Pasaulio tvanas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
„Tvanas“ pagal Gustavą Dorę.

Pasaulio tvanas – daugelyje religijų minima katastrofa, didelio masto potvynis, kuris pagal šias religijas buvo Dievo ar dievų bausmė už žmonių nuodėmes. Tai – ryški ir pasikartojanti tema rytų mitologijoje, kuri vaizduoja dievų potencialią galią sunaikinti žmoniją[1]. Bene labiausiai žinoma krikščioniškoji versija, kuri, dalies religijotyrininkų nuomone, remiasi šumerų apie 2900 m. pr. m. e. – 2750 m. pr. m. e. senumo istorija (Gilgamešo epas), iš kurios galbūt kilusi biblinė versija.

Pasakojimai apie pasaulio tvaną[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal James George Frazer šio pasakojimo pėdsakų randama Babilonijoje, Palestinoje, Sirijoje, Frygijoje, Indijoje, Mianmare, Vietname, daugelyje Indonezijos salų, Filipinuose, Andamanų salose, Taivane, Kamčiatkoje, Naujojoje Gvinėjoje, Australijoje, Melanezijos salose, Mikronezijoje ir Polinezijoje, tarp daugelio indėnų genčių nuo Aliaskos iki Ugnies Žemės. Tokių pasakojimų praktiškai nėra Afrikoje (išskyrus patekusių kartu su europiečių misionieriais), Rytų, Centrinėje ir Šiaurės Azijoje, jie reti Europoje (randami Senovės Graikijoje, pas baltus, Velse, tarp Transilvanijos čigonų ir mansių).[2]

Šumerų-akadų mitologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasakojimas apie Ziusudrą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1914 m. Arno Piobelis publikavo šumerų poemos apie tvaną tekstą, rastą kasinėjant Nipūrą. Deja, dvi trečiosios vienintelės žinomos lentelės teksto neišliko, o poemos turinį galima rekonstruoti tik pagal analogiją su akadų poemomis, nors šumerų versija nuo jų galėjo ir skirtis.

Pradžioje pasakojama kaip dievas sukūrė penkis miestus. Po to minima dievų taryba. Pasakojama, kaip karalius Ziusudra (pagal kitą skaitymo variantą – Ziudzudu), Enkio žynys, pasiklauso kažkieno kalbą nukreiptą į šventyklos sieną (galbūt pačio Enkio), kurioje sakoma, kad dievų taryboje Enlilio reikalavimu buvo nuspręsta surengti didelį tvaną. Tvanas truko septynias dienas ir naktis, o po to Ziusudra išėjo iš savo laivo ir paaukojo jaučių ir avių.

Paskutiniame fragmente rašoma, kad Ziusudra krenta prieš Anu ir Enlilį, o šie prisiekia atgaivinti pasaulyje gyvybę. Jis duoda Ziusudrai amžinąjį gyvenimą ir apgyvendina Dilmune, šalyje kur teka saulė.[3]

Pasakojimas apie Atrachasisą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Akadų poema apie Atrachasisą, kurioje minimas tvanas, buvo rasta vykdant Turkijos iniciatyva pradėtus kasinėjimus senoviniame Siparo mieste. Iki mūsų laikų išlikęs tekstas sukurtas XVII a. pr. m. e.

Biblinė versija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasaulinis tvanas, freska, Mikelandželas

Krikščionybės sklidimo laikais, labiausiai išplito biblinis pasakojimas apie tvaną. Šventojo Rašto Pradžios knygoje 6-9 skyriuose pasakojama apie žmogų, vardu Nojus. Biblija pasakoja: „VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta." Todėl Viešpats nutarė sunaikinti žmogiškąją giminę. Tačiau tarp visų žmonių atsirado vienas, kuris rado malonę Dievo akyse. „Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes ėjo su Dievu."

