Šiaurės Atlanto sutartis
Šiaurės Atlanto sutartis (angl. North Atlantic Treaty) – tarptautinė sutartis, pasirašyta 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone. Ši sutartis tapo NATO įkūrimo teisiniu pagrindu.[1][2]
Šiaurės Atlanto sutartis, kaip esminė NATO dalis, buvo sukurta JAV norint išvengti per didelio šalių plėtimosi besibaigiant II pasaulinam karui ir skatinant daugiašališkumą Europoje.[3] Tai yra JAV kolektyvinio gynybos su Vakarų Europos šalimis dalis.[4]
Sutartis buvo sukurta galvojant apie pavojų Sovietų Sąjungai užpulti Vakarų Europos šalis.[5]
Pasirašydamos Šiaurės Atlanto sutartį šalys yra „pasiryžusios apsaugoti tautų laisvę, bendrą žmonių paveldą ir civilizaciją, pagrįstą demokratijos, asmens laisvės ir teisinės valstybės principais“.[6]
Pirmosios narės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
.svg)
Šios 12 šalių pirmosios pasirašė Šiaurės Atlanto sutartį bei tapo NATO pradininkėmis. Sutartį pasirašė šie šalių vadovai:[7][8]
Belgija – Ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Paul-Henri Spaak ir ambasadorius Robert Silvercruys
Kanada – Užsienio reikalų sekretorius Lester B. Pearson ir ambasadorius H. H. Wrong
Danija – Užsienio reikalų ministras Gustav Rasmussen ir ambasadorius Henrik Kauffmann
Prancūzija – Užsienio reikalų ministras Robert Schuman ir ambasadorius Henri Bonnet
Islandija – Užsienio reikalų ministras Bjarni Benediktsson ir ambasadorius Thor Thors
Italija – Užsienio reikalų ministras Carlo Sforza ir ambasadorius Alberto Tarchiani
Liuksemburgas – Užsienio reikalų ministras Joseph Bech ir ambasadorius Hugues Le Gallais
Nyderlandai – Užsienio reikalų ministras Dirk Stikker ir ambasadorius Eelco van Kleffens
Norvegija – Užsienio reikalų ministras Halvard M. Lange ir ambasadorius Wilhelm von Munthe af Morgenstierne
Portugalija – Užsienio reikalų ministras José Caeiro da Mata ir ambasadorius Pedro Teotónio Pereira
Jungtinė Karalystė – Užsienio reikalų sekretorius Ernest Bevin ir ambasadorius Oliver Franks
Jungtinės Amerikos Valstijos – JAV valstybės sekretorius Dean Acheson
Tolimensė plėtra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vėliau prisijungė kitos 19 šalių:
- 1952:
Graikija, 
Turkija - 1955:
Vokietija - 1982:
Ispanija - 1999:
Čekija, 
Lenkija, 
Vengrija - 2004:
Bulgarija, 
Estija, 
Latvija, 
Lietuva, 
Rumunija, 
Slovakija, 
Slovėnija - 2009:
Albanija, 
Kroatija - 2017:
Juodkalnija - 2020:
Šiaurės Makedonija - 2023:
Suomija
Pasitraukusios šalys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nei viena šalis per istoriją oficialiai nepradėjo pasitraukimo procedūros, tačiau šios šalys tapo nepriklausomos ir nepareiškė noro prisijungti prie NATO:
Sutarties straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iš viso sutartį sudaro 14 straipsnių.[9]
1 straipsnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sutarties 1 straipsnyje teigiama, kad šalys narės „bet kokius tarptautinius ginčus, į kuriuos jos gali būti įtrauktos, sprendžia taikiomis priemonėmis taip, kad nekiltų pavojus tarptautinei taikai ir saugumui bei teisingumui, ir savo tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grėsmės arba jėgos panaudojimo bet kokiu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais“.
2 straipsnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sutarties 2 straipsnyje nustatyta, kad „šalys prisidės prie tolesnio taikių ir draugiškų tarptautinių santykių plėtojimo, stiprindamos savo laisvas institucijas, leisdamos geriau suprasti principus, kuriais grindžiamos šios institucijos ir skatindamos stabilumo sąlygas. Jos sieks pašalinti konfliktus savo tarptautinėje ekonominėje politikoje ir skatins ekonominį bendradarbiavimą tarp bet kurių ar visų jų“.
3 straipsnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sutarties 3 straipsnyje teigiama, kad „Siekdamos veiksmingiau pasiekti šios Sutarties tikslus, Šalys atskirai ir kartu, teikdamos nuolatinę ir veiksmingą savitarpio pagalbą, išlaikys ir plėtos savo individualius ir kolektyvinius gebėjimus priešintis ginkluotam puolimui“.
4 straipsnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
4 straipsnis paprastai laikomas pagrindinių NATO operacijų pradžios tašku, todėl jis skirtas ekstremalioms arba skubioms situacijoms. Jis oficialiai ragina konsultuotis kariniais klausimais, kai „kyla grėsmė bet kurios iš šalių teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui“.
