Bažnyčios Tėvai
Bažnyčios Tėvai (lot. Patres Ecclesiae) – ankstyvosios krikščionybės (II–VIII a.) teologai, suformavę Bažnyčios mokslo sistemą.[1]
Iki IV a. Bažnyčios Tėvų vardas buvo skiriamas teologams ir vyskupams, vėlesniais laikais – tik tiems, kurių doktrinos priimtos visuotinai, o gyvenimas paskelbtas šventu.[1]
Bažnyčios Tėvų gyvavimas dalijamas į tris laikotarpius: 1) iki Nikėjos I susirinkimo (325), 2) IV–V a. ir 3) VI–VIII a.[1]
Katalikų Bažnyčia Bažnyčios Tėvais pripažįsta bažnytinių raštų kūrėjus iki Izidoriaus Seviliečio (636), Stačiatikių Bažnyčia – iki Jono Damaskiečio (754), Protestantų Bažnyčia – iki V a. ir M. Liuterį bei J. Kalviną.[1]
Katalikų Bažnyčia iškiliausiaisiais Bažnyčios Tėvais laiko Ambraziejų, Augustiną, Jeronimą ir Grigalių I, Stačiatikių Bažnyčia – Joną Auksaburnį, Bazilijų Didįjį, Atanazą, Grigalių Nisietį.[1]
Kiti svarbūs Bažnyčios Tėvai: rašiusieji graikiškai – Apaštališkieji Tėvai, Justinas, Irenėjas Lionietis, Klemensas Aleksandrietis, Origenas, Eusebijas Cezarietis, Kirilas Jeruzalietis, Didimas Aklasis, Kirilas Aleksandrietis, Grigalius Nazianzietis, Jonas Damaskietis, Maksimas Išpažinėjas, rašiusieji lotyniškai – Tertulijonas, Kiprijonas Kartaginietis, Leonas I Didysis, Hilarijus Puatietis, Vincentas Lerinietis, Boecijus, Izidorius Sevilietis. Sirų, armėnų ir koptų Bažnyčios Tėvai rašė savo gimtosiomis kalbomis.[1]