Taigi, Dievas, norėdamas išgelbėti Nojų ir jo šeimą, duoda jam tikslius nurodymus kaip pastatyti išsigelbėjimo laivą. Nurodymai buvo laivo struktūrai, medžiagoms, matmenims, izoliacijai. Taigi, su Nojumi į laivą įžengė dar septyni žmones: jo žmona bei trys jo sūnūs su žmonomis. Viešpats nepamiršo ir gyvulių: „O iš visų gyvūnų, visų gyvų būtybių, įlaipink į laivą po du patiną ir patelę, kad jie išliktų gyvi drauge su tavimi. Iš paukščių pagal jų rūšį, gyvulių pagal jų rūšį, visų žemės roplių pagal jų rūšį, iš visų po du įlips su tavimi, kad išliktų gyvi. Taip pat apsirūpink įvairiu maistu, tinkamu valgyti, ir pasikrauk, kad būtų maisto atsargų tau ir jiems“.

Pasakojama, kad kai laivas buvo baigtas, Viešpats liepė Nojui įeiti į laivą, o tuomet uždarė jo duris ir užtvindė žemę. Šventasis Raštas rašo: „prasiveržė visi didžiosios bedugnės šaltiniai ir atsivėrė visos dangaus skliauto užtūros. Lietus pylė ant žemės keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų."

„Žemę aptvindę vandenys laikėsi šimtą penkiasdešimt dienų". Tuomet Dievas uždarė dangaus skliautus, požeminius vandenis ir vanduo pradėjo po truputį leistis. Po dar 150 dienų pasirodė pirmosios kalnų viršūnės. Nojus darė patikrinimą, siųsdamas paukščius iš laivo. Jeigu jie sugrįždavo, tai reiškė kad nerasdavo vietos apsigyventi. Kai jau nebegrįžo, Nojus išlipo iš laivo ir paleido visus gyvūnus.

Jis pastatė Viešpačiui aukurą kaip kaip padėką, o Dievas pirmą kartą išskleidė vaivorykštę kaip ženklą to, kad daugiau niekada nebenaikins žemės vandeniu.

Baltų versija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

 Crystal Clear app help index.png  Bent dalis šiame straipsnyje išdėstytos medžiagos kelia abejones.
Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose.

Lietuvių tautosakos tyrinėtojai taip pat yra aptikę šio mito versijų. Sakmėse pasakojama apie tai, kaip Praamžius pamato žmonių nedorybes ir pasileidimą. Dievas žemėn pasiunčia milžinus Vėją ir Vandenį, kad tie nubaustų žmones. Milžinai žemę supę 25 dienas ir naktis. Praamžiui pagailę žmonių ir jis iš dangaus numetęs riešuto lukštą. Žmonės ir žvėrys į jį sulipę kaip į valtį. Velnias norėjęs sukliudyti ir pasiuntęs pelę pragriaužti riešuto lukšto. Tada Dievas žemėn nusiuntė savo dukrą Vaivorykštę (Linksminę, Malonės juostą). Vaivorykštė išgelbėjusi iš vandenų porą senukų. Tie turėję 9 kartus peršokti per 9 akmenis. Taip atsiradę 9 jauni vyrai ir moterys, visų lietuvių protėviai.[4]

Tokios sakmės pabrėžia lietuvių tikėjimo archajiškumą. Panašių mitų turėjo senovės graikai (mitas apie Deukalioną ir Pirą), babiloniečiai, hetitai.[4]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Kosidovskis Z. Biblijos sakmės. Vilnius, 1966
  1. R. Storm, Rytų mitologijos enciklopedija, p. 7, 2000
  2. Фрэзер Дж. Дж. Фольклор в Ветхом Завете. М., 1989. С.157-158 (итоги)
  3. Poebel, A. Historical and grammatical texts (Museum of the University of Pennsylvania. Publications of the Babylonian section IV). Philadelphia 1914
  4. 4,0 4,1 http://www.spauda.lt/mitai/lietuva/praamzis.htm

Vikiteka