Gilija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Gilija
Ilgis 43 km
Vidutinis debitas 128 m³/s
Ištakos Nemunas
Žiotys Kuršių marios
Šalys Kaliningrado sritis

Gilija (vok. Gilge, nuo 1946 m. rus. Матросовка) – upė Mažosios Lietuvos Pamario krašto Pakalnės ir Labguvos apskrityse (nuo 1945 m. Kaliningrado sritis), Nemuno kairioji šaka.

Prasideda apie 10 km žemiau Tilžės (rus. Sovetsk), prie Panemunės gyvenvietės, kur Nemunas šakojasi į Rusnę ir Giliją. Teka į vakarus, nuo Skiepų (Mostovoje) – į pietvakarius. Žemiau Kryžionų (Zapovednoje) nuo Gilijos atsišakoja Tovelė (Tovarnaja) ir Kryžionų kanalas (Primorskij kanal). Gilija įteka į Kuršių marias prie Gilijos (Matrosovo) kaimo, Tovelė – prie buvusio Tovės kaimo, kanalas jungiasi su Nemunynu. Ilgis 43 km.

Vagos plotis 50–95 m, gylis 3–4 m, vidutinis nuolydis 0,06 m/km, srovės greitis 0,1-0,2 m/s. Vidutinis debitas ties Skiepais 128 m³/s. Per Giliją nuteka 13-22 % Nemuno vandens. Beveik visa vaga reguliuota, supilti pylimai saugo apylinkes nuo potvynių. Pastatyta keletas siurblinių, kurios į upę pumpuoja už pylimo susitelkusį polderių vandenį. Reguliavimo darbai vyko su pertraukomis nuo XVII a. iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio. Ilgą laiką Gilija buvo svarbi vandens kelio Nemunu į Karaliaučių dalis. Prie Gilijos įvairiu laiku veikė 5 hidrologinės stotys; Skiepuose viena tebeveikia.[1]

Upėvardis kildinamas nuo žodžio gilus („einantis tolyn žemyn“).[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algirdas Rainys. Gilija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 653 psl.
  2. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas.  – Vilnius: Mokslas, 1981.