Kaukazo kalnai

Kaukazo kalnai




Šalis	Rusija, Gruzija, Azerbaidžanas, Armėnija, Turkija

Aukščiausi kalnai	Elbrusas
Kalnagūbriai	Didysis Kaukazas, Mažasis Kaukazas, Armėnijos kalnynas, Talyšo kalnai
Upių ištakos	Kura, Terekas, Araksas, Kubanė, Samuras
Ežerai	Sevanas, Rica
Uolienos	smiltainis, skalūnai, kalkakmenis, gneisai, granitas

Vikiteka:	Kaukazo kalnai

Kaukazo kalnai (rus. Кавказские горы, gruz. კავკასიონი, azer. Qafqaz dağları, arm. Կովկասյան լեռներ) – kalnų grandinė tarp Juodosios, Azovo ir Kaspijos jūrų, Kaukazo regione. Iš šiaurės kalnus riboja Kumos-Manyčiaus įduba, pietinė riba vedama maždaug Arakso upe. Kalnynas, susidaręs maždaug prieš 28,5–23,8 milijonus metų, dažniausiai laikomas pietrytine Europos riba.

Etimologija

Kaukazo vietovardį mini jau senovės graikai (sen. gr. Καύκασος). Pasak Plinijaus Vyresniojo, jis kilęs iš skitų kroy-khasis ('žibantys ledu, sniego baltumo') < av. *χrоhukаsi-. Pavadinimą bandyta sieti ir su indoeuropietiška aukštumo, iškilumo reikšme (got. hauhs 'aukštas', liet. kaukas, kaukara 'viršūnė, ketera').^[1]^[2]

Geologija

Pagrindinę Kaukazo kalnų dalį sudaro Didysis Kaukazas. Jis prasideda Sočio apylinkėse, šiaurrytinėje Juodosios jūros pakrantėje. Ši grandinė tęsiasi pietryčių kryptimi ir beveik pasiekia Baku prie Kaspijos jūros. Šį masyvą sudaro Pagrindinis arba Vandenskyros kalnagūbris bei Šoninis kalnagūbris. Aukščiausios viršūnės – Elbrusas (5642 m; aukščiausias Europoje) ir Kazbekas (5033 m). Didžiojo Kaukazo kalnagūbriams būdingas alpinis reljefas, kuestos, karstiniai dariniai (Voronjos, Naujojo Atono urvai, Sataplija ir kt.). Nuo šiaurinių Didžiojo Kaukazo šlaitų iki Kumos-Manyčiaus įdubos tęsiasi Priekaukazė, kuri skiria Stavropolio aukštumą nuo Kubanės-Azovo jūros bei Tereko-Kumos žemumų. Į pietus nuo Didžiojo Kaukazo driekiasi akumuliacinės Kolchidės (vakaruose) ir Kuros-Arakso (rytuose) žemumos. Jos skiria Didįjį Kaukazą nuo Užkaukazės kalnyno, kurį sudaro Mažasis Kaukazas (iki 3724 m, Giamišo k.) bei vulkaninis Armėnijos kalnynas. Taip pat prie Kaukazo priklauso pietryčiuose iškilę Talyšo kalnai (iki 2477 m), už kurių driekiasi Lenkoranės žemuma.

Kaukazas – epigeosinklininiai ir iš dalies epiplatforminiai Viduržemio jūros juostos alpinės kalnodaros kalnai. Ašinę dalį sudaro megantiklinorijus su užgesusių ugnikalnių kūgiais.

Kaukazo kalnuose gausu naftos, gamtinių dujų, akmens anglies, geležies, mangano, vario, molibdeno, švino, cinko ir kitų metalų, trykšta mineralinės versmės.