5 straipsnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinė sutarties dalis yra 5 straipsnis. Jo įsipareigojimo sąlyga apibrėžia casus foederis (lot. situacijos sąjungai). Ji įpareigoja kiekvieną valstybę narę laikyti ginkluotą išpuolį prieš vieną valstybę narę 6 straipsnyje apibrėžtose srityse kaip ginkluotą išpuolį prieš jas visas. Po tokio išpuolio kiekviena valstybė narė turi padėti imtis „tokių veiksmų, kuriuos [valstybė narė] laiko būtinais, įskaitant ginkluotosios jėgos panaudojimą, siekiant atkurti ir palaikyti Šiaurės Atlanto zonos saugumą“. Straipsnis buvo pritaikytas tik vieną kartą, bet buvo svarstomas daugeliu kitų atvejų.
Vienintelis istorijoje atvejis, kai buvo pritaikytas 5 sutarties straipsnis, buvo 2001 m. rugsėjo 11 d. atakos.[10][11] Straipsnio aktyvavimas buvo patvirtintas 2001 m. spalio 4 d.[12]
6 straipsnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
6 straipsnyje teigiama, kad 5 straipsnis taikomas tik valstybių narių teritorijoms Europoje, Šiaurės Amerikoje, Turkijoje ir saloms Atlanto vandenyne į šiaurę nuo Vėžio atogrąžos.
7 ir 8 straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Esant bet kokiam prieštaravimui kitiems tarptautiniams įsipareigojimams (išskyrus Jungtines Tautas, kurios pagal 7 straipsnį pakeičia NATO) arba dviejų NATO narių karinio konflikto atveju, įsigalioja 8 straipsnis. Tai yra svarbiausia tais atvejais, kai viena narė įsitraukia į karinius veiksmus prieš kitą narę, dėl kurių pažeidusios narės būtų laikomos nesilaikančiais sutarties ir tokiu būdu apsaugant visą NATO.
9 straipsnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Įsteigia Šiaurės Atlanto Tarybą ir tai yra vienintelė NATO institucija, kuriai suteikta teisė tiesiogiai iš šios sutarties. Pagrindinis jos tikslas, kaip nurodyta sutartyje, yra 3 ir 5 straipsnių vykdymas.
10 straipsnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
10 straipsnis aprašo procesą, pagal kurį kitos šalys gali prisijungti prie NATO, kai tam vienbalsiai sutinka dabartinės NATO narės. Taip pat naujos NATO šalys gali būti tik iš Europos žemyno.
11 straipsnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
11 straipsnyje yra nurodytas pirminės sutarties ratifikavimo procesas.
12 straipsnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
12 straipsnyje nurodytas procesas, pagal kurį sutartis gali būti keičiama, jei tokie pakeitimai vis dar turi įtakos Šiaurės Atlanto zonai ir nepažeidžia Jungtinių Tautų Chartijos.
13 straipsnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
13 straipsnyje apibrėžiamas procesas, pagal kurį valstybė narė išstoja iš NATO. Tai atliekama valstybei narei įspėjant JAV vyriausybę, kaip sutarties depozitarui, prieš vienerius metus, o ši paskelbia pranešimą kitoms valstybėms narėms.
14 straipsnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
14 straipsnyje pažymima, kad oficialios NATO kalbos yra anglų ir prancūzų, ir kad Jungtinių Valstijų vyriausybė paskelbia sutarties kopijas kitoms valstybėms narėms.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „What is NATO?“. NATO – Homepage. n.d. Suarchyvuota iš originalo 28 February 2022. Nuoroda tikrinta 2022-03-03.
- ↑ Cook, Lorne (25 May 2017). „NATO, the world's biggest military alliance, explained“. Military Times. Associated Press. Suarchyvuota iš originalo 2017-05-25. Nuoroda tikrinta 2022-03-03.
- ↑ Cha, Victor (Winter 2009–2010). „Powerplay: Origins of U.S. Alliances in Asia“. International Security. 34 (3): 158–196. doi:10.1162/isec.2010.34.3.158. S2CID 57566528.
- ↑ Mabon, David W. (1988 m. gegužės mėn.). „Elusive Agreements: The Pacific Pact Proposals of 1949-1951“. Pacific Historical Review. 57 (2): 147–178. doi:10.2307/4492264. JSTOR 4492264.
- ↑ „A short history of NATO“. NATO (anglų). Nuoroda tikrinta 2022-11-09.
- ↑ „About this Collection | United States Treaties and Other International Agreements | Digital Collections | Library of Congress“ (PDF). Library of Congress.
- ↑ Bevans, Charles Irving (1968). „North Atlantic Treaty“. Treaties and other international agreements of the United States of America 1776–1949. 4, Multilateral 1946–1949. Washington, D.C.: Department of State. p. 831. LCCN 70600742. OCLC 6940. Nuoroda tikrinta 2013-05-01.
- ↑ „NATO Declassified - Treaty Signatories“. NATO.
- ↑ The North Atlantic Treaty
- ↑ NATO: Key Events (timeline), 2001: "Large-scale terrorist attacks in New York and Washington D.C.—NATO invokes Article 5 for the first time ever and adopts a broader approach to security"
- ↑ Daley, Suzanne (2001-09-13). „AFTER THE ATTACKS: THE ALLIANCE; For First Time, NATO Invokes Joint Defense Pact With U.S.“. The New York Times. ISSN 0362-4331. Nuoroda tikrinta 2017-05-26.
- ↑ „NATO Update: Invocation of Article 5 confirmed – 2 October 2001“. Nato.int. Nuoroda tikrinta 2010-08-22.