Liepys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Liepys, lėpis – tradicinėje žemaičių sodyboje, ties trobos įėjimu suformuota erdvi pastogė. Šioje erdvėje, kuri Žemaitijoje vadinta lėpiu (liepiu), vasaros metu stovėjo stalas, buvo valgoma, dirbami darbai.[1] Lėpis – plati pastogė prie namo.[2] Įėjimas į numą turi gale dengtą verandą, vadinamą lėpiu. Lėpis vasarą buvo smagiausia numo dalis.[2]

Vieta trobos plane[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemaičių numui buvo būdingos plačios stogo užlaidos, kur laikyti įvairūs ūkio daiktai, kartais pastogėse įrengiamos nedidelės patalpos, belangiai sandėliukai. Be pagrindinės patalpos, prie įėjimo (šalia liepio) atitverta nedidelė kamarėlė – šeimininkų miegamasis. Priešingame nuo liepio pastato gale buvo atidalytas numogalis, skirtas laikyti gyvuliams.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]