Aukščiausios viršukalnės

Kalnas	Aukštis (m)	Santykinis aukštis (m)	Šalis
Elbrusas	5642	4741	Rusija
Dychtau	5205	2002	Rusija
Šchara	5201	1365	Gruzija/Rusija
Koštantau	5152	822	Rusija
Džangitau	5059	300	Gruzija/Rusija
Kazbekas	5047	2353	Gruzija/Rusija
Puškino kalnas	5033	110	Gruzija/Rusija
Katyntau	4979	240	Gruzija/Rusija
Gistola	4860		Gruzija
Šota Rustavelio kalnas	4860	~50	Gruzija/Rusija
Tetnuldis	4858	672	Gruzija
Džimara	4780		Gruzija/Rusija
Ušba	4710	1143	Gruzija
Ailama	4547	1067	Gruzija
Tebulosmta	4499	2145	Gruzija/Rusija
Bazardiuziu	4466	2454	Azerbaidžanas
Tepli	4431		Rusija
Diklosmta	4285	843	Gruzija
Šachdagas	4243		Azerbaidžanas
Adala Šukgelmezro kalnas	4152	1792	Rusija
Djultdagas	4127	1834	Rusija
Aragacas	4090	2143	Armėnija

Klimatas

Kaukazo kalnai driekiasi ties vidutinių platumų ir subtropikų klimato juostų riba. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra Priekaukazėje nuo -2 °C iki -5 °C, Užkakaukazėje – tarp +4 ir +6 °C. Vasarą didesnis temperatūrų skirtumas yra tarp rytinės ir vakarinės pusės. Vakaruose vidutinė liepos temperatūra 23–24 °C, rytuose – 25–29 °C. Kalnuose, 2000 m aukštyje, temperatūra sausį būna apie -8 °C, rugpjūtį (šilčiausias mėnuo) apie 13 °C. Aukščiau būdingas šaltas aukštikalnių klimatas. Priekalnėse vidutinis metinis kritulių kiekis svyruoja nuo 200 mm (Kuros-Arakso žemumoje) iki 1800 mm (Kolchidės žemumoje); kalnuose – apie 2500 mm, o pavėjiniuose vakariniuose bei pietvakariniuose šlaituose – iki 4000 mm.

Hidrografija

Rytinės Kaukazo dalies upės priklauso nenuotakiam Kaspijos jūros baseinui – kalnuose prasideda Terekas, Sulakas, Samuras, Kura (su Araksu, Alazaniu ir kt.). Vakarinės pusės upės savo vandenis neša daugiausia į Azovo jūrą – Kubanė su gausiais intakais (Belaja, Laba, Urupu ir kt.). Tiesiai į Juodąją jūrą nuo Kaukazo teka gana trumpos, bet labai vandeningos upės – Inguris, Rionis, Mzymta, Čoruhas ir kt. Didžiausias Kaukazo ežeras – Sevanas.

Kalnuose gausu sniegynų ir ledynų. Pastarųjų yra per 2000, jų bendras plotas siekia 1428 km². Didžiausi ledynai – Dychsu, Bezengis, Karaugomas, Caneras ir kt.

Gamta

Dėl vertikaliojo zoniškumo Kaukazui būdingi įvairiausi kraštovaizdžiai. Didžiojo Kaukazo pietiniuose šlaituose, Mažojo Kaukazo šiauriniuose šlaituose ir Talyšo kalnuose auga subtropiniai miškai, kuriuose vyrauja plačialapiai ir spygliuočiai medžiai. Mažojo ir Didžiojo Kaukazo aukštikalnėms bei Armėnijos kalnynui būdingos alpinės žemažolės pievos, sausringesnėse srityse – pievinės stepės. Pačiose aukštikalnėse riogso ledynai, akmenynai, uolų nuobirynai. Priekaukazėje driekiasi stepės, o Užkaukazėje – pusdykumės.

Kaukazo gamta saugoma daugelyje draustinių ir rezervatų: Kaukazo, Teberdos, Ricos, Diližano ir kt.^[3] Kalnuose ir priekalnėse gausu kurortų, sanatorijų, poilsiaviečių, įrengtos slidinėjimo trasos. Svarbiausi kurortai – Sočis, Tuapsė, Suchumis, Batumis, Kaukazo Mineraliniai Vandenys. Vakarinės pusės draustiniai bei Aukštutinės Svanetijos kraštovaizdžiai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Šaltiniai

↑ В. А. Никонов. Краткий топонимический словарь. Москва: Мысль, 1966.
↑ Кавка́з, Vasmer’s Etymological Dictionary.
↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 181–182

[1] В. А. Никонов. Краткий топонимический словарь. Москва: Мысль, 1966.

[2] Кавка́з, Vasmer’s Etymological Dictionary.

[3] Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 181–182

[1]

[2]

[3]