Seklyčia

Seklyčia, taip pat svetlyčia ^[1] – gerasis valstiečių trobos galas, tarnaujantis kaip svečių kambarys, svetainė: seklyčiose vaišinami svečiai, o vasaros metu ir miegama.^[2] Čia buvo švenčiamos vestuvės, krikštynos, šarvojami mirusieji.

Iki XXI a. pr. seklyčių daugiausia išliko Aukštaitijos gatvinių kaimų ir vienkiemių gyvenamuosiuose namuose. Jos čia dar vadintos pirkaite, mene, šiaurės Užnemunėje stubele, Žemaitijoje – gerąja troba.

Didesnes seklyčias galėjo sudaryti ir du kambariai. Seklyčioje stovėdavo keturkampis stalas, dengtas raštuota staltiese. Prie jo pagal sienas išdėstyti mediniai drožinėti suolai (dažnai su atlošu, kartais su ranktūriais), taip pat – kėdės. Seklyčioje dar būdavo lova su nėriniuotomis pagalvėmis svečiui, spinta geresniems ir išeiginiams drabužiams, komoda arba skrynia smulkesniems drabužiams ir audiniams. Senosios seklyčios dažniausiai nebuvo šildomos, XX a. pradžioje jose imta statyti krosnis.^[3]

Šiais laikais seklyčia gali būti pavadinamas pastatas ar atskira patalpa, skirta laisvalaikiui, poilsiui, vietos bendruomenių veiklai, tradicinių patiekalų užeigai, svečių namams ir pan.

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Seklyčios sąvoka yra slaviškos kilmės: blrs. cвятлiцa, lenk. świetlica.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

[1] ttp://www.lkz.lt/Visas.asp?zodis=svetly%C4%8Dia&lns=-1&les=-1

[2] ttp://www.lkz.lt/Visas.asp?zodis=sekly%C4%8Dia&lns=-1&les=-1

[3] Seklyčia Visuotinė lietuvių enciklopedija

[1]

[2]

[3]