymų tipo pamokslai, tai buvo labiau pašnekesys, o ne mokymas. Vėlesniais laikais pamokslas tapo dvasininko monologu. Nuo IX a. pamokslai pradėti sakyti nacionalinėmis kalbomis, nors dažnai būdavo sakomi ir lotyniškai, ypač vienuolynuose. Labai daug dėmesio skirta Biblijos tekstams ir Bažnyčios Tėvų raštams. Nuo XII a. pamokslų sakymui ypač buvo pasišventę elgetaujantieji ordinai (dominikonai, pranciškonai), vėliau − ir kiti vienuolynai (jėzuitai, redemptoriai). Viduramžiais dvasininkai primygtinai raginti pamokslauti sekmadieniais bei šventadieniais, o iš tikinčiųjų reikalauta pamokslų klausytis.

Nuo XVI a., kilus reformacijai ir kontrreformacijai, pamokslus imta sakyti itin dažnai, suintensyvėjo Biblijos studijos ir komentarai. Išlikusi turtinga XVI–XVIII a. pamokslų literatūra atskleidžia teologinį pamokslų meistriškumą ir pamokslininkų akademinį išprusimą. Baroko laikotarpiu pamokslai dažniausiai būdavo sakomi po mišių, ieškota naujų pamaldumo formų, pastebimos tendencijos pamokslus supaprastinti, vietoj pamokslų būdavo pasitelkiama muzika, šviesos, kvapai, jėzuitų religinio turinio teatrai. Arba dėl pamokslininko šventumo, arba dėl svarbių išsakytų teologinių teiginių pamokslai retsykiais būdavo užrašomi ir tokiu būdu susidarė saviti pamokslų rinkiniai (homiliarai, postilės), pradžioje lotyniškai, o vėliau ir kitomis kalbomis.

Lietuvoje reikšmingiausius pamokslus parašė K. Sirvydas („Punktai sakymų“ 1–2, 1629, 1644), M. Olševskis („Broma atverta ing viečnastį“ 1753), R. Jasikevičius („Pamokslai pagal Evangelijos šventos žodžių ant visų nedėlių per metus“ 1 d. 1856, „Pamokslai ant didžiųjų švenčių per metus pagal žodžių Evangelijos šventos“ 2 d. 1857, „Pamokslai ant nekurių švenčių“ 3 d. 1859), J. Lauriūnas („Nueisim ten, kur žiūrim“, išleista 2001), L. Tulaba („Kad kūrentųsi“ 1954), J. Voveris („Ad lucem“ 3 d. 1996–1998), J. Kučingis („Dievo žodžio tarnyboje“ 1998), J. Sasnauskas („Dar kartą – Žmogaus Sūnus“ 1999, „Bernardinų dienoraščiai“ 2002, „Postilės“ 2009).

Islamas

Islame pamokslas įvardijamas arabišku žodžiu khutbah (chutba). Pamokslai islame sakomi penktadienio pamaldose, dviejose didžiausiose islamo šventėse (Id al Adchoje ir Id al Fitre), švenčiant pranašo Mahometo gimtadienius (Maulido šventėse) ir ypatingomis progomis.

Tikriausiai musulmonų pamokslams davė pradžią chatibų, ikiislaminės Arabijos genčių iškilių atstovų, skelbimai, kurie pradžioje nebuvę religiniai. Chatibai kalbėjo gražia proza, aukštinančia gentainių kilnumą bei laimėjimus ir niekinančia genties priešų silpnumą. 630 m. užėmęs Meką net pats Mahometas prisistatė chatibu. Pirmieji keturi kalifai, Omejadų kalifai ir Omejadų provincijų valdovai, savo teritorijose sakė chutbas, nors šios kalbos nebebuvo skirtos vien paskatinti, įkvėpti – būdavo išdėstomi praktiniai valdymo klausimai, politinės problemos, kartais į chutbas būdavo įtraukiami tiesioginiai įsakai. Abasidų valdymo laikais patys kalifai chutbų (pamokslų) nebesakydavo, chatibų pareigos buvo perleistos religiniams teisėjams (kadžiams). Griežtas Abasidų reikalavimas išvalyti islamą nuo Omajadų pasaulietiškumo tikriausiai padėjo sustiprinti religinę chutbos pusę.

Penktadienis islame yra šventadienis (kaip krikščionims sekmadienis), ir dabartiniame islame kiekvieną penktadienį skaitoma chutba, pamokslas, yra svarbus musulmonų religinės vaizduotės aspektas. Kadangi islamas nepaprastai didelį dėmesį teikia tekstui, Koranui, reikalaujama, kad pamokslininkai, chatibai, labai kūrybiškai apdorotų tekstus. Pamokslai yra lyg priklausymo religijai koncentriniai ratai, tai tekstu grįsta religija; atsižvelgiant į visuomenės gyvenimą, pamokslai leidžia nuolatos pertvarkyti šiuos tekstus. Pamokslininkas yra gyvenimiškosios patirties interpretuotojas, taip pat ir šios patirties kūrėjas bei formuotojas. Pamoksle relevantiškumas subalansuojamas ieškant autentiškumo.

