Numogalis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Numogalis, taip pat numgalis – senovinio namo galas, kur laikomi gyvuliai. Žemaitiškame nume – dar piliakalnių statybas menančiame pastate su atvira ugniaviete, seniausiame lietuvių būste – žmonės gyveno po vienu stogu su naminiais gyvuliais, laikė javus, mantą. Nume būdavę įrengtos dvejos durys. Vienos iš galo, plačios vienpusės, antrosios iš numo vedė į numgalį – karvininką.[1]

Senasis numas buvo 6–8 m pločio ir 10–15 m ilgio, beveik kvadratinio plano, vienos ar kelių patalpų, turėjo galinę įėjimo angą, ties ja atvirą prieangį – lėpį po stogo užlaida, kamarą ir priestatą gyvuliams – numogalį. Numogalis buvo siauresnis, užėmė 1⁄3–1/4 numo ilgio, už jo dar galėjo būti pristatyta atvira patalpa be durų arba plati pastogė, kur buvo padedamos malkos, ūkio padargai. Sodybos plane numas su numogaliu įsijungė į ūkinį kiemą.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]