Judaizmas

Judaizme pamokslai dažniausiai sakomi šventąją judėjų dieną – šeštadienį, per Šabą. Sinagogoje, per pamaldas, pamokslo tema paprastai būna susieta su tai savaitei skirtu Toros skyriumi. Pamokslus sako rabinai.

Pamokslai gana santūrūs, tačiau kai kurie tikintieji juos laiko pagrindine pamaldų dalimi. XX a. viduryje JAV buvo leidžiami rabinų pamokslų rinkiniai, o šiomis dienomis jų leidyba nebepraktikuojama. Rabinų seminarijose dėstomas pamokslų sakymas. Rabinų pamokslai aprašomi Talmude ir siekia labai senus laikus. Rašoma, kad rabinai bėga paklausyti pamokslo Šabo dieną, nors bėgioti per Šabą draudžiama, bet, matyt, bėgimas šventą dieną paklausyti Toros buvo atleidžiamas.

Talmude skiriami du rabinų oratorių tipai: kalbančiųjų žydų teisės klausimais ir pasakotojų, aiškinančių Talmudą, kuriame yra tautosakos ir pamokymų. Pirmasis rabinų tipas imtas vadinti daršanais, išsilavinusiais mokytojais, užsiimančiais žydų Šventraščio aiškinimu ir komentavimu (egzegeze), o antrasis tipas vadinamas magidais. Magidai pasiekė piką Europoje, jie patys nebūtinai būdavo rabinai, bet nepaprastai iškalbingi, todėl rabinai patikėdavo jiems sakyti pamokslus. Magidai neretai tapdavo klajojančiais pamokslininkais.

Šiomis dienomis pamokslas – tai rabinų seminarijose dėstomas dalykas, vadinamas homiletika. Paskaitose paprastai mokoma ir teorijos, ir praktikos, nagrinėjami geriausieji pamokslai, studentai bando patys rašyti ir sakyti pamokslus. Kai kuriose aukštosiose žydų dvasinėse mokyklose nusistovėjusi tradicija, kad prieš baigdami mokslus studentai privalo pasakyti „aukštesnįjį pamokslą“.

Budizmas

Budizme pamokslus sako budistų vienuoliai. Kadangi pats Buda keliavo pėsčias mokydamas savo tiesų, tai ir budistų vienuoliai pamokslų sakymą laiko sektinu pavyzdžiu, sakyti pamokslus vienuoliams yra privaloma. Tikintieji pamokslų klausymą laiko ir materialiai, ir dvasiškai naudingu dalyku, padedančiu kaupti gerają karmą ir leidžiančiu išvengti blogosios, o tai pagerina žmogaus lemtį kitame gyvenime. Pamokslų sakymas stiprina vienuolių ir pasauliečių ryšį, pamokslai turi šviečiamąjį ir religinį poveikį, padeda palaikyti moralę.

Pabrėžtina, kad budistų vienuoliai nesako pamokslų be oficialaus kvietimo, nors progos gali būti labai įvairios – vieši renginiai, tiek liūdnos, tiek linksmos privačios progos (pavyzdžiui, gyvenimo ciklo šventės, išskyrus vestuves). Turtingi žmonės suorganizuoja pamokslus per gimtadienius, pasikviečia svečių, kaimynų. Vienuoliai pamokslauja ir per didžiąsias metines šventes. Pasauliečiai budistai klausosi pamokslų labai noriai ir pagarbiai. Pamokslai klausomi pamokslų salėse.

Sakydamas pamokslą budistų vienuolis naudoja įvairias technikas, siekdamas išlaikyti klausytojų dėmesį: įterpia anekdotų, pamokomųjų alegorijų, pavyzdžių, tikintieji turi dainuoti kaskart, kai pamokslininkas ištaria Budos vardą, vienuoliai turi laisvę vystyti strategiją, parinkti, taikyti ir atnaujinti Budos mokymus, kad jie tiktų klausytojams. Neišsilavinusiems žmonėms pamokslai apie Dharmą kupini istorijų ir pramogų, o apsišvietusiems klausytojams pamokslai dažnai būna gilūs ir filosofiški, bet pasitelkiama daugybė anekdotų aiškinant turinį. Tokiu būdu išlaikomas klausytojų dėmesys viso pamokslo metu, kuris vidutiniškai trunka valandą.

Išnašos

Vikicitatos